Pabandysiu trumpai aprašyti Vilniuje Litexpo rūmuose vykusią parodą skambiu pavadinimu „Mokykla 2011“. Mūsų mokyklos mokytojai visi kartu važiavo į sostinę pasiryžę daug ką pamatyti bei prisirinkti informacijos apie naujas technologijas ugdyme.

Pasakysiu atvirai, mano laukimo ši paroda nepateisino. Nebuvo to, ko man labiausiai norėjosi, arba buvo labai mažai. Galite prieštarauti. Pažvelgus į tą masę žmonių, kuri lankėsi parodoje sakysite, jog susidomėjimo būta milžiniško. Tačiau šiuo atveju paklausa viršijo pasiūlą.

Tikėjausi žymiai didesnių erdvių, stendų, informacijos (brošiūrų, bukletų ar pan.), pagaliau nors menkų dovanėlių (tušinukų, atvirukų, knygų skirtukų, lipdukų ir pan.). Gal jų ir buvo, bet ne tiek, kad per masę žmonių būtų galima pasiekti. Atvažiavome gana anksti, pasisekė greitai gauti bilietus. Šis faktas leido apeiti visą parodą prieš didįjį srautą. Deja, po to grįžti ir ilgiau stabtelėti prie norimo stendo praktiškai buvo neįmanoma.

Kai kurių leidyklų ar firmų stendai darė įspūdį. Man artimiausios (kaip geografui) „Didaktos“ leidyklos pasirinktas produkcijos pateikimas labai patiko. Dar pridėkime LGMA pirmininko sukinėjimąsi šalia ir pastovų bendravimą su mokytojais. Rezultatas neblogas. „Briedis“ pateikė nemažai savo leidinių. Kiek daugiau tikėjausi iš „Šviesos“. Leidykla apsiribojo savo vadovėliais ir paprastu jų pardavimu. Padėtį kiek gerino interaktyvios lentos pristatymas, bet su ja dirbantis biologijos mokytojas pasirodė prastokai. Paprašius įjungti prietaisą leidžiantį pasirinkti atsakymus ilgai laukėme kol jis baksnojo lentoje. Rezultate paprašė paimti kitokio tipo prietaisus, kurių paleidimui ir gi sugaišo nemažai laiko. Leidykla turi tiek daug naujų mokomųjų priemonių, kokybiškos mokyklinės literatūros – kodėl plačiau jos negalėjo pristatyti?

Tikėjausi sulaukti daugiau informacijos apie planšetinius kompiuterius, sumaniuosius telefonus ar virtualius mokymosi sprendimus (nuotolinį mokymąsi, interaktyvios pamokos, specializuotos svetainės ir pa.). Stabtelėjau prie populiariųjų iPadų. Vaikinuko paklausus, kuo šis tabletas būtų naudingas man kaip mokytojui, išgirdome jo trūkčiojanti balsą ir bandymą atidaryti internetinį puslapį ar nuotraukos pasukimą naudojant tik pirštų braukimus. Taip ir likau nesupratęs kaip tikslingai panaudoti i‘Padą pamokos metu. Išvada – nelabai koks pasiruošimas parodai arba nuomonė, jog mokytojai buki ir nieko nesupranta.

Išėjus iš parodos susidariau dvejopą nuomonę. Visų pirma gerai, kad tokios parodos išvis vyksta. Dažnai tenka girdėti apie garsius pasisakymus apie švietimo modernizaciją, deja su realiais darbais sunkoka. Pagaliau pabandytą švietimą pritraukti prie tokių sričių kaip informacinės technologijos, kultūra ar leidyba. Pažiūrėkite kokio lygio parodos joms skirtos.

