Ilgą laiką buvo kalbama apie “popierizmo” mažinimą mokykloje. Su šiuo reiškiniu bandė kovoti ne vienas švietimo ministras. Ar tai davė naudos? Hmmm… Teoriškai lyg ir taip, deja praktiškai mes to nepajutome. Sakyčiau atvirkščiai – “popierizmo” atsirado dar daugiau.

Rugsėjis mokykloje chaotiškas metas. Net baisu prieiti prie mokytojų kambaryje esančios skelbimų lentos. Per dieną čia atsiranda po 2-3 naujus skelbimus. Pusę jų “dedikuota” klasių auklėtojams. Štai mūsų “popierizmo” aizbergo viršūnė:

• Turiu 10 klasių nuo 8-okų iki 10-okų. Pusę rugsėjo mėnesio tvarkomas pamokų tvarkaraštis, todėl tik dabar normaliai galima pradėti pildyti šių klasių žurnalus.
• 11 ir 12 naudojami atskiri žurnalai. Jie mokosi pagal asmeninius tvarkaraščius. Kiekvienas mokytojas pildo atskirus savo dalyko žurnalus skirtus šioms klasėms.
• Šiais mokslo metais dėl priimto įstatymo dėl mobilios grupės mokinių skaičiaus didinimo iki 12 teko sujungti 12-okų bendrąjį ir išplėstinį kursus per geografijos pamoką. Čia vėl tenka užsiimti kitokiu žurnalo pildymo būdu.
• Auklėjamosios klasės (11-okų) žurnalas, kuriame reikalinga surašyti visą info apie kiekvieną mokinį.
• 11-kai mūsų mokykloje jau gali rinkti elektronines pažymių knygeles. Norint tą padaryti reikia užpildyti tėveliams du prašymus, vienas – kad atsisako popierinės, kitas – kad nori elektroninės.
• Kiekvienais metais mokiniui reikalinga pažyma iš daktaro apie jo sveikatą. Nors jų surinkimą kontroliuoja medicinos seselė, vis gi auklėtojams tenka prižiūrėti šį procesą.
• 11-oje klasėje mokinys turi perrašyti mokymosi sutartį, viena kopija lieka pas mokinį, kitą reikalingą įsegti į mokinių bylas (auklėtojo darbas).
• Daugelis mokytojų kuruoja savo srities būrelį (neformalusis ugdymas). Šiai veiklai taip pat skirtas žurnalas, kuriame būtinas mokinių sąrašas, temų pildymas ir pan.
• Vienas sunkiausių darbų – teminių planų ruošimas 8, 9, 10, 11, 12 klasėms. Šiais metais priimtos naujosios programos, todėl neporinėm klasėm jau reikėjo paruošti naujus planus. Man “teko garbė” sudarinėti planą 9-oms klasėms. Prisipažinsiu – mistika.
• Metų veiklos planą reikia paruošti ir būreliui.
• Taip pat vienas iš sunkesnių darbų – klasės vadovavimo planas, kuriame turi atsispindėti visa veikla, kuria užsiima vadovas ir auklėtiniai.
• Nuo kito mėnesio prisidės lankomumo ataskaitų ruošimas.
• Nuo šių mokslo metų prisidės OLWEUS patyčių programos popierizmas.

Visus šiuos darbus praktiškai tenka atlikti namuose, nes po 7 išdėstytų pamokų nebėra tam vidinių jėgų, o dar laukia pasiruošimas rytojaus pamokoms…

Štai ir visas “kūrybinis darbas”. Nenoriu mokytojus parodyti kaip kokius kankinius. Juk mes patys rinkomės šį kelią. Bet, kad jis bus toks – nelabai tikėjausi…

(alfa.lt/nuotrauka)

Artėja Rugsėjo 1-oji, kartu kyla aistros ir švietimo srityje. Nauji mokslo metai – naujos bėdos. Atsiliepia tam ir sunkus periodas valstybės gyvenime.

