(bet.com/nuotrauka)

Šiuo įrašu truputėlį nukrypsiu nuo švietimo temos, bet negaliu nutylėti. Jau nuo studijų Vilniuje laikų turiu baimės jausmą kreiptis į autoservisus. Jausmas panašus kada atsisėdi į kėdę pas DANTISTĄ. Teko suprasti, jei neturi prabangios mašinos ir nesi mandrai apsirengęs – nesvajok apie kokybiškas paslaugas.

Niekas nepasikeitė ir atsikrausčius į Telšius. Aš nesuprantu, kuo jie save laiko – nepakeičiamais, nepakartojamais, vienetiniais? Mūsų mazdelė vėl parodė pykčio priepolį. Stovi kieme ir laukia tempimo į taisymo vietą. Netoli namo įsikūręs autoservisas. Atrodytu patogu. Po pamokų nusprendžiau užsukti ir pasidomėti dėl tvarkymo darbų.

Įėjus į vidų pasitinka už prekystalio stovintys niūrūs veidai. Mesteli akį, nužiūri ir vėl nusisukę diskutuoja savo reikalais. Na, aš nieko neklausęs pasuku į remonto patalpas. Atsakingo už priėmimą administratoriaus nėra. Palaukiu 5 minutes, nieko. Nueinu į autodetalių parduotuvę. Tie patys veidai man pasako, kad ieškočiau Martyno. Žodžiu su kuprine ir nešiojamu kompiuteriu turiu lysti po pakeltomis mašinos ir klausinėti darbininkų kur tas Martynas. Išgirstu – “kažkur ten… “. Vėl laukiu.

Pro mane praeina kokios 2 ar 3 personos. Visiškai jokio dėmesio. Stoviu kaip benamis šuo negalėdamas nieko paklausti.

Iš pažiūros tvarkingas autoservisas. Bet kiek nueinu tartis dėl mašinos remonto, visada susiduriu su visišku nemokėjimu bendrauti. Pikčiausia, kad pro duris įžengia rimti “diedai” su paltais, vis sveikinasi su visais, pardavėjai puola padėti, o tu stovi kaip glušialis ir lauki malonės – gal kas prieis…

Štai ir aptarnavimo kokybė…

(28cooks.blogspot.com/nuotrauka)

Pagaliau išaušo ir altajaus.net gimtadienis. Blog’as dienos šviesą išvydo 2009 metų vasario 10 sieną. Įrašas taip ir vadinosi “Pirmasis įrašas”.

Rašyti pradėjau nuo nulio, t.y. neturėdamas jokių žinių apie tinklaraščius, jų kūrimą. Į pagalbą atėjo Gediminas, gedzis.net autorius. Tai buvo žmogus, kurio dėka atsirado šis projektas.

Žingsnis po žingsnio altajus.net tobulėjo. Keitėsi tematika. Pradžioje dėmesys buvo sutelktas į geografines temas, talpina pedagoginė informacija (failų tipo). Vėliau atsisakyta tokio talpinimo, koncentruotasi į švietimo problematiką, bandyta sisteminti naujausias švietimo žinias.

Nepateiksiu statistinių duomenų, nemanau, kad reikia. Skaitytojų ratas yra. Svarbiausia jo kokybė, o ne kiekybė. Apskritai – rašau savo malonumui, todėl statistika nelabai domina.

Kaip ir pas visus, išgyventa kūrybiškumo “duobių” po kurių sekė produktyvumo laikotarpių. Juk tinklaraštis neatsiejamas nuo autoriaus gyvenimo, o pastarajame visko būta.

altajus.net gyvuos. Sustoti negalima. Galbūt atsiras bendraminčių, kurie prisijungs prie tinklaraščio tobulinimo. Ateitis parodys. Ačiū visiems (Rasa – tau ypatingai), ačiū, kad esate.

