Ankstesniame įraše pradėjau kalbą apie demokratijos (ne)buvimą mokykloje. Dėmesys buvo koncentruotas į mokinių ir tėvų “indėlį” stiprinant demokratiškumą mokymo įstaigose. Šį kartą norėčiau pakalbėti apie mokytojo vaidmenį.

Sunku apie tai diskutuoti objektyvai, dėl labai paprasto priežasties – pats esu mokytojas. Pastebėjau, mokytojai bijo kritikos savo darbo atžvilgiu. Neigiamų aspektų išryškinimas sukelią grandininę reakciją. Yra susidariusi dogma – apie kolegos mokytojo darbo trūkumus negalima kalbėti.

Tačiau aš negaliu ir manau negalėsiu užmerkti akis prieš šias dogmas.

Istoriškai susiformavo, kad mokytojas yra vadovas, klasės autoritetas. Ilgą laiką šios sąvokos nekito ir stipriai atsispindėjo mokymo procese.

Keičiasi laikai, visuomenė, o kartu ir mokymo samprata. Pastebiu, kad mokytojams sunkiai sekasi perprasti pasikeitimus. Ypatingai tiems, kurie mokykloje dirba gana ilgai. Išryškėja Homo sovieticus bruožai.

Atkreipsiu dėmesį į nepasitikėjimą mokiniais ir noras juos valdyti. Mes vis dar nerandame to aukso vidurio tarp demokratijos ir totalitarizmo. Bendraudami su mokiniais nukrypstame į kraštutinumus. Daugelis kolegų man paprieštarautų ir tikiu, kad jų argumentai būtų tvirti.

Tačiau niekaip nesuprantu mokytojų, kurie pamokų metu gali mokinius išvadinti kvailiais, žiopliais ir pan. Susiduriu su nusistatymų, jog visi mokiniai nenori eiti į mokyklą. Tik niekada savęs nepaklausiam kodėl… Mes nesugebam keistis, kitu kampu pažvelgti į mokymą ir patį mokinį. Lengviausia yra ateiti į pamoką, pravesti ją sausai išdėstant medžiagą ir po priklausančių pamokų uždaryti mokyklos duris.

Pabaigai

Mokykla – didelė bendruomenė. Kiekviena iš tokių bendruomenių turi savo supratimą apie demokratiją. Viskas priklauso nuo tėvų, vaikų, mokytojų ir administracijos bendravimo. Jei santykiai tarp šių bendruomenės narių artimi ir pastovūs, vadinasi visiems demokratijos sąvoką bus suprantama ir priimtina.

(sanford.com/nuotrauka)

Jau senokai buvau perskaitęs šį straipsnį. Ilgai dėliojau mintis. Pagaliau nusprendžiau parašyti. Analizuojant temą sunku išlikti objektyviam. Kiekviena pusė turi savo argumentus. Šiuo atveju susipina daug interesų – mokslininkų, mokytojų, mokinių, tėvelių.

Sakoma, kad mokykloje labai mažai demokratijos. Vaikams tenka klausyti įvairių įsakinėjimų, jie mažai gali laikytis savo pažiūrų. Viso to pasekmė – mokiniai nežino kodėl turi eiti į mokyklą.

Nekartą kalbėjom su mokiniais panašia tema. Pagrindinis motyvas eiti į mokyklą – tėvų liepimas. Nepamenu nė vieno, kuris būtų pasakęs, kad eina dėl to, kad nori. Dažniausiai visa kaltė nukreipiama į mokytojus. Neįdomios pamokos, seni mokymo metodai, nuolatinis šaukimas, mažai renginių, šokių, konkursų ir t.t.

Vadovaujantis tokia mokinių logika (kuri jau suformuojama šeimoje), mokykla turėtų atrodyti lyg “Akropolis”, kuriame daug pramogų, linksmybių. Nereikia dėti jokių pastangų, o rezultatas nuolat teigiamas, niekas nepyksta, neprimena ką reikia daryti.

Bet to nebuvo, nėra ir nebus.

