Skaitinėjant National Geographic naujienas, sudomino vienas straipsnis – geriausios 2009 metų mikro-nuotraukos.

Pabandykite atspėti, kas jose įamžinta.

Arktis – sritis aplink Šiaurės ašigalį, kurią supą ledynai. Daugelis šių niekada netirpstančių ledlaukių plūduriuoja Arkties vandenyno paviršiuje. Vasarą ledo plotas sumažėja. Žiemą, nukritus temperatūrai, ledynų plotas vėl padidėja (galite pamatyti čia)

Per paskutiniuosius metus Arkties ledynai sumažėjo. To priežastis – pasaulinis atšilimas. Iš tolimo, atšiauraus ir nepaliestos gamtos kampelio, Arktis sparčiai tampa ekonominiu regionu.

Pastaraisiais metais vis labiau traukiasi jūros ledas. JAV mokslininkai apskaičiavo, kad toks tirpimas prives prie to, jog jau 2037 metų vasarą Arktis galėtų likti visai be ledo. Tačiau šis procesas turi teigiamą pusę (žinoma tik ne gamtai).

Apmažėjus ledui, atsiveria nauji jūrų keliai tarp Atlanto ir Ramiojo vandenyno. Manoma, laivybai atsivers visa jūrų transporto erdvė. Vandenyno laivavimas atvers naują istorijos puslapį. Keisis laivybos ekvatorijos, štai šiuo metu vienas didžiausių Pasaulyje Singapūro uostas ir Panamos kanalas gali prarasti savo svarbą. Jų apkrovas perims dabartiniai “miegantys” Aliaskos, Norvegijos, Rusijos pakrančių miestais.

Be laivybos atsivers ir milžiniški naftos bei gamtinių dujų plotai. Remiantis skaičiavimais, šiame regione glūdi 90 milijardų barelių naftos ir 47 trilijonai kubinių metrų gamtinių dujų. Jau dabar prasideda kovos dėl šių turtų.

Kaip keičiasi ledynai Arktyje ir kokios to pasekmės, galite pamatyti šiame video reportaže.

Pamaniau, kad reikėtų užbaigti vasaros sezoną šiuo įrašu. Nors jau buvau paruošęs jį seniau, tačiau dėl atsiradusių techninių problemų niekaip negalėjau jums pateikti nuotraukų. Tai darau šiandien.

Prieš porą savaičių su savo jaunųjų turistų būreliu pradėjome savo veiklą. Pirmoji kelionė kaip tik sutapo su turizmo diena. Ta proga, viena iš mano kolegių suorganizavo žygį aplink mūsų miesto pažibą – Masčio ežerą.

Be paprasto žygiavimo buvo vykdoma ir edukacinė veikla, mokiniam kolegė pasakojo Telšių miesto istoriją, mokė orientuoti žemėlapį, nusistatyti buvimo vietą ir dar daug kitų geografinių įdomybių.

Diena pasitaikė vėjuota ir apniūkusi, tačiau lietaus pavyko išvengti. Visos kelionės metu bandžiau įamžinti artėjantį rudenį, nors nelabai sekėsi. Nuolatinis ėjimas ir fotografavimas – dvi nesuderinamos veiklos. Todėl pateiksiu jums tik įdomesnius kadrus.

Ruduo vis daugiau laidžia sau pasireikšti. Ypatingai gražias spalvas galima pamatyti tarp atskirų kontrastų – lietaus ir saulės spindulių.

Važiuojant į Telšius negalėjom nesustoti pamatę tokią gražią vaivorykštę. Nors elektros stulpai lyg ir turėjo sugadinti vaizdą, bet manau, kad tai savotiškai gražu…

(wikipedia.org/nuotrauka)

Apie šį įdomų ir keistą gamtos reiškinį rašė mokslasplius.lt. Paminėsiu tik tai, kad jų yra 26 pasaulio šalyse. Dažniausiai išsiveržia Kolumbijoje, Italijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Irane, Pakistane, Malaizijoje. Iš 800 purvo vulkanų, žinomų mūsų planetoje, apie 350 yra Azerbaidžane.

Purvo vulkanai yra panašūs į lavos vulkanus, nes išsiveržia galingai, su didelėmis liepsnomis. Jie išskiria į paviršių milijonus kubinių metrų angliavandenilio dujų ir tonas purvo.

Internete teko aptikti šias minėto reiškinio nuotraukas:

Štai trumpa filmuota medžiaga iš youtube.com

(National Geographic/nuotrauka)

Ar žinojote, kad trys ketvirtadaliai visų komerciniais tikslais naudojamų žuvų ir jūrų gėrybių išteklių yra išeikvotą arba, kad 1 % viso pasaulio žvejybos laivyno pagauna 50 % laimikio. Baisūs faktai, kurie verčia susimąstyti.

Vis dažniau atsisukama į alternatyvą tokiai žalingai žvejybai. Beveik pusė visų pasaulyje suvartojamų žuvų ir jūros produktų jau dabar yra užauginama vandenynus tausojančiuose ūkiuose. Populiarėja ekologinės žvejybos produktai. Vandens ūkiuose per metus užauginamas apie 60 milijonų tonų jūros išteklių: krevečių, dumblių, dvigelčių moliuskų, gėlavandenių žuvų. Viso šio ūkio santalka (apie 90 %) tenka Azijai, tačiau stengiasi neatsilikti Norvegija, JAV ir kitos šalys (Remtasi GEO žurnalo straipsniu – “Kova iki paskutinės žuvies”).

National Geographic leidžia pažvelgti į ateities žuvų fermas.

(National Geographic/nuotraukoje matote ežero pasikeitimus nuo 2006 iki 2009 metų)

Aralas yra druskingas, nenuotakus ežeras vidurio Azijoje, Turano žemumoje, Kazachijos pietvakariuose ir Uzbekijos šiaurėje. 1960 m. Aralo jūra buvo ketvirtasis pagal dydį pasaulio ežeras. Jame klestėjo žvejyba, aplink jį buvo auginami vaisiai ir daržovės. Norėta įkurti net tarptautinį kurortą.  Štai kaip ežeras atrodė 1985 metais.

Sakoma, kad Aralo katastrofos priežastimi tapo medvilnė. Jos drėkinimui vanduo buvo nukreiptas iš vandeningųjų Amu Darjos ir Syr Darjos upių, kurios išteka iš kalnų ir per dykumas vandenis plukdo į Aralo jūrą.

Plečiant drėkinamuosius laukus, į jūrą įtekėdavo vis mažiau vandens ir šis netrukus pradėjo sekti. Buvęs jūros dugnas virto vėjo pustoma druskingų dulkių ir smėlio dykyne. Klestėję miestai tapo vaiduokliais. Pasikeitė klimatas – vasaros tapo karštesnės, žiemos šaltesnės, o vėjai stipresni.

Ir štai paskutiniųjų metų Aralo jūros nuotrauka.

Iš ketvirto pagal dydi ežero dabar turimi tik keletą atskirų ežerėlių. Žmonės masiškai palieką šį regioną nematydami kitos išeities. Mokslininkai bando kurti projektus, kurie padėtų atkurti Aralo jūros ekosistemą, deja daugelis iš jų nuleidžia rankas suprasdami, kad to padaryti jau nebeįmanoma.

Regionas merdi. Viso to priežastis – besaikis žmonių noras plėsti savo veiklą, neatsižvelgiant į gamtos galimybes.

Manau komentarų čia daug nereikia. Keletas nuostabių vaizdų iš Latvijos pajūrio.