Tačiau ledai pralaužti. Reikia tikėtis, jog sulauksime „Mokykla 2012“, gal ji bus didesnė, įdomesnė, lankstesnė…

(tork.lt/nuotrauka)

Trečiasis įrašo variantas. Nors nesu užtikrintas ir juo. Pradėjau domėtis netradicinio ugdymo įstaigomis. Su informacija viskas gerai, bet rašyti žurnalistinio straipsnio neišeina. Per daug viskas rimta ir sausa. Rašau ne laikraščiui, ne portalui. Rašau sau, o gal tiks ir jums. Todėl spjaunu į visuos tuos protingus sakinius ir bandau viską pateikti savo stiliumi.

Reikėtų pradėti nuo pedagoginių sistemų. Viena labiausiai paplitusių Lietuvoje – Montessori. Ilgai naršiau norėdamas surasti kuo paprastesnę Montessori ugdymo esmę. Tam manu tiks ši lentelė. Jei norite sužinoti, kurios ugdymo įstaigos taiko šią sistemą, užsukite į Montessori asociacijos puslapį. Svetainė atrodo nekaip, bet informacijos joje rasite. Minimos pedagoginės sistemos pritaikymas yra įvairus. Kartais apsiribojama vienos klasės ar grupės sukūrimu arba atvirkščiai, įstaiga taiko sistemą visame savo ugdymo turinyje (Montessori centras Vilniuje, pradinė mokykla Kaune).

Yra įstaigų, kurios naudojasi ne viena pedagogine sistema. Štai Vilniaus lopšelis-darželis "Pasaka" be Montessori plėtoja ir Valdorfo sistemą. Apie pastarąją daugiau informacijos rasite Lietuvos Valdorfo pedagogikos centre. Vienas iš centro narių yra Kaune esantis darželis "Šaltinėlis".

Gilias ugdymo šaknis Lietuvoje turi Jėzuitai – katalikų vienuolių religinė bendruomenė. Plačiau apie ugdymo ypatumus galite rasti svetainėje "Jėzuitai". Dvi gimnazijos, esančios Kaune ir Vilniuje, priklauso jėzuitų draugijai ir ugdyme procese remiasi jų išplėtota pedagogika. Visai nesenai internete atsirado straipsnių ir apie naujai ruošiamą atidaryti katalikišką "Šv. Juozapo" mokyklą. Steigėjas – Šv. Juozapo šeimų asociacija ir Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija. Internetinė mokyklos svetainė dar tik kuriama.

Be jau minėtų ugdymo sistemų Lietuvoje plėtojama Šinici Suzuki vaikų lavinimo sistema. Jei nesate nieko apie šią sistemą girdėję siūlau permesti akimis Lietuvos Šinici Suzuki muzikos mokytojų asociacijos viceprezidentės straipsnį. Aptikau ir keletą ugdymo įstaigų propaguojančių Suzuki metodą. Viena iš jų "Š. Suzuki mokyklėlė". Nors tiesa pasakius taip ir neradau miesto kur ji yra, bet spėju, kad sostinėje. Kita įstaiga veikia Kaune "Vėtrungės mokykla".

Savajame netradicinio ugdymo įstaigų sąraše turiu dar keletą pavadinimų. Pradėsiu nuo vaikų meninės studijos "Diemedis". Šiais metais čia atsidaro ir pradinė mokykla. Asmeniškai man labai patiko įstaigos internetinė svetainė. Kūrybinga, gražu, patrauklu.

Paminėtinas netoli Vilniaus įsikūręs tarptautinis vaikų ugdymo centras-darželis "Saulės gojus". Įstaiga orientuojasi į ankstyvą kalbų mokymąsi – anglų ir vokiečių.

Turbūt būtų nuodėmė nepaminėti Austėjos įsteigto "Vaikystės sodo". Tai vaikų nuo 1 iki 6 metų priežiūros centrai, kuriuose yra dirbama pagal Atsakingo ugdymo programą, kuri grindžiama nacionaline Švedijos ikimokyklinio ugdymo programa.