Mokyklos tikslas – paruošti žmogų tolimesniam gyvenimui, integruoti jį į visuomenę. Šiltnamio sąlygos (kurių norėtų tėveliai ir vaikai) šito neleidžia daryti. Jau šeimoje vaiką reikia mokyti iniciatyvumo, atsakingumo, bendravimo įgūdžių. Jis turi žinoti, kad norint siekti tikslo reikia pačiam įdėti darbo.

Demokratija suprantama tiesiogiai – ką noriu, tą darau, o tai jau virsta į anarchiją. Čia ir atsiranda problema. Mokiniai ir jų tėveliai nori mokykloje matyti laisvę nesuprasdami, kad toks noras ateityje gali atsisukti blogąja puse prieš pačius.

Jei nori, kad mokykloje būtų gera, privalai pats įnešti savo indėlį į mokyklos gyvenimą, o nelaukti, kol “kažkas” viską sutvarkys. Mokinių tarpe pastebiu nihilizmą, apatiją viskam kas yra aplinkui. Kartais gali stengtis, verstis per galvą, o vietoj to išgirsti – “ai kam čia reikia, nenorim, tingim, neįdomu”.

Rezultate, per tėvelių susirinkimus išgirsti piktas replikas, nepasitenkinimus, kodėl jų vaikai neužimti po pamokų, kodėl vienas ar kitas mokytojas jų nesudomina per pamokas.

Apie mokytojo vaidmenį pratęsiu sekančiame įraše.

Prisimenu savo 12-os klasės baigimo metus. Tėveliai nuolat kartojo – reikia gerai baigti, kad įstotum į universitetą. Net minties nebuvo apie kitas mokymo įstaigas.

Šiandien situacija nepasikeitė. Matau 11-okus, 12-okus. Kalbamės su jais. Daugelio žvilgsniai nukreipti į aukštąsias mokyklas. Tai lyg esminis tikslas pabaigus vidurinę mokyklą ir jokios alternatyvos, išskyrus išvykimą iš Lietuvos.

Pažvelkime į šiandieninę situaciją. Nemažą dalį bedarbių sudaro asmenys turintys aukštąjį išsilavinimą. Įsivaizduokite, žmogus 4 metus mina universiteto slenkstį. Dažniausiai ši veikla jam nėra mėgstama. Tenka mokintis filosofijos, kalbos kultūros ir kitų dalykų, kurie privalomi praktiškai daugelyje specialybių. Finale – jis gauna vadybininko ar geografijos mokytojos bakalaurą.

Kas toliau? Ilgos valandos skirtos darbo paieškai, gyvenimas neturint pajamų šaltinio, išvykimas į užsienį, geriausiu atveju – nemylimas darbas “personalo vadybininku”. Mano aplinkinių rate daug tokių pavyzdžių. 

Labai tiktų “DnB Nord” banko vyriausiojo analitiko prof. R. Rudzkio išsakyta nuomonė – “kartais aukštasis išsilavinimas trukdo”. Mūsų visuomenės lūkesčiai tiesiogiai siejasi su diplomo gavimu, bet ar jis visiems reikalingas? Ar jis atneša laimingą gyvenimą?

Kuris bus laimingas pilietis – tas kuris prievartą 4 metus studijuoja ir po to dirba nemylimą darbą, ar tas, kuriam užtenka profesinėje mokykloje 2 metų staliaus mokslų (apie kuriuos svajojo nuo mažens) ir mylimo darbo, kuriame gali atsiskleisti ir patenkinti visus savo poreikius?

Ateina laikas, kada reikia keisti vyraujančius stereotipus. Ne visi sukurti tapti mokslo žmonėmis. Stalius, pardavėja, darželio auklėtoja, santechnikas – jie taip pat yra savo srities specialistai, jie myli savo darbą. Tam pasiekti nereikia ilgus metus trinti universiteto suolo ir mokytis to, ko tau visiškai neprireiks.

(15min.lt/nuotrauka)

Perskaičius straipsnį galima tik nuleisti rankas. Kaip mūsų valstybė rūpinasi žmogiškuoju potencialu? Šios dvi ištraukos manau viską pasako.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovė ryšiams su visuomene Aušra Veličkaitė patvirtino, kad ministerija nedaro jokių tyrimų, kurie išnagrinėtų išvykstančių abiturientų kontingentą, emigracijos priežastis bei tikslius skaičius. Konkrečių planų tokiems tyrimams irgi nėra, nes, anot jos, paprasčiausia nėra statistinės galimybės.

