raizikliai

Prisimenu savo 12-os klasės baigimo metus. Tėveliai nuolat kartojo – reikia gerai baigti, kad įstotum į universitetą. Net minties nebuvo apie kitas mokymo įstaigas.

Šiandien situacija nepasikeitė. Matau 11-okus, 12-okus. Kalbamės su jais. Daugelio žvilgsniai nukreipti į aukštąsias mokyklas. Tai lyg esminis tikslas pabaigus vidurinę mokyklą ir jokios alternatyvos, išskyrus išvykimą iš Lietuvos.

Pažvelkime į šiandieninę situaciją. Nemažą dalį bedarbių sudaro asmenys turintys aukštąjį išsilavinimą. Įsivaizduokite, žmogus 4 metus mina universiteto slenkstį. Dažniausiai ši veikla jam nėra mėgstama. Tenka mokintis filosofijos, kalbos kultūros ir kitų dalykų, kurie privalomi praktiškai daugelyje specialybių. Finale – jis gauna vadybininko ar geografijos mokytojos bakalaurą.

Kas toliau? Ilgos valandos skirtos darbo paieškai, gyvenimas neturint pajamų šaltinio, išvykimas į užsienį, geriausiu atveju – nemylimas darbas “personalo vadybininku”. Mano aplinkinių rate daug tokių pavyzdžių. 

Labai tiktų “DnB Nord” banko vyriausiojo analitiko prof. R. Rudzkio išsakyta nuomonė – “kartais aukštasis išsilavinimas trukdo”. Mūsų visuomenės lūkesčiai tiesiogiai siejasi su diplomo gavimu, bet ar jis visiems reikalingas? Ar jis atneša laimingą gyvenimą?

Kuris bus laimingas pilietis – tas kuris prievartą 4 metus studijuoja ir po to dirba nemylimą darbą, ar tas, kuriam užtenka profesinėje mokykloje 2 metų staliaus mokslų (apie kuriuos svajojo nuo mažens) ir mylimo darbo, kuriame gali atsiskleisti ir patenkinti visus savo poreikius?

Ateina laikas, kada reikia keisti vyraujančius stereotipus. Ne visi sukurti tapti mokslo žmonėmis. Stalius, pardavėja, darželio auklėtoja, santechnikas – jie taip pat yra savo srities specialistai, jie myli savo darbą. Tam pasiekti nereikia ilgus metus trinti universiteto suolo ir mokytis to, ko tau visiškai neprireiks.