Mokykloje kartais tenka mokyti mokinius namuose. Tai sąlygoja įvairios problemos. Vienai mano mokiniai buvo problemų su psichine sveikata, kitam 8-okui lūžo koja. Pastaroji nelaimė šią vasarą nutiko vienam iš mano 9-okų.

Žaidėme futbolą. Galima sakyti susidūrimas įvyko mano akyse. Vaizdas – žiaurus. Pėda visiškai  išėjusi iš savo padėties. Atbėgusi mama bijojo net artyn prieiti. Skambinau greitajai pagalbai. Gerai, kad mūsų mokykla netoli ligoninės. Dabar vaikinukas namie, sveiksta, bet dar laukia eilė operacijų.

Grįžtu prie esmės. Pavaduotoja suskirstė mus (dalykų mokytojus), kokiu grafiku lankysimės pas mokinį. Ir čia, vėl iškyla interneto pagalbos reikalingumas. Tik deja, mokyklai dar iki to toli. Nes apie tai net nediskutuojama.

Asmeniškai man, patogiausia bendrauti internetu. Žinau, kad ir mokiniui tas priimtina, todėl pabandysiu paaiškinti kaip ši mokymo koncepcija galėtų funkcionuoti bei kas trukdai jai tą daryti:

Koncepcija:

• Pamokų medžiagą (PowerPoint, skanuoti lapai ar kita paruošta literatūra) su užduotimis siunčiami mokiniui (naudojant skype arba elektroninį paštą). 
• Mokinys skaito, ruošiasi, ieško medžiagos interneto pagalba, atlieka užduotis.
• Nustatytu laiku, siunčiamos skyriaus patikrinimo užduotys (kontrolinis darbas). Mokinys jas atlieka ir atsiunčia atgal. Mokytojas tikrina ir vertina.

Pliusai:

• Mokytojas sutaupo laiko.
• Mokytojas gali kokybiškiau paruošti medžiagą.
• Didesnis krūvis tenka pačiam mokiniui taip ugdant jo savarankiškumą ir atsakingumą.
• Kadangi yra mokomas atskirai, mintys apie nusirašinėjimą ar namų darbų neruošimą nebetenka prasmės.
• Tobulėja mokinio gebėjimai naudotis informacinėmis technologijomis.

Minusai:

• Kompiuterio ir interneto neturėjimas (nėra ko stebėtis, sunkmetis daro savo).
• Nemokėjimas naudotis elektoriniu paštu, skype ir pan. (galioja tiek mokinui tiek ir mokytojui).
• Kol kas, ne viską galima išdėstyti 100 proc. naudojantis internetu. Reikalingi minimalūs susitikimai.

Požiūris:

• Daugeliui mokytojai tai nesuprantamas mokymo metodas. Bijau net pagalvoti jei apie tai užsiminčiau per susirinkimą.
• Mokinių tėvai (didesnę dalis) nelabai įsivaizduoja kaip gali vykti mokymas internetu. To jie nesuprastų.
• Mokyklos administracijai tenka pildyti begales dokumentu mokant mokinį namie. Mokytojai už tai gauna pinigėlių, todėl viskas remiasi į tai, kad mokytojas privalo vaikščioti pas mokinį į namu.

Neišradinėju dviračio iš naujo. Tai nuotolinio mokymo metodas, kurį naudoją tokios ugdymo įstaigos kaip universitetai, kolegijos, profesinio mokymo centrai ir pan. Tačiau kodėl jis toks uždaras mokykloms (nors yra išimčių)? Kodėl taip sunkiai integruojasi jo samprata į mokytojų sąmonę?

Mūsų mokykloje startuoja smurto ir patyčių prevencijos programa Olweus. Kaip teigiama, tai viena iš veiksmingiausių smurto prevencijos programų pasaulyje, kurios autorius norvegų profesorius D. Olweus.

“Graži” programa, kilnūs tikslai, optimistiškai nuteikiantys rezultatai. Atrodytų viskas turėtų būti aišku. Bet nebūčiau aš jei neįkiščiau savo subjektyvios nuomonės.

Jau vien tai, kad supažindinti su programa atvyko jaunutė panelė (su laikmenomis pilnomis virusų, ir taip po visą Lietuvą, labai kokybiškas pasiruošimas…), nesukėlė didelio pasitikėjimo. Parodė keletą skaidrių ir trumpai informavo (gal geriau sakyti – liepė) atlikti paruošiamuosius darbus. Pristatymas tiesiog dvelkė biurokratiniu šaltumu. Jokios normalios diskusijos. Nors kolegos bandė klausinėti, tačiau atsakymų gauta mažai.

