altajus.net

(aivaweb.com/nuotrauka)

Šiandien teko garbės sudalyvauti simpoziume. Pirma kartą stebėjau kalbančius ir diskutuojančius kitų šalių mokslininkus. Renginys vyko Šiaulių universiteto bibliotekoje.

Gaila, kad išklausiau tik du pranešėjus, nors simpoziumas tesėsi iki 17 valandos.

Iš vėžių išmušė vienas pokalbis. Deja dėl tam tikros situacijos, šiuo metu, negaliu atskleisti su kuo ir būtent kas buvo aptarta. Faktas tas, kad nei nuotaikos, nei noro, nei motyvacijos likti ir klausytis pranešimų nebeliko.

Kalbant tarp eilučių, galiu pasakyti tik tiek, kad minėtam universitete teka tokios “povandeninės srovės’”, kad baisu net pagalvoti. Gerai, bent tiek, kad aš žinau tik aisbergo viršūnę ir patikėkit – man to užtenka.

O moralas paprastas – studentas neturi jokio balso, jokios reikšmės. Jis reikalingas tik tam, kad atneštų pinigus. Niekam neįdomūs tavo gabumai, žinios. Mokslo vyrų (ir moterų) susireikšminimo lygmuo aukščiausias koks gali būti. Privalai taikstytis, nuolaidžiauti, maldauti. Esi tas žemės vabalas, kurį gali mindyti kas nori.

Nusivyliau savo fakultetu ir viskuo kas ten yra. Dabar tik noriu sulaukti diplomų įteikimo, nors esu minėjęs, kad man tai nebuvo siekiamybė, norėjosi mokslo. Gavau…

Gal būt ateityje viską paaiškinsiu suprantamiau.

Užteks mokslų, laidoju ir norą tęsti doktorantūrą. Jei gyvenčiau Vilniuje ar Kaune, bandyčiau judėti toliau. Bet po 2 metų lakstymo į Šiaulius nebeturiu noro to daryti. Visas jėgas skirsiu sau artimom sritim – geografijai, mokyklai, švietimui. Stengsiuosi daugiau laiko skirti blogo rašymui, gal sugalvosiu naujesnių projektų. Kitais metais laukia vyresniojo mokytojo kvalifikacijos kėlimas. Taip, kad veiklos tikrai turėsiu. O ir Telšių švietimo skyrius yra siūles pagalvoti apie seminarų vedimą.