Pašnekovė pripažino, kad Vyriausybė neturi ir jokios strategijos, skirtos „protų nutekėjimui“ stabdyti ar prisivilioti išvykusius studentus atgal. Pasak pašnekovės, ŠMM negali rūpintis, kaip susigrąžinti išvykusiuosius, nes tai yra ne ministerijos kompetencijos reikalas, tai yra darbo vietų klausimas, kuris labiau priklauso nuo ekonomikos.

Švietimo ministerija teigia, kad “protų nutekėjimas” ne jos kompetencija. Tai leiskit paklausti – kas tada jos kompetencijoje? Kol mokinys mokosi Lietuvoje – viskas gerai, bet jei jis išvyksta mokslus tęsti kitur, vadinasi čia jau jo reikalas. O kiek pastangų įdėtą į tai, kad jis liktu savo šalyje?

Pritariu, kad išvažiavimas studijuoti į kitas valstybes sąlyginai sveikintinas, prasiplečia akiratis, susipažįstama su skirtingomis kultūromis ir t.t. Bet kiek tarkim iš 1000 išvažiavusių grįžta? ŠMM tai nerūpi, pasako jos tai “priklauso nuo ekonomikos”.

Lietuva maža šalis. Turime tik 3,3 milijonus gyventojų. Kiekvienas bandantis siekti išsilavinimo prisideda prie žmogiškojo kapitalo didinimo. Deja, mes švaistome šį turtą, perleidžiame kitiems, kurie sumaniai moka juo pasinaudoti.

Kol ŠMM (ir kitos panašios institucijos) laikysis tokios politikos, tol kamuosimės su “protų nutekėjimo” problema.

(alfa.lt/nuotrauka)

Artėja Rugsėjo 1-oji, kartu kyla aistros ir švietimo srityje. Nauji mokslo metai – naujos bėdos. Atsiliepia tam ir sunkus periodas valstybės gyvenime.

Pasigirdo kalbos apie mokytojų streikus.  Objektyviai kalbėti apie tai man sunkoka. Suprantu, kad daugeliui žmonių nėra lengva, kenčia policininkai, medikai. Pedagogai nėra išskirtiniai. Vis gi, algų mažinimo žaidimas nuteikia neigiamai. Ponas Jasinas nėra tas žmogus, kuriam jausčiau pagarbą (dirbame toje pačioje mokykloje), bet politiniuose žaidimuose jis tikrai nusimano:

"Mažinamas mokinio krepšelio finansavimas 139 litais. Pasitelkę savivaldybių finansininkus apskaičiavome, kad dėl to mokytojams atlyginimai mažės 10 procentų. Dar 5 procentais – dėl naujai patvirtinto 2009-2010 mokslo metų ugdymo plano, kuriuo mokykloms suteikiama teisė stambinti klases, dėl ko mažės mokytojų krūvis. Be to, ministerija Mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos apraše įvedė koeficientų žirkles, kuriuos leis dar šiek tiek sumažinti atlyginimus"

Vertinti tokius pasisakymus galima įvairiai, bet viena aišku – vyriausybėje vyksta procesai, kuriuos, mums paprastiems darbuotojams, sunku suprasti.

Bravo, lenkiu galvą prieš G. Viliūną ir Bernardinai.lt. Tikrai drąsu publikuoti tokį straipsnį žinant kokį priešiškumą jis galėtų sukelti tarp tam tikrų žmonių sluoksnių.

Autorius tiksliai ir aiškiai išdėsto dabartinę situaciją bei kaip ji turi būti pakeista. Detaliai aprašomą kas turėtų užsiimti šia veikla ir kokiu būdu.

Straipsnis ilgokas, tačiau jei kam įdomi Lietuvos universitetų ateities vizija, paskaitykite šį straipsnį. 

(goldcoast.com/nuotrauka)

Net ir “Didžiosios” valstybės susiduria su mokytojų rengimo problemomis. Konstatuojamas vis labiau prastėjantis mokinių elgesys, ko pasekoje mokytojo specialybė tikrai nėra tarp populiariausių.