(sos03.lt/nuotrauka)

Niekada nebuvau priklausomas nuo socialinių tinklų. Nors one.lt anketą tikrindavau po kelis kartus per dieną (prieš 3-5 metus). Ar tai galima laikyti priklausomybe? Sakyčiau nelabai. Savo laiku, tai buvo mados klyksmas. Visi draugai kėlėsi į šį soc. tinklą. Negalėjau likti nuošalį. Pazintys.lt, draugas.lt ir kiti, neviliojo. Jie orientavosi į pažinčių paieškas, man patiko bendrauti su tais, kurie jau yra draugai.

Tiesa, dar būta ir klasės.lt. Pirmasis tinklo variantas buvo priimtinas. Galėjau susisiekti su savo buvusiais klasiokais. Užregistravau ir studijų grupę. Tardavomės dėl susitikimų. Po kurio laiko šis soc. tinklas kardinaliai pasikeitė. Mano subjektyvia nuomone – į blogąją pusę. Iš noro būti tobuliems gavosi šnipštas. Prisijungimas tapo labai apsunkintas. Neturėjau didelio ūpo ten tūnoti bandant atkasti savo senosios registracijos duomenis.

Prieš metus, mano gyvenime atsirado blog’as, kuris iš pagrindų pakeitė nuomonę apie internetą ir technologijas. Gavau daug patirties ir žinių skaitydamas kitų tinklaraščius. Tuo pačiu metu atsiranda twiteris + lietuviškas atitikmuo Blakė. Pabandžiau – nepatiko. Mikroblog’ams reikėjo daug laiko, o išliekamosios vertės mažai.

Atsiradus blog’ui susipažinau ir su facebook’u. Iškilo naujas mados klyksmas – iš one.lt keliauti į pastarąjį socialinį tinklą. Gal ir nebūčiau pasidavęs šiai bangai jei ne incidentas su one.lt. Dingo manoji anketa. Nors ji man buvo reikalinga tik dėl poreikio susisiekti su senais draugais. One.lt registracijai žinoma į tai buvo nusispjauti, todėl nebesiryžau kurti naujos.

Taip atsiradau facebook’e. Jis nepatiko dėl  galybės funkcijų. Paprasčiau sakant man, kaip mažai pažengusiam vartotojui buvo sunkoka susigaudyti. Tačiau paskutiniu metu pradedu įsisavinti facebook’o galimybes. O jos tikrai didelės. Kiekvieną dieną atrandu kažką svarbaus ir tinkamo. Jame galiu reklamuoti savo blogą, tam sukūriau atskirą registraciją. Neviską įmanoma sudėti į tinklaraštį, todėl likusius pastebėjimus bandau talpinti į facebook’ą.

Gerai gerai, prisipažinsiu, nemažai laiko praleidžiu FarmVille. Draugė “įvedė” į jį. Tapau fermeriu . Atrakcija nuo dienos darbų.

Kuo man įsimintini 2009-ieji:

• Šie metai tapo mano “tramplynu” į blogosferą. Pradėjau rašyti savo asmeninį tinklaraštį. Atsivėrė platesnės tobulėjimo galimybės. Todėl pirmasis didelis ačiū savo pusbroliui Gediminui.
• Džiaugiuosi pažintimi su Rytu Šalna. Užsimezgė bendrų darbų vizijos su šiuo žinomu geografu.
• Dėka tinklaraščio kitaip pažvelgiau į fotografiją ir į fotografavimo techniką.
• Sukūriau savo mokiniams skirtą svetainę.
• Mokykloje svarbiausias įvykis – nuosavas kabinetas.
• Svarbiausias įvykis namų aplinkoje – mūsų mylimo Tingio atsiradimas.

Pastebėjau, kad vis sunkiau tampa rašyti naujus įrašus. Priežasties niekaip negaliu paaiškinti. Norėčiau tikėti, kad naujais metais kažkas pasikeis. Atsiras įkvėpimas, naujos mintys. Gal net keisis tinklaraščio koncepcija.

Neskaičiuosiu lankytojų ar populiariausių įrašų. Tik norėčiau tikėti, kad kažkas rado čia to ko ieškojo, o gal net kažkam, mano subjektyvios mintys sugebėjo padėti.

Noriu padėkoti savo draugei už jos kantrybę ir palaikymą, kolektyvui už pagalbą, šeimai už mielas akimirkas, tinklaraščio skaitytojam už kritiką ir patarimus (ypač Rasai).

