(Chiotas.lt/nuotrauka)

@ Mokinių mažėjimas. Gimstamumo rodiklis Lietuvoje lyg ir pagerėjo, tačiau į mokyklas ateina vis mažiau moksleivių. Ši problema sukelia grandininę reakciją visoje švietimo sistemoje.

@ Mokytojai. Pasirodo gera iniciatyva “Renkuosi mokytis” tęsia savo pradėtą veiklą. Jauni, išsilavinę žmonės grįžta į mokyklas, šaunu.

@ Karinė mokykla. Įsteigtos pirmosios jaunojo kario klasės, kurios ateityje gali peraugti į karinį licėjų ar gimnaziją. Prisipažinsiu – norėčiau ten mokytojauti. Drausmė ir tvarka visada man patiko.

@ Hierarchiniai santykiai. Prezidentės patarėja diskutuoja apie tai, kad mokyklos rengia mokinius konkrečiam kiekiui žinių. Kalbėti galima, tik klausimas – ką reikėtų daryti, kad visa tai pasikeistų…?

@ Švietimo viceministras. Malonu skaityti protingo žmogaus mintis. Buvęs Šiaulių Didžvario gimnazijos direktorius kalba apie tikruosius mokytojus bei tai, kad reikėtų vis dažniau kalbėti apie taisykles. Ministras pirmininkas kaip visada – viskas švietime normalu, mokytojų atlyginimai didėja. Pasakos pasakos…

@ Mažinimas. Šis žodis jau tapo mada. Mažinama visur. Kuo daugiau, tuo geriau. Tai pajus tiek mokiniai, tiek ir mokytojai. Nieko, išgyvensim, niekur nedingsim. Nes planuose – situacijos gerinimas. Tik mokinių gaila, rezultate – nukentėję bus jie.

@ Studentai. Arba dar kitaip – vėjo draskomi medžio lapai. Visi dedasi, kad žino ko reikia studentams, bet palaukit, gal pagaliau duokim jaunajai kartai patiems nuspręsti. Prabilo ir ministras pirmininkas (lyg neturėtų daugiau problemų), pajudėjo ledai ir paskolų fronte, o štai D.Britanijoje padėtis pasirodo nėra tokia pavydėtina.

@ Universitetai. Kai kam gyvenimas visai neblogai klostosi. VGTU užkliuvo, Klaipėdos universitetas – man trūksta komentarų, geriau patiems paskaityti. Gerai tai, kad valstybės kontrolė prabilo apie švietimo ministerijos nemokėjimą tvarkytis. Nors tinklaraščiai gana kritiškai vertina tokį kontroliavimą.

(15min.lt/nuotrauka)

@ Leidimas. Netikėtai per žinias išgirstu labai “džiugią” naujieną. Svarstomas įstatymo projektas, leisiantis universitetams patiems disponuoti savo turtu, o varge! Kaip sakoma duok mažam vaikui saldainį. Šiuo atveju naujasis mokslo ir studijų įstatymas pasitarnavo, teigdamas, kad tokia veikla neleistina.

@ Įžvalgos. Račas atkreipė dėmesį į labai įdomią tendenciją, kuri susijusi su švietimo įstatymo pataisomis dėl mokytojų išsilavinimo ir kvalifikacijos. Plačiau nekomentuosiu, užsukit patys ir viską suprasite.

@ Pareigos. Turime naująjį švietimo ir mokslo viceministrą – Vaidą Bacį. Nuo 1999 metų jis vadovavo Šiaulių Didžvario gimnazijai. Kiek teko girdėti atsiliepimų – tai geras specialistas, žiūrėsim, kaip jam seksis susitvarkyti su naujosiomis pareigomis.

@ Kuriozas. Na niekaip negali įsivažiuoti paskolų sistema studentams, niekaip. Štai vienas iš pavyzdžių.

@ Reitingai. Pasirodo Lietuvoje reitinguojamos ir kolegijos, bet ir čia atsiranda klaidų (jei jas galima taip pavadinti).

@ Į priekį. Sunkiai, bet vargais ne galais, Lietuvos aukštosios mokyklos (ir ne tik) suprato nuotolinių studijų reikšmę. Žinoma, iki tokio lygmens koks yra užsienyje dar toloka, bet tikiu, kad ateis laikas.