Nors tai ne mano kompetencijoje aptarinėti šį faktą. Daug “mokslo žmonių” tiria mokinių elgesio problematiką. Tačiau kaip mokytojas, matau tam tikrus negatyvius veiksnius. Esu jaunas mokytojas, todėl kartų priešiškumas man nėra toks pastebimas. Vyresnieji kolegos praktiškai visi vienbalsiai teigia – mokiniai prastėja elgesio atžvilgiu. Bet dirbti reikia.

Bėga metai, keičiasi vaikai. Mokytojai nebespėja su naujovių antplūdžiu (žinoma ne visi), o tai tiesiogiai koreliuojasi su mokinių elgesiu. Pastarieji tobulėja visomis prasmėmis. Mokytojas nemoka įsijungti elektroninio pašto, nežino kas tai yra facebook ar one.lt – viskas, esi pasmerktas nuolatiniai kovai pamokų metų. Žinoma, dar yra išlikusių dinozaurų, kurie senaisiais metodais priverčia mokinius sekti pamoką ir dalyvauti joje. Bet jie išnyks. Sugebėjimas sudominti tampa iššūkiu ir pagrindiniu instrumentu darbe su mokinių elgesiu. Nuo to neįmanoma pabėgti.

Norint mokėti sudominti reikia turėti žinių. Ne vien dalykinių, bet ir psichologinių, pedagoginių bei bendravimo. Čia ir susiduriama su problema – mokyklose trūksta tokių mokytojų. Jaunas, išsilavinęs, turintis reikiamų gebėjimų žmogus renkasi visai kitą tobulėjimo kelią. Mokymo įstaigos praranda asmenybes, kurios gebėtų organizuoti ugdymą, paremtą naujausiais metodais.

Susiklosčiusią padėtį bando keisti Didžioji Britanija, JAV (remiantis delfi straipsniu). Lietuvoje panaši akcija inicijuota 2008m. „Renkuosi mokyti!“ – tai ilgalaikė socialinė programa, kurios tikslas pritraukti geriausius aukštųjų mokyklų absolventus dvejus metus po studijų dirbti mokytojais, tuo pačiu ugdant asmeninius jų lyderystės įgūdžius tolesnei karjerai švietimo ar bet kurioje kitoje srityje. Tik reikia pastebėti, kad tai pirmoji ir kol kas vienintelė privati verslo iniciatyva, siekianti paskatinti pokyčius Lietuvos švietimo sistemoje.

Kiek prie to prisideda mūsų “valdžios vyrai”? Gal kas galėtų atsakyti į šį gan retorinį klausimą?

(trepsjuke.blogas.lt/nuotrauka)

Nebereikalo ankstesniame šios temos įrašo pavadinime skliausteliuose parašiau – 1. Įrašas būtų per ilgas, todėl jį padalinau į dvi dalis.

Kaip ir minėjau, mokytojų bendruomenės yra gana konservatyvios, tai joms padaro meškos paslaugą. Tačiau norėčiau paminėti, kad ir pati švietimo sistema sunkiai perima naujovės. Naujoji aukštojo mokslo reformą tą gali patvirtinti. Išoriškai atrodo, kad permainos vyksta – viduje deja ne. Jei jau “mūsų valdžia” nenori keistis, manau ir žemesnioji grandis (mokytojai) neturi motyvacijos to daryti.

Drįsčiau teigti ir tai, kad naujosios technologijos (ir pati IT aplinka) nelabai noriai kontaktuoja su pedagogais. Konkretus to pavyzdys – blogosfera. Jos augimas didžiulis. Tinklaraštis tampa saviraiškos priemonė, hobis ar net darbas. O kiek iš jų rašo švietimo temomis? Vienetai, bet ir juos sunku surasti, kam gi įdomios temos apie švietimą, juk tai nepopuliaru. Einamos temos: internetas, technologijos, kompiuteris, fotografija ir pan. (pažiūrėkit blogeriai.net).

Kuris mokytojas žino kas yra blogas? O gal jam reikia parodyti, apšviesti?

