(vtv.lt/nuotrauka)

Delfi.lt publikuojamas straipsnis “bendrojo lavinimo mokyklose tylos pasauliui užtrenkiamos durys”. Čia ir išryškėja žurnalistų “aklumas” arba nemokėjimas įsigilinti į problemą. Todėl žmonės ir susidaro klaidingą nuomonę vien perskaitę tokius pavadinimus.

Ar gi mokyklos kaltos dėl to? Straipsnyje kalbama, kaip sunkiai sekėsi klausos negalią turinčiam berniukui pritapti bendrojo lavinimo mokykloje ir kaip mama džiaugėsi jį pradėjusi leisti į specialiąją mokyklą.

Visada sakiau, kad kol kas, bendros mokyklos yra nepasiruošusios dirbti su tokiais vaikais. Gal ne kiek pačios mokyklos, kiek pati visuomenė dar labai sunkiai supranta šio reiškinio svarbą. Visų pirma nesutvarkyta finansavimo problema. Faktas vienas, kad tokiems vaikam reikia papildomos pagalbos, kurios deja negali suteikti paprastas mokytojas. Juk klasėje sėdi dar apie 25-30 mokinių, su savo norais, pageidavimais.

Įsivaizduokite 45 minutes trunkančią pamoką. Per šį laiką mokytojas PRIVALO: patikrinti jau išeitą temą (padaryti apklausą), išdėstyti naują temą (tiek teoriškai, tiek praktiškai), užduoti namų darbų užduotis. O kur dar laikas, per kurį tenka atsakinėti į mokinių klausimus, pagaliau pareikšti pastabėles ir pan. Profesionalus mokytojas visą tai darys kūrybiškai ir įdomiai, deja tai atima dideles laiko sąnaudas.

Kur į šias 45 minutes įterpti darbą su negalią turinčiu vaiku, kada spėti prie jo prieiti ir paaiškinti (o tam tikrai neužteks 5 minučių). Sakoma, kad visuomenėje vykstantys reiškiniai vis greitėja, ne išimtis ir klasikinė pamoka. Juk vaikai tobulėja, su kiekvienu laikmečiu keičiasi ir jų mastymas.

Kas buvo padaryta su labai gražiu šūkiu – “neįgalius vaikus būtina integruoti į visuomenę!”. Va ir priintegravo. Nukentėjo tiek jie, tiek aplinkiniai. Tik ne tokiais būdais reikia atlikti šią pareigą.

Žinoma, nesu už tai, kad šiuos vaikus sukišti į atskiras įstaigas ir laikyti juos ten kaip kokius atsiskyrėlius. Sovietmečiu tai buvo įprasta, todėl iki šiol išlikusi neigiama nuomonė apie žmones su negalia.

Tiesiog manau, kad jiems geresnės sąlygos sudarytos įstaigose, kurios tiesiogiai užsiima neįgalių vaikų lavinimu. Bendrojo lavinimo mokyklų vaikai galėtų (o gal net ir privalėtų) lankytis tokiose įstaigose, bendrauti su jų gyventojais. Čia manau galima įvairiu integravimo modelių sukurti, žymei humaniškesnių ir nereikalaujančių milžiniškų išlaidų, o rezultatas gautųsi daug kartų geresnis.

(oecd.org/nuotrauka)

Švietimo ir mokslo ministerijos puslapyje užtikau tarptautinio tyrimo TALIS (Teacheng and Learning International Survey) publikuojamus rezultatus.

Kuo šis tyrimas ir jo rezultatai įdomūs? Visų pirma sudomino keliamas tikslas – pateikti svarbius, patikimus tarptautinius rodiklius ir analizę apie mokymąsi. Tyrimo metu surinkta vertingų išvadų apie mokytojo darbo veiksmingumą ir paskaitas, mokymo praktiką, vertybines nuostatas, profesinės kvalifikacijos tobulinimo galimybes, lyderystės mokykloje plėtotę.

Reikėtų paminėti, kad tarptautinis tyrimas apėmė 24 pasaulio šalis. Lietuvoje dalyvavo 3535 mokytojai iš 206 mokyklų ir jų direktoriai. Manau tai, kad tyrimą koordinuoja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (o ne ŠMM parinktos neaiškios organizacijos) leidžia tyrimus laikyti gana objektyviais.

Teigiamos pusės:

• Lietuvos pedagogai pamokose linkę daugiau taikyti aktyvius mokymo metodus nei tarkim tokių valstybių kaip Islandijos, Austrijos, Australijos, Danijos, Estijos mokytojai.
• Lietuvos mokytojų pamokos laikas naudojamas pakankamai veiksmingai – per 80 proc. skiriama faktiniam mokymui.
• Lietuvos mokytojai atsiliepimus apie jų darbą vertina kaip teigiamą reiškinį.
• Lietuvos mokytojai išsiskiria noru tobulintis dalyko turinio ir metodikos srityse.