Gerų jums 2010-ųjų, daug šilumos, draugystės, meilės, supratimo, kantrumo ir pagarbos.

SU NAUJAISIAIS METAIS !!!

(sundaypaper.com/nuotrauka)

Rytoj mokiniams paskutinė diena mokykloje prieš atostogas. Nusiteikimo darbui nebėra nei jiems, nei man.

Pavargau. Ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Jaučiu per dažnus savo moralizavimus, pastabas, vis didėjantį norą kontroliuoti. Nebėra “cinkelio” darbuotis.

Daug popierizmo, daug veiklos (auklėtiniai, mokyklos įsivertinimo komanda, projektai, pavaduotojos stebimos pamokos), noras pagyvinti pamokas, įnešti kažką naujo ir įdomaus. Rezultate – apatija viskam, atbukimas nuo to lėkimo.

Visa tai įtakojo naujų įrašų stoką tinklaraštyje. Minčių būta, tik atsisėsti ir viskam užrašyti pritrūkdavo vidinių jėgų. Kad ir dabar – pamokos baigėsi, mokykla ištuštėjo, galėčiau sėsti ir rašyti. Tačiau minčių, kaip tyčia, nėra. Viską užėmė mokykliniai reikalai…

Sveiki. Trečia savaitė, kaip tinklaraštyje nematote naujų įrašų. Tokios pertraukos dar niekada nebuvo.

Sunku pasakyti, kodėl ši pertrauka atsirado. Galėčiau teisintis laiko stoka, bet nebūčiau visiškai teisus. Trūko ir įkvėpimo. Kasdieninė veikla nustūmė kūrybines mintis.

Dėmesį koncentravau į pamokų vedimo tobulinimą, popamokinę veiklą ir kitus mokyklinius reikalus. Atokvėpio metu norėdavosi tik paprasto dribsojimo ir TV žiūrėjimo. Apie knygų skaitymą (gimtadienio proga jų gavau tikrai įdomių) ar tinklaraščio rašymą net nebuvo minties.

Padėtis nepasikeitė. Vėl sėdžiu prie pamokų pasiruošimo ir kito mokyklinio popierizmo. Norėtųsi savaitės poilsio, nes jaučiu, kad viskas suka į perdegimą. Veikla, kuri džiugino, po mažu tampa nuobodi ir niūri.

Pasižiūrėjus į darbų sąrašą apima depresija. Atrodytu – tiek dedu pastangų, bet jų kaip nemažėja, taip nemažėja. Išbraukus atliktąjį, jo vietoje tenka prirašyti porą naujų.

Nežiūrint į tai, pasistengsiu atnaujinti tinklaraščio rašymą. Prisikaupė naujos informacijos, naujų minčių.

Neatlaikė ir mano sveikata. Sloga, čiaudulys, temperatūra. Kažkada tai turėjo nutikti. Ši savaitė buvo tikrai sunki, reikėjo tikėtis tokios atomazgos.

Sakysit – “vėl jis skundžiasi”, bet kur daugiau pasiguosi jei ne savo asmeniniame tinklaraštyje. Mokiniams prasidėjo atostogos. Kai kuriems mokytojams taip pat… (plačiau neaptarinėsiu). Buvau susiplanavęs sutvarkyti nemažai reikalų. Pagaliau norėjau išsimiegoti rytais. Deja deja.

Pirmadienis prasidėjo nuo susirinkimo mokykloje, vėliau lėkiau į geografų susitikimą (apie kurį jau rašiau). Pavaduotoja pasiūlė sudalyvauti “Euroscola” konkurse. “Pačiu laiku” padavė reikalavimus. Namų darbų užduotis turėjo būti pristatyta šiandien iki 12 val. Na tai kibome su 10-okai į darbus. Gerai, kad mokiniai iniciatyvūs ir motyvuoti. Darbavosi, nekreipdami į tai, kad mokykla nešildoma. Tuo tarpu bandžiau tvarkytis savo klasės suolus (paruošti juos dažymui). Žodžiu – dviem frontais.