Pateiksiu pavyzdį – Karolis savo įraše piktinasi nemokšomis, kurie nemoka naudotis paieška. Perskaičiau įrašą ir komentarus. Na tiesiai šviesiai – piktoka. Visi tokie protingi, taip išmano. Taip, pritariu – jie išmano, bet tas žmogus ne, tai gal reikėtų atleisti ir pagelbėti, o nepykti ant jo nemokšiškumo. Man asmeniškai tai tipinis mokytojo klausimas. Patikėkite, jiems labai sunku suprasti kas yra antivirusinė ir kaip ja naudotis.

Štai čia ir atsiranda tas baimės jausmas – aš “nemoku”, “nežinau”, “bijau” ir pagaliau – “nenoriu”.

Pabaigai. Mokytojas – ne specialybė, tai jau diagnozė (truputėlis sarkazmo). Per abu įrašus pabandžiau atsakyti į sau iškeltą klausimą. Žinoma, tai mano subjektyvi nuomonė, kurios niekam neperšu. Pasakysiu tik tai, mokytojo darbas sunkus psichologiškai, todėl jam reikalinga pagalba iš šalies. Nepykit ant tų kurie klausia atrodytų visiškai paprastų klausimų, padėkit jiems. Tikiuosi, kad ateityje mokytojai nustos bijoti naujovių ir drąsiai jas priims tiek į savo darbą, tiek ir į gyvenimą.

(Jokubauskas.com/nuotrauka)

Namuose pradėjau tvarkyti mokyklinius reikmenis (knygas, atlasus, pratybų sąsiuvinius, užduotis ir t.t.). Mintyse sukasi nauji mokslo metai. Bandau pasižymėti naujus sumanymus, kuriuos galėčiau įgyvendinti su mokiniais ir vis labiau susimąstau – kam naudingos mano pastangos… Juk daugeliui kolegų tai tik eiliniai mokslo metai, kurių metu reikės išdėstyti tai kas jau atidirbta per daugelį metų.

Todėl pabandysiu padiskutuoti svarbiu klausimu – kodėl mokytojai bijo naujovių?

Visų pirma – mokyklos vidinė kultūra orientuota į klasikinį mokymą ir bendradarbiavimą. Kodėl? O gi todėl, kad kolektyvo vidutinis amžius virš 40 metų (žinoma yra ir išimčių). Tokio amžiaus žmogus nesižvalgo į naujoves, jam svarbus stabilumas. Žinoma, nesu nusiteikęs prieš vyresniuosius kolegas. Jų patirtis labai svarbi. Bet pripažinkim, “atarus” 15-20 metų (ar daugiau) mokykloje tikrai nebesinorisi plėšytis ir keistis iš pagrindų.

Švietimo sistema yra nuolat reformuojama. Nors sakoma, kad reformavimas vyksta pastoviai, be jo neišgyventų jokia sistema. Bet per ilgą laiką, Lietuvos mokytojai pavargo nuo naujovių, kurios nuleidžiamos “iš viršaus”, juk ten sėdi “išrinktieji” ir jie geriau žino, ko reikia paprastam mokiniui ir mokytojui. Tik deja, per laiką, pedagogai užsiaugino “storą odą”, prisitaikė. Vis gi, kiekviena reforma atneša nerimą, nepasitikėjimą tiek savimi, tiek sistema.

Kvalifikacijos kėlimas tapo gana iškreiptas reiškinys, kuris orientuojasi ne į kokybę, bet į kiekybę. Kuo daugiau kursų, seminarų, tuo mokytojo kompetencija aukštesnė. Nė velnio! Kartais sėdi tokiame seminare ir juokas ima iš “dėstytojo”, kuris pats nesusigaudo situacijoje. Jei seminaro laikas 6 valandos, realiai jis truks 3. Ir nėra ko čia slėpti. Tokia sistema išlepino ir pačius mokytojus, todėl jie drąsiai naudojasi šiomis spragomis. Laimi ir švietimo ministerija. Tokiu būdu išplauta begalė ES paramos pinigų. Ką turime rezultate – seminarai nekelia motyvacijos, neskatina konkurencijos. Išklausai nuotoliniu būdu IT seminaro, gauni pažymėjimą (nors net ne specialistui matosi, kad seminaras programa juokinga ir paruošta paskubomis), štai ir tobulėjimas bei naujovių siekimas.