Neigiamos pusės:

• Lietuvos mokytojai mažiau dėmesio skiria tobulinimuisi informacinių technologijų srityje.
• Lietuvos mokytojams trūksta mokymo priemonių ir įrangos.
• Lietuvoje dirba mažiau jaunų pedagogų.

Kaip jūs manote, ar šis tyrimas atspindi esamą situaciją tarp Lietuvos pedagogų?

(krizeine.lt/nuotrauka)

Nesenai viename iš savo įrašų kalbėjau apie universitetų situaciją po studento “krepšelių” dalybų. Kartu bandžiau padiskutuoti apie šių įstaigų ateitį.

Pasirodo permainų banga kur kas didesnė nei buvo galima įsivaizduoti. ŠMM pareiškė, kad palaiko ir skatina planus tų universitetų jungimuisi, kurie surinko mažiausiai krepšelių.

Žinoma nusistovėjusią tvarką bus tikrai sunku reformuoti. Savi interesai – pagrindinė kliūtis, juk jungiantis automatiškai mažėtų “šiltų” vietų, kuriose sėdi įtakingos personos.

Dar reikėtų paminėtu ir principus. Pakalbėjus su keletą draugų, kurie studijavo(uoja) skirtinguose universitetuose, supratau, kad ir patys studentai gana “skaudžiau” reaguoja į kalbas apie jungimąsi (juk kiekvienas galvoja, kad jų mokymosi įstaiga bei specialybė yra svarbiausia ir nepakeičiama). Ką jau kalbėti apie universitetuose dirbančius žmones.

Bet vis gi – kažką keisti tikrai reikia. Nes vis dar murdomės sustabarėjusioje sistemoje.

(pavel.lt/nuotrauka)

Pagaliau pateikti duomenis apie tai, kiek, kuris universitetas gavo studento “krepšelių”, paprasčiau sakant – nemokamų vietų. Stebėtis tokiais skaičiais nevertėtų. Tendencijos pasitvirtino. Manau patys universitetai žinojo savo pajėgumą pritraukti “krepšelius”.

Pirmuoju smuiku groja VU, VGTU ir KTU – daugiau nei pusę studento “krepšelių”. Didesnei daliai universitetų teko pasitenkinti žymei mažesniais skaičiais.

Analitikai kalba, kad ateityje tokia aukštojo mokslo politika privesti gali prie dviejų kelių:

• Vyriausybė ir seimas turės atšaukti studento “krepšelį”;
• Universitetai norėdami išsaugoti konkurencingumą privalės jungtis.

Faktus susakiau, o dabar mano nuomonė. Jūs man pasakykite, kuriems velniams Lietuvos Respublikai, kuri turi tik apie 3,34 mln. gyventojų reikalingi 22 universitetai (pagal statistiko departamentą)??? Tai kur čia ta kokybė??? O jos paprasčiausiai nėra, nes mes orientuoti į kiekybę – kuo daugiau, tuo geriau.

Kokiais milžiniškais pinigais maitinamos šios gremėzdiškos įstaigos. Pažiūrėkit, kiek universitetai valdo nekilnojamo turto, kiek darbuotojų ir aptarnaujančio personalo. Ir tokio dydžio šaliai, šis tuntas “mokyklų” ruošia būsimuosius specialistus. O kokia nauda iš viso to?

Aš nenusiteikęs nei prieš vieną universitetą. Tačiau keliu klausimą – kam reikalingi trys pedagoginiai universitetai (Šiaulių, Klaipėdos, Vilniaus)? Juokingai skamba VPU rektoriaus Gaižudžio pasisakymas, kad “krepšelių” rezultatai nespaudžia stipriai į kampą. Šis universitetas jau nuo senai yra “klibinamas” dėl prastos kokybės, tačiau ar imtasi kokių nors reformų, atnaujinimų, pakeitimų?

Kam reikalingas Žemės ūkio universitetas, veterinarijos akademija? Kodėl negalima padaryti taip, kad svarbiausias ŽŪ specialybes perimtų pvz. KTU (daugiau orientuotas į technologijas), o likusias tiesiog padaryti kolegijos lygmenį? Kodėl veterinarijos akademija negalėtų būti pvz. Medicinos universiteto fakultetu?

Čia būtų galima vardinti daug pavyzdžių. Apsiriboju tik jau išsakytais. Bet esmės tai nekeičia. Turim gremėzdiškus darinius (suprask universitetus), kurie siurbia pinigus iš biudžeto ir mainais už tai ruošia bedarbius.

Vėl gi, pasikartosiu, nenoriu įžeisti nei vieno universiteto, tačiau pripažinkim, kad pertvarkos, ir radikalios, šioje sistemoje tikrai reikia.