Darbų atlikti reikės daug, buvo kalbėta, kad atsakingi už programą mokytojai gaus net priedo po 100 litų. Tik va klausimas – ar toks “atlygis” yra visavertis lyginant, kiek reikės atlikti darbo.

Sakysit – na kas čia per purkštavimai. Mokytojai privalo rūpintis smurto ir patyčių mažinimu mokykloje. Jie turi džiaugtis, kad švietimo ir mokslo ministerija vykdo tokius projektus. Turėkim omenyje ir pačios mūsų mokyklos pareikštą norą dalyvauti visame šiame reikale.

Tik ar neatsitiks tai, kas su kitomis panašiomis prevencinėmis priemonėmis. ŠMM sukiša tokius didelius pinigus perimdami kitų šalių sukurtus produktus (šiuo atvejų programą), darydama pačią didžiausią klaidą – tiesiogiai (nieko nepakeistus ir neadaptavus) taikydama tai mūsų švietime. Nekartą esame pasimokę, t.y. mokytojai (žemiausioji grandis), deja švietimo “viršūnėlės” į tai nekreipia jokio dėmesio.

Gal būt kalbu per daug pesimistiškai, tačiau pirmasis susitikimas su šios programos vykdymo atstove neleidžia kitaip. Smurto ir patyčių mažinimas lieka prioritetu mokyklose. Tą puikiai supranta pedagogai. Pritariu ir tam, kad vieni jie negali susitvarkyti, reikalinga pagalba. Bet gal pagaliau reikėtų atsižvelgti į pačių mokytojų nuomonę.

Pristatyme turėjo dalyvauti visas mokytojų kolektyvas bei kiti darbuotojai (valytojos, darbininkai)…

Atsakinga “panelė” už šią prevencinę veiklą bandė mus “apšviesti”…

Žinoma klausėmės visi…

Mokyklos direktoriaus bandymas reziumuoti…

Šis įrašas nepretenduoja į skaitomumo rekordus, bet lieku ištikimas savo darbo sferai – geografijai. Kiekvienas mokytojas stengiasi savo kabinete sukurti gerą atmosferą, kuri nuteiktų mokinius darbui. Žinoma ne visiems tai sekasi įgyvendinti vienodai. Daug kas priklauso nuo mokytojo vidinės motyvacijos bei turimų finansų.

Geografijos kabineto atributika (žemėlapis ir gaublys) labai dažnai naudojami norint pabrėžti mokyklos aplinką. Ne kartą pastebėjau, jei rodoma klasė, tai už mokytojo nugaras kabės ne rašytojo paveikslas ar daugybos lentelė, o žemėlapis.

Nepagalvokit, kad išaukštinu geografijos mokslą. Tiesiog visada atkreipiu dėmesį kai rodomi su mokykla susiję vaizdai.

Keliuose įrašuose pabandysiu jums parodyti geografijos mokytojų darbo aplinką. Vieni kabinetai tikrai įspūdingi, kiti mažiau įdomūs. Tačiau kiekviename galima rasti kažką įdomaus.

Apžvalgą pradėsiu nuo savojo. Jau esu minėjęs apie tai, kad po dviejų metų “blaškymosi” pagaliau apsistojau nuosavame kabinete. Dvi savaitės čia darbuojuos. Kol kas jis tuštokas, trūksta priemonių, nėra kada pateikti informacijos stenduose, suolai kaip cirko arenoje (spalvos skirtingos). Norisi apsitvarkyti popierizmą, o jau tada kibti į kabineto tvarkymą.

Jūsų teismui manasis geografijos kabinetas (nuotraukos kiek tamsokos, nes dariau paskubomis neatitraukęs tamsių užuolaidų).

Kitame įraše pristatysiu savo kolegė “super” kabinetą

Šiandien mokykla buvo kaip niekad graži. Gėlės įneša tikrai gražų kontrastą. Malonu buvo žiūrėti, kaip mokiniai puošia mūsų mokyklos kiemelį. Kaip mažieji savo rankutėse spaudžia gėlę.

Nors mokyklos laukia daug permainų ir sunkumų, bet mokytojų veidų nepaliko šypsenos. Daugelis mielai prisėdo jiems paruoštuose vietose, dainavo, plojo.

12-okų paleisti balti balandžiai tikrai nustebino ir pradžiugino visus. Atrodytų, kad  ši šventė kiek banali, tačiau jos nešama gera nuotaika yra tas vedlys, kuris rodo mokiniams kelią, kartu suburia visą bendruomenę ir nuteikia ją bendriems tikslams.