Mokyklų aprūpinamas kol kas tikrai nėra pakankamas. Kalbu apie tas, vidutiniokes mokymo įstaigas, kurios sudaro didesnę dalį viso tinklo. Nuolat skelbiama, kad beveik kiekviename kabinete mokytojas turi kompiuterį. Palaukit – kokį kompiuterį? Tą, kuris įjungiamas pirmą pamoką, o pasikrauna baigiantis 6ai? Yra internetas, valio, tik norint atverti tinklapį reikia laukti 20 minučių. Sako, kad mokytojai patys turi rašyti projektus, nes niekas neatneš ir nepaduos ant “lėkštutės”. Pritariu (iš dalies), bet palaukit, ne mokytojui reikia to kompiuterio ar projektoriaus, juk viskas tik dėl mokinių. Vis dažniau švietimas (mokymas) traktuojamas kaip paslauga. Manau reikėtų suprasti tai, kad ją suteikia valstybė, o ne mokytojas. Pastarasis yra tik priemonė (kad ir kaip tai neskoningai skamba), kartu su visa materialine baze.

(vtv.lt/nuotrauka)

Delfi.lt publikuojamas straipsnis “bendrojo lavinimo mokyklose tylos pasauliui užtrenkiamos durys”. Čia ir išryškėja žurnalistų “aklumas” arba nemokėjimas įsigilinti į problemą. Todėl žmonės ir susidaro klaidingą nuomonę vien perskaitę tokius pavadinimus.

Ar gi mokyklos kaltos dėl to? Straipsnyje kalbama, kaip sunkiai sekėsi klausos negalią turinčiam berniukui pritapti bendrojo lavinimo mokykloje ir kaip mama džiaugėsi jį pradėjusi leisti į specialiąją mokyklą.

Visada sakiau, kad kol kas, bendros mokyklos yra nepasiruošusios dirbti su tokiais vaikais. Gal ne kiek pačios mokyklos, kiek pati visuomenė dar labai sunkiai supranta šio reiškinio svarbą. Visų pirma nesutvarkyta finansavimo problema. Faktas vienas, kad tokiems vaikam reikia papildomos pagalbos, kurios deja negali suteikti paprastas mokytojas. Juk klasėje sėdi dar apie 25-30 mokinių, su savo norais, pageidavimais.

Įsivaizduokite 45 minutes trunkančią pamoką. Per šį laiką mokytojas PRIVALO: patikrinti jau išeitą temą (padaryti apklausą), išdėstyti naują temą (tiek teoriškai, tiek praktiškai), užduoti namų darbų užduotis. O kur dar laikas, per kurį tenka atsakinėti į mokinių klausimus, pagaliau pareikšti pastabėles ir pan. Profesionalus mokytojas visą tai darys kūrybiškai ir įdomiai, deja tai atima dideles laiko sąnaudas.

Kur į šias 45 minutes įterpti darbą su negalią turinčiu vaiku, kada spėti prie jo prieiti ir paaiškinti (o tam tikrai neužteks 5 minučių). Sakoma, kad visuomenėje vykstantys reiškiniai vis greitėja, ne išimtis ir klasikinė pamoka. Juk vaikai tobulėja, su kiekvienu laikmečiu keičiasi ir jų mastymas.

Kas buvo padaryta su labai gražiu šūkiu – “neįgalius vaikus būtina integruoti į visuomenę!”. Va ir priintegravo. Nukentėjo tiek jie, tiek aplinkiniai. Tik ne tokiais būdais reikia atlikti šią pareigą.

Žinoma, nesu už tai, kad šiuos vaikus sukišti į atskiras įstaigas ir laikyti juos ten kaip kokius atsiskyrėlius. Sovietmečiu tai buvo įprasta, todėl iki šiol išlikusi neigiama nuomonė apie žmones su negalia.

Tiesiog manau, kad jiems geresnės sąlygos sudarytos įstaigose, kurios tiesiogiai užsiima neįgalių vaikų lavinimu. Bendrojo lavinimo mokyklų vaikai galėtų (o gal net ir privalėtų) lankytis tokiose įstaigose, bendrauti su jų gyventojais. Čia manau galima įvairiu integravimo modelių sukurti, žymei humaniškesnių ir nereikalaujančių milžiniškų išlaidų, o rezultatas gautųsi daug kartų geresnis.