Pasigirdo kalbos apie mokytojų streikus.  Objektyviai kalbėti apie tai man sunkoka. Suprantu, kad daugeliui žmonių nėra lengva, kenčia policininkai, medikai. Pedagogai nėra išskirtiniai. Vis gi, algų mažinimo žaidimas nuteikia neigiamai. Ponas Jasinas nėra tas žmogus, kuriam jausčiau pagarbą (dirbame toje pačioje mokykloje), bet politiniuose žaidimuose jis tikrai nusimano:

"Mažinamas mokinio krepšelio finansavimas 139 litais. Pasitelkę savivaldybių finansininkus apskaičiavome, kad dėl to mokytojams atlyginimai mažės 10 procentų. Dar 5 procentais – dėl naujai patvirtinto 2009-2010 mokslo metų ugdymo plano, kuriuo mokykloms suteikiama teisė stambinti klases, dėl ko mažės mokytojų krūvis. Be to, ministerija Mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos apraše įvedė koeficientų žirkles, kuriuos leis dar šiek tiek sumažinti atlyginimus"

Vertinti tokius pasisakymus galima įvairiai, bet viena aišku – vyriausybėje vyksta procesai, kuriuos, mums paprastiems darbuotojams, sunku suprasti.

(goldcoast.com/nuotrauka)

Net ir “Didžiosios” valstybės susiduria su mokytojų rengimo problemomis. Konstatuojamas vis labiau prastėjantis mokinių elgesys, ko pasekoje mokytojo specialybė tikrai nėra tarp populiariausių.

Nors tai ne mano kompetencijoje aptarinėti šį faktą. Daug “mokslo žmonių” tiria mokinių elgesio problematiką. Tačiau kaip mokytojas, matau tam tikrus negatyvius veiksnius. Esu jaunas mokytojas, todėl kartų priešiškumas man nėra toks pastebimas. Vyresnieji kolegos praktiškai visi vienbalsiai teigia – mokiniai prastėja elgesio atžvilgiu. Bet dirbti reikia.

Bėga metai, keičiasi vaikai. Mokytojai nebespėja su naujovių antplūdžiu (žinoma ne visi), o tai tiesiogiai koreliuojasi su mokinių elgesiu. Pastarieji tobulėja visomis prasmėmis. Mokytojas nemoka įsijungti elektroninio pašto, nežino kas tai yra facebook ar one.lt – viskas, esi pasmerktas nuolatiniai kovai pamokų metų. Žinoma, dar yra išlikusių dinozaurų, kurie senaisiais metodais priverčia mokinius sekti pamoką ir dalyvauti joje. Bet jie išnyks. Sugebėjimas sudominti tampa iššūkiu ir pagrindiniu instrumentu darbe su mokinių elgesiu. Nuo to neįmanoma pabėgti.

Norint mokėti sudominti reikia turėti žinių. Ne vien dalykinių, bet ir psichologinių, pedagoginių bei bendravimo. Čia ir susiduriama su problema – mokyklose trūksta tokių mokytojų. Jaunas, išsilavinęs, turintis reikiamų gebėjimų žmogus renkasi visai kitą tobulėjimo kelią. Mokymo įstaigos praranda asmenybes, kurios gebėtų organizuoti ugdymą, paremtą naujausiais metodais.

Susiklosčiusią padėtį bando keisti Didžioji Britanija, JAV (remiantis delfi straipsniu). Lietuvoje panaši akcija inicijuota 2008m. „Renkuosi mokyti!“ – tai ilgalaikė socialinė programa, kurios tikslas pritraukti geriausius aukštųjų mokyklų absolventus dvejus metus po studijų dirbti mokytojais, tuo pačiu ugdant asmeninius jų lyderystės įgūdžius tolesnei karjerai švietimo ar bet kurioje kitoje srityje. Tik reikia pastebėti, kad tai pirmoji ir kol kas vienintelė privati verslo iniciatyva, siekianti paskatinti pokyčius Lietuvos švietimo sistemoje.

Kiek prie to prisideda mūsų “valdžios vyrai”? Gal kas galėtų atsakyti į šį gan retorinį klausimą?

(trepsjuke.blogas.lt/nuotrauka)

Nebereikalo ankstesniame šios temos įrašo pavadinime skliausteliuose parašiau – 1. Įrašas būtų per ilgas, todėl jį padalinau į dvi dalis.

Kaip ir minėjau, mokytojų bendruomenės yra gana konservatyvios, tai joms padaro meškos paslaugą. Tačiau norėčiau paminėti, kad ir pati švietimo sistema sunkiai perima naujovės. Naujoji aukštojo mokslo reformą tą gali patvirtinti. Išoriškai atrodo, kad permainos vyksta – viduje deja ne. Jei jau “mūsų valdžia” nenori keistis, manau ir žemesnioji grandis (mokytojai) neturi motyvacijos to daryti.