(a guy with a camera/ nuotrauka)

@ Pagaliau. Malonu, kad atsiranda tinklaraščai, kurie kartas nuo karto rašo ir apie mokymą bei švietimą. Vienastoks aptaria “atbulo” mokymo privalomus, nors kai kuriais aspektais drįsčiau ginčytis, tačiau nauji vėjai reikalingi. GRANT.lt dviejuose įrašuose kalba apie šiandieninę švietimo padėtį, pirmasis įrašas man asmeniškai sukėlę labai daug klausimų, todėl savo nuomonę išsakiau komentare, kuris turėjo įtakos antros įrašo dalies pasirodymą.

@ Esama padėtis. Tenka sutikti su Pasaulio banko išvadomis – vidurinio lavinimo efektyvumui trukdo per daug mokytojų ir per didelė jų algoms tenkanti švietimo biudžeto dalis. Beabejonės, daugelis pedagogų stos mūru prieš šias išvadas, bet tai tik bandymas išlaikyti seną ir ydingą sistemą. Mokyklos visomis priemonėmis laiko darbo vietas neatsižvelgdami į kokybės aspektą. Mokytojų yra pakankamai, tačiau jų selektyvumas ydingas. Kam laikyti padagogą, jeigu jo darbo rodikliai yra žemi, jei jis nebenori dirbti pedagoginio darbo, neturi jokios motyvacijos. Geriau pusę tokio pedagogo atlyginimo skirti kito materialiniam aprūpinimui, o kita pusė lieka valstybės biudžete – paprasta, bet efektyvu. Juolab, kad mokytojų skaičius linkęs didėti, tik va ar tie žmonės tikrai nori dirbti mokykloje? Nes bandymas pravalyti mokyklas ir pritraukti naujų žmonių gali padaryti meškos paslaugą.

@ Aukštasis mokslas. Keičia tol, kol susigriebia, kad padaryta nesąmonė. Atsirado didvyris Sabatauskas, dabar jis ims, paduos Steponavičių į teismą ir parodys, koks tas švietimo ministras neteisingas ir blogas. Juokingi tie politikai. Valstybės finansuos apie 4 tūkstančius magistrantūros studijų programų vietų ir žinoma daugiausia – vadybos ir verslo administravimo. Normalu, juk pas mus vadybininkų šalis.

@ Egzaminai. Sunku abiturientams. Štai žiopla pavaduotoja nesugeba perskaityti naujausios informacijos ir nurodyti mokiniams, kur jie laikys egzaminus. Politikai sugeba pakeisti įstatymą labai greitai, deja mokinių likimas ne paprastas įstatymas. Nieko keista, kas po tokių tendencijų 55 procentai rinktųsi studijas užsienyje.

@ Juoko namai. Norit pamatyti, kaip diskutuoja mokytojai? O gi užeikit į dialogo puslapį ir patarimas paskaityti šio straipsnio komentarus. Protingų šunų susirinkimas. Kitaip nepavadinsi. Išsilavinę žmonės, bet kiek neapykantos…

(Linda Crinin’s/nuotrauka)

@ Turim ką turim. Pagaliau pritarta aukštojo mokslo reformai, tiek daug ginčų, diskusijų. Bet vis gi. Kokį mes šiandienai turim aukštąjį mokslą kokybės atžvilgiu? Manau antraštės pasako viską už save – “Lietuvos aukštosios mokyklos geriausius pasaulio universitetus lenkia tik kainomis už studijas” . Čia tiktų tik vienas žodis – absurdas.

@ Paskolos studentams. Naujoji reforma žengia tik pirmuosius žingsnius. Paskolų studentams mechanizmas pradeda įsibėgėti. ŠMM tvirtina, kad pinigų visiems norintiems užteks. Tik va klausimas ar tikrai? Užjaučiu būsimuosius studentus. Jie tikrai pateko į sunkių permainų laikotarpį.

@ Egzaminai. Abiturientams jau prasidėjo egzaminų maratonas. Valstybinis Lietuvių kalbos egzaminas atrodo praėjo be didesnių skandalų. Tik va Informacinių technologijų egzaminui Šiauliuose sutrukdė elektros dingimas.