Pasiruošimas šventei…

Renginio vedantieji…

Mokytojų veidai…

Pilnas kiemelis vaikų ir tėvelių…

Mažųjų šypsenos…

12-okų rimtis ir juokas…

Daina ir balandžių paleidimas…

(salisbury.edu/nuotrauka)

Rytoj rugsėjo 1-oji. Nauji mokslo metai. Skambutis, šurmulys, pamokos, kolegos, mokiniai. Malonūs komponentai, bent jau man. Dirbsiu jau 3-čius metus, gal todėl užsidegimas ir nepradingęs.

Viena kolegė nuolat ragina siekti kai ko daugiau. Neužsisėdėti mokykloje. Tačiau man šis darbas patinka. Turiu nemažai neįgyvendintų sumanymų, todėl norisi juos realizuoti. Nors kildavo visokių minčių, kartais norėdavosi viską mesti. Juokingai skambėdavo kalbos, kad mokytojo darbas – rojus: atlyginimas užtikrintas, fiziškai dirbti nereikia, atostogos ilgos. Gal būt… Bet per mokslo metus emocinis krūvis be galo didelis.

Šiais metais bus kiek lengviau. Išsipildė svajonė – gavau kabinetą. Baigsis lakstymai per visus aukštus ir projektoriaus ar žemėlapio tampymas, o ir auklėtiniai turės kur plėtoti savo užklasinę veiklą.

Sveikinu visus dar kartą!

(vtv.lt/nuotrauka)

Delfi.lt publikuojamas straipsnis “bendrojo lavinimo mokyklose tylos pasauliui užtrenkiamos durys”. Čia ir išryškėja žurnalistų “aklumas” arba nemokėjimas įsigilinti į problemą. Todėl žmonės ir susidaro klaidingą nuomonę vien perskaitę tokius pavadinimus.

Ar gi mokyklos kaltos dėl to? Straipsnyje kalbama, kaip sunkiai sekėsi klausos negalią turinčiam berniukui pritapti bendrojo lavinimo mokykloje ir kaip mama džiaugėsi jį pradėjusi leisti į specialiąją mokyklą.

Visada sakiau, kad kol kas, bendros mokyklos yra nepasiruošusios dirbti su tokiais vaikais. Gal ne kiek pačios mokyklos, kiek pati visuomenė dar labai sunkiai supranta šio reiškinio svarbą. Visų pirma nesutvarkyta finansavimo problema. Faktas vienas, kad tokiems vaikam reikia papildomos pagalbos, kurios deja negali suteikti paprastas mokytojas. Juk klasėje sėdi dar apie 25-30 mokinių, su savo norais, pageidavimais.

Įsivaizduokite 45 minutes trunkančią pamoką. Per šį laiką mokytojas PRIVALO: patikrinti jau išeitą temą (padaryti apklausą), išdėstyti naują temą (tiek teoriškai, tiek praktiškai), užduoti namų darbų užduotis. O kur dar laikas, per kurį tenka atsakinėti į mokinių klausimus, pagaliau pareikšti pastabėles ir pan. Profesionalus mokytojas visą tai darys kūrybiškai ir įdomiai, deja tai atima dideles laiko sąnaudas.

Kur į šias 45 minutes įterpti darbą su negalią turinčiu vaiku, kada spėti prie jo prieiti ir paaiškinti (o tam tikrai neužteks 5 minučių). Sakoma, kad visuomenėje vykstantys reiškiniai vis greitėja, ne išimtis ir klasikinė pamoka. Juk vaikai tobulėja, su kiekvienu laikmečiu keičiasi ir jų mastymas.

Kas buvo padaryta su labai gražiu šūkiu – “neįgalius vaikus būtina integruoti į visuomenę!”. Va ir priintegravo. Nukentėjo tiek jie, tiek aplinkiniai. Tik ne tokiais būdais reikia atlikti šią pareigą.

Žinoma, nesu už tai, kad šiuos vaikus sukišti į atskiras įstaigas ir laikyti juos ten kaip kokius atsiskyrėlius. Sovietmečiu tai buvo įprasta, todėl iki šiol išlikusi neigiama nuomonė apie žmones su negalia.

Tiesiog manau, kad jiems geresnės sąlygos sudarytos įstaigose, kurios tiesiogiai užsiima neįgalių vaikų lavinimu. Bendrojo lavinimo mokyklų vaikai galėtų (o gal net ir privalėtų) lankytis tokiose įstaigose, bendrauti su jų gyventojais. Čia manau galima įvairiu integravimo modelių sukurti, žymei humaniškesnių ir nereikalaujančių milžiniškų išlaidų, o rezultatas gautųsi daug kartų geresnis.