Drįsčiau teigti ir tai, kad naujosios technologijos (ir pati IT aplinka) nelabai noriai kontaktuoja su pedagogais. Konkretus to pavyzdys – blogosfera. Jos augimas didžiulis. Tinklaraštis tampa saviraiškos priemonė, hobis ar net darbas. O kiek iš jų rašo švietimo temomis? Vienetai, bet ir juos sunku surasti, kam gi įdomios temos apie švietimą, juk tai nepopuliaru. Einamos temos: internetas, technologijos, kompiuteris, fotografija ir pan. (pažiūrėkit blogeriai.net).

Kuris mokytojas žino kas yra blogas? O gal jam reikia parodyti, apšviesti?

Pateiksiu pavyzdį – Karolis savo įraše piktinasi nemokšomis, kurie nemoka naudotis paieška. Perskaičiau įrašą ir komentarus. Na tiesiai šviesiai – piktoka. Visi tokie protingi, taip išmano. Taip, pritariu – jie išmano, bet tas žmogus ne, tai gal reikėtų atleisti ir pagelbėti, o nepykti ant jo nemokšiškumo. Man asmeniškai tai tipinis mokytojo klausimas. Patikėkite, jiems labai sunku suprasti kas yra antivirusinė ir kaip ja naudotis.

Štai čia ir atsiranda tas baimės jausmas – aš “nemoku”, “nežinau”, “bijau” ir pagaliau – “nenoriu”.

Pabaigai. Mokytojas – ne specialybė, tai jau diagnozė (truputėlis sarkazmo). Per abu įrašus pabandžiau atsakyti į sau iškeltą klausimą. Žinoma, tai mano subjektyvi nuomonė, kurios niekam neperšu. Pasakysiu tik tai, mokytojo darbas sunkus psichologiškai, todėl jam reikalinga pagalba iš šalies. Nepykit ant tų kurie klausia atrodytų visiškai paprastų klausimų, padėkit jiems. Tikiuosi, kad ateityje mokytojai nustos bijoti naujovių ir drąsiai jas priims tiek į savo darbą, tiek ir į gyvenimą.

(Jokubauskas.com/nuotrauka)

Namuose pradėjau tvarkyti mokyklinius reikmenis (knygas, atlasus, pratybų sąsiuvinius, užduotis ir t.t.). Mintyse sukasi nauji mokslo metai. Bandau pasižymėti naujus sumanymus, kuriuos galėčiau įgyvendinti su mokiniais ir vis labiau susimąstau – kam naudingos mano pastangos… Juk daugeliui kolegų tai tik eiliniai mokslo metai, kurių metu reikės išdėstyti tai kas jau atidirbta per daugelį metų.

Todėl pabandysiu padiskutuoti svarbiu klausimu – kodėl mokytojai bijo naujovių?

Visų pirma – mokyklos vidinė kultūra orientuota į klasikinį mokymą ir bendradarbiavimą. Kodėl? O gi todėl, kad kolektyvo vidutinis amžius virš 40 metų (žinoma yra ir išimčių). Tokio amžiaus žmogus nesižvalgo į naujoves, jam svarbus stabilumas. Žinoma, nesu nusiteikęs prieš vyresniuosius kolegas. Jų patirtis labai svarbi. Bet pripažinkim, “atarus” 15-20 metų (ar daugiau) mokykloje tikrai nebesinorisi plėšytis ir keistis iš pagrindų.

Švietimo sistema yra nuolat reformuojama. Nors sakoma, kad reformavimas vyksta pastoviai, be jo neišgyventų jokia sistema. Bet per ilgą laiką, Lietuvos mokytojai pavargo nuo naujovių, kurios nuleidžiamos “iš viršaus”, juk ten sėdi “išrinktieji” ir jie geriau žino, ko reikia paprastam mokiniui ir mokytojui. Tik deja, per laiką, pedagogai užsiaugino “storą odą”, prisitaikė. Vis gi, kiekviena reforma atneša nerimą, nepasitikėjimą tiek savimi, tiek sistema.