Kaip ir minėjau, namų darbų užduotis jau šiandien privalėjo būti pristatyta į Vilnių. Teko naudotis kurjerių paslaugomis, kurios kainuoja nemažai. Nenorėjau nuvilti mokinių.

Pagaliau vakar užsibaigiau suolų dažymą. Štai jums ir poilsis… Tuo tarpu, kai savaitgalį reikėtų švęsti gimtadienį, teks gulėti lovoje.

Sveiki mielieji. Jau antra savaitė kaip blog’e nepublikavau jokių naujienų. Viskas prasidėjo nuo to, kad pasikeitė hostingo tiekėjas. Susidūriau su techninėmis problemomis – negalėjau įkelti paveikslėlių. Su Gedzio pagalba ši problema buvo sutvarkyta.

Negalėdamas 100 proc. pajėgumu kurti įrašų, panirau į mokyklos reikalus, kurių prisikaupė gyvas velnias. Todėl kūrybinę veiklą nenorom, bet turėjau palikti antrame plane.

Šiandien grįžtu į blog’o rašymą su kaupu naujų įspūdžių.

(asmeninis archyvas/nuotrauka)

Vis dažniau susimąstau apie savojo tinklaraščio pertvarką. Visų pirma naujai iškeliu sau klausimą – kokia mano blogo paskirtis? Atrodytu aišku – švietimas, mokykla, mokslas, geografija… Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad esu aprėpęs per daug.

Nors mokslo naujienos ir tai, kas susiję su geografija man yra įdomu. Tačiau pradedu suprasti, kad norint rašyti profesionaliai (bent jau stengtis tai daryti), reikia siaurinti tematiką. Gal tai nauja mano paties tam tikra stadija, kurioje pasireiškia ne kiekybės, o kokybės siekis.

Šis tinklaraštis nėra pasiekęs populiarumo viršūnės, to ir nesiekiu. Visą tai ką darau, darau didesniąja dalimi dėl savęs, nors žinoma skaitytojai yra svarbus faktorius į kurį reikia atsižvelgti.

Labiau linkstu į analizuojamuosius įrašus susijusius su švietimu, kuriuose bandau iškelti sau klausimus ir ieškoti atsakymų. Nors abejonių dėl tokios kaitos nemažai. Visų pirma – skaitytojų praradimas. Švietimas nėra tokia populiari tema tinklaraščių tarpe, todėl logiška, kad nėra ko ir svajoti apie daugybę prenumeratorių. Antra – bijau, kad pradėjus daugiau dėmesio skirti rimtoms temoms, laisvesni įrašai neberas sau vietos tinklaraštyje.

Daugelis galėtų pasakyti, kad tinklaraštis yra asmeninis reikalas – ką noriu tą rašau (kuo įvairiau, tuo geriau). Tačiau tokio tipo blogų yra labai daug (gal net per daug). Norėtųsi nors šiek tiek išskirtinumo. Rašyti tik iš reikalo ir tik prabėgom (neįsigilinant) – ne man.

Planuose – atsisakyti skyrelio “Trumpai” nes jame generuoju geografines naujienas. Nors geografija yra mano sritis, todėl nenorėdamas jos “nustekenti” bandysiu rečiau rašyti šia tema, tiesiog šiam dalykui plėtotis reikalingos žymei platesnės erdvės, turiu omenyje atskiro projekto ir ne vieno, o kelėtos žmonių komandos (puiki mintis ateičiai!).

Daug prirašiau čia minčių, gal būt jos ir nebus įgyvendintos… Jei turite kokių nors patarimų – labai laukiu. Norėtųsi kažkokios konstruktyvios kritikos.

Baigėsi šešios pamokos. Lyg ir turėčiau dėtis daiktus bei keliauti namo. Tačiau norisi ramiai pasėdėti…

KAIP NORĖČIAU…

Kaip norėčiau ramiai atsisėsti,

Ir užmerkti akis tamsoje.

Kaip norėčiau giliai aš įkvėpti,

Pajust šilumą ten viduje…

Kaip norėčiau aš iškeliauti,

Kur manęs nesuras niekada.

Kaip norėčiau viską užmiršti.

Ir ilsėtis ten visada…