PAPILDYMAS

Pridedu prezidentės patarėjos nuomonę apie universitetus palietusią reformą. Įdomus požiūris, demokratiškas, gal tai gerai, o gal ir ne…

(greenfunkat/nuotrauka)

Pagaliau baigiau savo pastarųjų dviejų metų vargą – magistrinį darbą. Jis pareikalavo nemažai jėgų ir laiko. Darbas mokykloje ir studijos man – dvi sunkiai suderinamos veiklos. Visada sakiau, vienas darbas – kokybė, keletas vienu metu – kiekybė. O kuri sąvoka atspindi produktyvumą spręsti jums. 

Tik va klausimas, kiek magistro laipsnio įgijimas duoda naudos žmogui mūsų Lietuvos švietimo sistemoje? Manau nereikia gilios įžvalgos – tikrai mažai. Pagrindinis studijavimo motyvas – “dokumento gavimas”. Tik čia norėčiau pabrėžti, kad nereikėtų kaltinti tų žmonių, ne va tokie studentai gadina visą sistemą ir iškraipo jos reikalingumo sampratą. Pati aukštojo mokslo samprata sudarė prielaidas atsirasti tokiam kontingentui, samprata, kurią suformavo ne kas kitas kaip švietimo tikslų įgyvendinimo strategija.

Esame valstybė, kuri pirmauja Europoje pagal studentų skaičių. Tik ar reikėtų tuo didžiuotis? Manau ne. Kalbu savo asmeniniu pavyzdžiu. Gal būt nuskambės ir banaliai, bet edukologijos magistro studijas pasirinkau ne dėl diplomo, o dėl savo vidinės motyvacijos tobulėti. Net ir dabar, laukiant magistrinio darbo gynimo, negalvoju apie diplomo gavimą. Man tai nėra siekiamybė. Pirmame plane naujos žinios, gebėjimai kompetencijos. Bet juk tai niekam neįdomu, ir tai pastebėjau nuo studijų pradžios. Net neslėpdami, kai kurie dėstytojai sakydavo – pabaigsite visi, nepergyvenkite. Štai tau ir paskatinimas…

Bandau pamastyti į ateitį. Darbas apgintas. Edukologijos magistro diplomas rankose. Ir??? O gi nieko. Konvejeriu pravaryti studentai, universitetas gavo pinigėlių ir taip ratas sukasi. Gavai diplomą, džiaukis. Kur nauda? Kur panaudoti gautas žinias? Apie tai niekas universitete nekalba. Niekam neįdomūs tavo siekiai, požiūris į studijuotos veiklos reikalingumą ir norą toliau ją plėtoti. Vis dažniau pagalvoju apie doktorantūrą. Tačiau norą tobulėti mažina jau turima patirtis. Atiduoti 4 metus ir po to vėl parašyti panašų įraše bloge? Nevilioja…

Ir pabaigai. Pradedu suprastu tuos, kurie mokslus siekia tęsti užsienio universitetuose. Ilgą laiką man šis reiškinį buvo nepriimtinas, bet dabar padėtis keičiasi…

(my new wintercoat/nuotrauka)

Jau kurį laiką stebiu lietuviškus naujienų portalus. Tikslas – švietimo naujienų sklaida, o tam pasirinkau labai paprastą metodą – (ne)buvimas atskiro skyriaus, kuris būtų tiesiogiai orientuotas į švietimą. Atrodo per daug paprasta, bet patikėk, šis faktas daug ką pasako apie šiandieninę padėtį, šios sistemos atžvilgiu.

Išvados nuliūdino. Stengiausi peržiūrėti visus didžiuosius portalus: Delfi, lrytas, Balsas, Respublika, Bernardinai, Alfa. Žinomą portalų yra ir daugiau, tačiau pasirinkau didžiuosius. Vis gi jie pretenduoja į skaitomiausius. Tik dviejuose iš jų (Delfi ir Bernardinai) yra atskira skiltis skirta švietimo naujienoms. O pažiūrėkim kas dominuoja: verslas, politika, sportas, kriminalai. Gerai, kad nors išliko tokios naujienos kaip kultūra, mokslas.

Vartotojiška kultūra pas mus tikrai giliai įsikerojo. Įmam tai, kas greita, pigu, gražu ir saldu. Nesu išskirtinis ir tikrai nesakau, kad visais šiais dalykais nesinaudoju. Bet pripažinkim, kad švietimas tikrai negali pasigirti dideliu dėmesiu.

Iš kitos pusės, tai ir pačių švietimiečių indėlio į šia veiklą nematau. Kuris iš mūsų specialiai įsijungia smm (švietimo ir mokslo ministerijos) puslapį? Ir kam jis įdomus?  O gi tiem patiem žmonėm, kurie domisi šia sritimi. Tačiau tuo viskas ir baigta. Kažkada bandžiau skaitinėti mokytojų pamėgtą Dialogą. Niurzgėjimai, naujovių stoka. Lyg uždara organizacija, kuri rūpinasi tik savo “kiemo” problemomis.