Prieš metus, Anykščių rajone, Staškūniškio kaime pradėjo veikti Jaunimo švietimo namai "Darna". Labai įdomi jų siūloma ugdymo sistema ir vienas iš metodų – "Panirimas". Skaitinėjant vis buvo neaišku, kodėl įstaiga vadinasi "Tautinė mokykla". Reikia suprasti, jog tam įtakoja siūlomas laisvas laikas, orientuotas į liaudės menus, amatus, gamtos ir žmogaus pažinimą, sportą. Jei sugebėsite paaiškinti rimčiau, laukiu jūsų komentarų. Man labai patiko tas nedidukas drugelis svetainėje, kurį galima patraukti pele, o tik atleidus, jis vėl grįžta į savo vietą.

Prie netradicinį ugdymą plėtojančių įstaigų norėčiau paminėti KTU gimnaziją su savo charizmatiškuoju direktoriumi B. Burgiu. Galite su manimi ir nesutikti, bet pripažinkim, jog dirbant su gabiais, talentingais ir motyvuotais vaikais reikalingi netradiciniai ugdymo metodai. Todėl KTU gimnazija man atrodo unikali švietimo įstaiga.

Ar žinojote, kad Juodkrantėje yra įsikūrusi Liudviko Rėzos jūrų kadetų mokykla? Joje gali mokytis 5-10 klasių mokiniai (suprask pagrindinio ugdymo pakopa). Apie įstaigos tikslą ir ugdymo veiklos kryptis galime paskaitinėti internetinėje svetainėje.

Nežinau kaip su "Gabių vaikų akademija", bet tenka pripažinti, kad tai unikalu. Įstaiga dirba pagal ankstyvojo neformalaus gabių vaikų ugdymo programą. Akademijos atsiradimą iniciavo pradinė mokykla "Žyniukas".

Štai ir baigėsi manasis unikalių ugdymo įstaigų sąrašas. Manau jis tikrai turėtų būti ilgesnis. Todėl jei žinote panašių įstaigų ir jos jums atrodo išskirtinės, būtinai parašykite komentaruose.

Norėčiau padėkoti facebook’o grupės "Mokytojai ir jų bičiuliai" nariams už pagalbą ieškant informacijos.

(vpu.free.ft/nuotrauka)

Pagaliau Vilniaus pedagoginio universiteto pavadinimo keitimo reikalai pajudėjo. Seime buvo pritarta tam. VPU turėtų tapti Lietuvos edukologijos universitetu.

Daugelis galite suabejoti, ar kitas pavadinimas gali įtakoti universiteto kokybei. Asmeniškai aš, manau, kad gali. Juokingai skamba tokių tautos atstovų kaip V. Veselkos, B. Bradausko, P. Gražulio pasisakymai.

Specialiai internete susiradau jų biografijas. Ponas V. Veselka baigė Vilniaus valstybinio universiteto Pramonės ekonomikos fakultetą ir įgijo ekonomisto specialybę. B. Bradauskas – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto finansų-kredito specialybę. P. Gražulis – Kauno technologijos universitetą. Visi trys ekonomistai, ar bent jau artimi šiai sričiai. Todėl nieko nuostabaus, jog "pedagogika" ir "edukologija" jiems visiškai tapačios sąvokos.

Nesivelsiu į kiekvienos jų aiškinimą. Pasakysiu paprastai – edukologija siejama su ugdymu bendrąja prasme. Kalba eina apie mokymą ir mokymąsi visą gyvenimą, pradedant šeima, baigiant senyvo amžiaus žmonių universitetais. Pedagogikoje labiau akcentuojamas mokyklinis mokymas, lavinimas, auklėjimas ir t.t. Todėl esamas VPU pavadinimas neatspindi tokio tipo aukštajai mokyklai keliamų tikslų. Laikas judėti į priekį, vardo keitimas gali būti lyg simbolinis startas kokybiškų studijų link.

Žinoma, neatmeskime varianto, kad naujasis vardas gali padėti pritraukti daugiau studijuojančių, kurių VPU tikrai trūksta. Tai ir gi gerai.

Kokia jūsų nuomonė apie Vilniaus pedagoginio universiteto pavadinimo keitimą?