Kvalifikacijos kėlimas tapo gana iškreiptas reiškinys, kuris orientuojasi ne į kokybę, bet į kiekybę. Kuo daugiau kursų, seminarų, tuo mokytojo kompetencija aukštesnė. Nė velnio! Kartais sėdi tokiame seminare ir juokas ima iš “dėstytojo”, kuris pats nesusigaudo situacijoje. Jei seminaro laikas 6 valandos, realiai jis truks 3. Ir nėra ko čia slėpti. Tokia sistema išlepino ir pačius mokytojus, todėl jie drąsiai naudojasi šiomis spragomis. Laimi ir švietimo ministerija. Tokiu būdu išplauta begalė ES paramos pinigų. Ką turime rezultate – seminarai nekelia motyvacijos, neskatina konkurencijos. Išklausai nuotoliniu būdu IT seminaro, gauni pažymėjimą (nors net ne specialistui matosi, kad seminaras programa juokinga ir paruošta paskubomis), štai ir tobulėjimas bei naujovių siekimas.

Mokyklų aprūpinamas kol kas tikrai nėra pakankamas. Kalbu apie tas, vidutiniokes mokymo įstaigas, kurios sudaro didesnę dalį viso tinklo. Nuolat skelbiama, kad beveik kiekviename kabinete mokytojas turi kompiuterį. Palaukit – kokį kompiuterį? Tą, kuris įjungiamas pirmą pamoką, o pasikrauna baigiantis 6ai? Yra internetas, valio, tik norint atverti tinklapį reikia laukti 20 minučių. Sako, kad mokytojai patys turi rašyti projektus, nes niekas neatneš ir nepaduos ant “lėkštutės”. Pritariu (iš dalies), bet palaukit, ne mokytojui reikia to kompiuterio ar projektoriaus, juk viskas tik dėl mokinių. Vis dažniau švietimas (mokymas) traktuojamas kaip paslauga. Manau reikėtų suprasti tai, kad ją suteikia valstybė, o ne mokytojas. Pastarasis yra tik priemonė (kad ir kaip tai neskoningai skamba), kartu su visa materialine baze.

(oecd.org/nuotrauka)

Švietimo ir mokslo ministerijos puslapyje užtikau tarptautinio tyrimo TALIS (Teacheng and Learning International Survey) publikuojamus rezultatus.

Kuo šis tyrimas ir jo rezultatai įdomūs? Visų pirma sudomino keliamas tikslas – pateikti svarbius, patikimus tarptautinius rodiklius ir analizę apie mokymąsi. Tyrimo metu surinkta vertingų išvadų apie mokytojo darbo veiksmingumą ir paskaitas, mokymo praktiką, vertybines nuostatas, profesinės kvalifikacijos tobulinimo galimybes, lyderystės mokykloje plėtotę.

Reikėtų paminėti, kad tarptautinis tyrimas apėmė 24 pasaulio šalis. Lietuvoje dalyvavo 3535 mokytojai iš 206 mokyklų ir jų direktoriai. Manau tai, kad tyrimą koordinuoja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (o ne ŠMM parinktos neaiškios organizacijos) leidžia tyrimus laikyti gana objektyviais.

Teigiamos pusės:

• Lietuvos pedagogai pamokose linkę daugiau taikyti aktyvius mokymo metodus nei tarkim tokių valstybių kaip Islandijos, Austrijos, Australijos, Danijos, Estijos mokytojai.
• Lietuvos mokytojų pamokos laikas naudojamas pakankamai veiksmingai – per 80 proc. skiriama faktiniam mokymui.
• Lietuvos mokytojai atsiliepimus apie jų darbą vertina kaip teigiamą reiškinį.
• Lietuvos mokytojai išsiskiria noru tobulintis dalyko turinio ir metodikos srityse.

Neigiamos pusės:

• Lietuvos mokytojai mažiau dėmesio skiria tobulinimuisi informacinių technologijų srityje.
• Lietuvos mokytojams trūksta mokymo priemonių ir įrangos.
• Lietuvoje dirba mažiau jaunų pedagogų.

Kaip jūs manote, ar šis tyrimas atspindi esamą situaciją tarp Lietuvos pedagogų?

Seimo narė Z. Užlytė kaip matau neturi ką veikti. Ji įregistravo Švietimo įstatymo pataisą – “mokytojas privalo suprantamai ir aiškiai, taisyklinga kalba perteikti ugdymo turinį”. Mieloji, tai supranta kiekvienas mokytojas ir tuo labiau, jis to mokomas pedagoginiame universitete, neatsižvelgiant į specialybę.