Apie tinklaraščius šia tema praktiškai neturiu duomenų (gal tik paminėsiu technlogijos.lt). Bet, kad nėra kam jų ir kurti. Blogosferoje vyrauja 16-30 metų žmonės. Kiek tame tarpe yra edukologų, kurie gerai susipažinę su IT? Apie bloguose vyraujančią madą jau yra kalbėjęs vienastoks. Ir šios tendencijos suprantamos.

Viliuosi, kad laikui bėgant ši padėtis pasikeis. Atsiras daugiau rašančių švietimo temomis savo asmeniniuose tinklaraščiuose. Gal ir kiti blogeriai labiau atkreips dėmesį į šią sritį. Bet šiandieninėmis tendencijomis – tai tik utopija…

(www.uztiesanepykstama.blogas.lt)

Sveiki. Jau kurį laiką nerimsta diskusijos apie naująją mokslo ir studijų reformą. Įvairiais rakursais bandoma ją analizuoti, girti, kritikuoti. Į šias diskusijas pasinėrę daugelis visuomenės sluoksnių. Pradedant paprastais studentais, baigiant profesūra ir valdžios vyrais. Nuomonių daug. Kiekvienas bando įrodyti savąjį supratimą.

Šiame įrašę nepateiksiu savosios nuomonės. Tik pacituosiu vieno profesoriaus nuomonę “… geriau bloga reforma nei jokios…”. O toliau – jau jūsų interpretavimo teisė. Siūlau paskaitinėti kai kurių atstovų pasisakymus ir pabandyti pateikti komentarus:

• Vilniaus universiteto profesorius A. Bumblauskas, buvusio prezidento patarėja dr. I. Vaišvilaitė, J. Olekas bei pats švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius.
• Prof. V. Landsbergis.
• Verslo atstovų požiūris į reformą.
• Švietimo ir mokslo viceministrė N. Putinaitė.
• Mokslo ir studijų reforma – naujovės ir perspektyvos.
• Spaudos konferencija “Dėl paramos mokslo ir studijų reformai”.

Skaitinėjant Delfi.lt labai patraukė vienas straipsnis – “Po žudynių Vokietijoje – žvilgnis į Lietuvos mokykla”. Šia tema Lietuvoje kalbama gana šykščiai. Tik įvykus panašiai tragedijai kitoje šalyje, nuvilnyja aidai ir pas mus. Straipsnyje pabrėžiama smurto problema mokykloje, kaip bandoma su tuo kovoti, kad suaugę žmonės privalo pastebėti tokias apraiškas ir t.t. žodžiu eilinis bandymas pareklamuoti švietimo ir mokslo ministeriją.

Ir čia prisiminiau vieną iš savo buvusių dėstytojų ŠU. Paskaitų metu ji itin išaukštindavo kitų šalių švietimo sistemas, itin jai patikdavo Skandinavijos, D. Britanijos, JAV. Lietuvos švietimas jai buvo idingas sovietizmo palikimas, kurį reikia rauti su visomis šaknimis. Kiti dėstytojai kalbėdavo panašiai, tik su žemesniu tonu. Pastebėjau, kad kuo didesnis dėstytojo mokslinis laipsnis, tuo Lietuvos švietimo sistema jam blogesnė.

Nenoriu peikti šių žmonių. Didžiąja dalimi jie teisūs. Kaita reikalinga. Problemų spektras platus. Bet vis gi ,visada norėjau jiems užduoti vieną klausimą – jei jau mūsų švietimo sistema tokia šlubuojanti, dominuoja mokytojai (dėstytojai) teoretikai, orientuojamąsi į kiekybę ir pan., o kitose ekonomiškai stipriose šalyse švietimas eina kokybės linkme, tai kodėl ten vyksta tokios kraupios egzekucijos, kada vienas  pauglys iššaudo puse mokyklos???

To niekaip nesupratau ir iki šiol nesuprantu. Tiesiog nerandu rimtų paaiškinimų. Iš čia galima daryti prielaidą, jei mes priartiname savo švietimo sistemą prie jau paminėtų šalių, vadinasi kažko panašaus reikėtų laukti ir Lietuvoje.

Bandau iškelti ir tokią idėją – gal sovietinis švietimas nebuvo jau toks blogas? Gal jis ir nepasižymėjo demokratiškumu, bet bent jau neleido susidaryti prielaidoms iškilti tokiems žiauriems nusikaltimams. Pats asmeniškai palaikau reformavimo kelią, tačiau po tokių kraupių įvykių kartais pradedu bijoti siekio – tapti “ekonomiškai stipria šalimi”.