@ Lėšų karpymas. Taupymo vajus neaplenkė ir mokyklų. Nors iš dalies nereikėtų stebėtis. Juk sunkmetis palietė visas gyvenimo sritis. Tačiau kartais toks taupymo vajus peržengia visas ribas ir imamasi vadovautis principu “jei kirpti tai kirpti”. Ir kas pikčiausia, kad taupoma vaikų sąskaita.

@ Pensija. Deja, bet ankstesnei mokytojų pensijai seimas nepritarė. Kaip sakoma – sėdėkit jūs seniai tose mokyklose ir džiaukitės, kad turite darbą. Juk nesvarbu, kad jau stogas važiuoja (daviau sau žodį – 5 metai mokykloje ir nedaugiau, nesinori tapti senu bambekliu gadinančiu mokiniams nuotaiką), kad mokiniams tokie mokytojai nepatinka ir kad pagaliau pavargai nuo pedagoginio darbo ir nori poilsio.

@ Mokytojas paprastai… Jei turite laiko ir įdomu, kas yra mokytojas ir kaip jis gyvena, paskaitykite šį straipsnį.

@ Universitetas internete. Pagaliau ledai pralaužti. JT sukūrė universitetą virtualioje erdvėje. Teoriškai tai nieko naujo, tačiau praktiškai – tai didelis žingsnis į priekį.

(anglija.lt/nuotrauka)

@ Ateitis. Taip… Iki Europos Sąjungos lygio mums dar 15 metų. Nors manau realiai dar prireiks mažiausiai 20-25 (žiūrint su kuriomis valstybėmis lygintume).

@ Pažanga. Tuo pačiu įstrigo žinia kaip Norvegijoje mokiniai laiko egzaminus savo nuosavais kompiuteriai, kuriuos dovanoja šalies vyriausybė mokiniui suėjus 16 metų. Taip valstybė padeda pastariesiems ruoštis pamokoms… Štai jums ir pavyzdys – kaip šalis rūpinasi savo augančia karta, kam skirias prioritetus ir ko tikisi ateityje iš jos.

@ Pagarba. Patyčias kenčia ir patys mokytojais. Kada įvyksta konfliktas ir prieš mokinį pakeliama ranka – marga antraštėmis visa Žiniasklaida. O kur tie atvejai, kada mokytojas siunčiamas “į vieną vietą”, kada jam grasinama? Apie pagarbą nėra nei kalbos, tada žiniasklaida tyli. Tik įsijungus Youtube ir pamačius kaip elgiasi mokiniai pamokų metu, nueina šiurpuliai.

@ Apsisprendimo kelias. Abiturientams “… atėjo maksimalių išbandymų metas…”. Egzaminai, studijų pasirinkimas, nerimas dėl rezultatų. Šis amžiaus tarpsnis pareikalauja daug psichologinių jėgų.

@ Kaita. Štai tau ir sunkmetis. Vis daugiau žmonių atsisuka į mokytojo specialybę, žinoma ne iš pašaukimo. Pagaliau vėl svarstoma, kad mokytoju galės dirbti tik tas asmuo, kuris turi aukštąjį išsilavinimą. Pasak švietimo ir mokslo ministro – tai padės specialistams, kurie prarado darbą. Tik va klausimas – o ką reikės daryti su tais, kurie neatitiks šio reikalavimo?

@ Žinios per praktiką. Ir vėl atsirita banga, akcentuojanti mokymąsi per praktinę veiklą. Naujos programos, naujos permainos, nauji vargai. Nors niekur nuo to nepabėgsi. Tik gaila, kad teoretikai visiškai nekreipia dėmesio į praktikus. Kuria, diskutuoja, išleidžia ir pagaliau “nuleidžia į apačią” t.y. mums – paprastiems mokytojams. Kaip sakoma – “mes sukūrėme, o toliau jūsų reikalas”.

@ Reitingai. Eilinį kartą bandome iškilti aukščiau bambos. Pamanykit, atliktas Lietuvos universitetų reitingavimas. Ir ką mes čia galime reitinguoti??? Valstybėje, kurioje gyvena 3,34 milijonai gyventojų, aukštąjį mokslą suteikia netoli 20 universitetų. Ar tai normalu? Kol kas pas mus dominuoja kokybinis mąstymas, deja iki kokybės dar toli.