Na pagaliau “Dialogo” redakcija atkreipė dėmesį į skaitmeninį turinį. Šiandien pašto dėžutėje radau štai tokį laišką:

Kreipiuosi į Jus su prašymu.

„Dialogas“ sukūrė  galimybę visą „Dialogo“ numerį (PDF formatas tam puikiai tinka) gauti į  elektroninio pašto dėžutę.

Prašome Jus, puikų redakcijos partnerį, kiek galite plačiau paskleisti  informaciją apie elektroninės „Dialogo“ versijos galimybę.

Esu “Dialogo” skaitytojas, tačiau popierinį variantą vis sunkiau gauti. Mokykloje tas vienintelis egzempliorius keliauja per rankas, todėl dažniau tekdavo pasitenkinti portale dialogas.com publikuojamais trumpučiais straipsniais.

Nuo šiandien viskas keičiasi. Todėl raginu visus prenumeruotis “Dialogą” PDF formatu.

Kaip užsisakyti rasite dialogas.com portale.

(sorrentolens.wordpress.com/nuotrauka)

Spaudoje pasirodė straipsnis apie planus atleisti mokytojus  už tai, kad mokiniai blogai mokosi. Šiuo atveju sužibėjo JAV, bet atgarsiai atsirito iki Lietuvos.

Visai gera mintis, gal net sakyčiau logiška. Jei vaikas blogai mokosi, vadinasi kaltas mokytojas. Čia kaip su statybomis. Nusiperki butą, pragyveni metus, pradeda byrėti tinkas, skilinėti sienos. Kaltas kas? Tas kas statė. Švietimas ir namo statyba – labai jau panašu…

Galiu pasakyti, kad mūsų švietime taip ir yra. Nereikia net JAV. Tūrėdamas auklėtinius 12-okus, tokių nesąmonių rate sukuosi, kad kartai telieka nuleisti galvą ir užmerkti akis. Blogiausia turbūt tame, jog užburtame rate sukasi tiek mokytojai, tiek mokiniai.

Apie ką aš kalbu yra vieša paslaptis. Bet pabandysiu kuo įmanoma korektiškiau viską išdėstyti.

Ateidami į 11-ą klasę mokiniai renkasi savo individualius ugdymo planus. Juose atsispindi dalykai ir kursai: išplėstinis, bendrasis. Vadinsiu juo A arba B (bus paprasčiau). Logiška, kad mokinys pasirinkęs dalyką A lygiu orientuojasi į  valstybinį egzaminą, tačiau ir B lygiu besimokantis gali jį rinktis. Iš karto pridursiu, kad egzaminų rezultatai yra aptarinėjami visuose švietimo lygiuose. Per mokyklos posėdį nagrinėjamos lentelės ir pats baisiausias dalykas jose išvysti informaciją, kad iš tavo dalyko neišlaikė tiek ir tiek mokinių. Baisu ne tau (nes žinai tikrąją padėtį), bet baisu kaip tai atsilieps mokyklos rezultatams kitų mokyklų atžvilgiu.

Nuo čia prasideda linksmoji “karuselė”. Mokytojui tenka “paspausti” ir B lygį. Argumentas labai paprastas – “o jei jis sugalvos 12-oje klasėje pasirinkti egzaminą?”. Rezultate tenka atsisakyti įdomių pamokų ir viską orientuoti į akademines žinias.

Bet tarkime, kad mokytojas atsisako minėto argumento ir mokymo procesas vyksta diferencijuotai. A lygis darbuojasi taip kaip reikia (ar bent jau kaip reikalauja programa). B lygis pasiima minimumą. Atrodo viskas gerai, bet tik iki egzaminų parinkimų 12-oje klasėje. Jiems įvykus paaiškėja, kad atsirado mokinių, kurie pas tave mokinosi B lygiu, bet vis tiek pasirinko egzaminą.

Prasideda psichologiškai nemalonus procesas, kurį užprogramavo pati egzaminų pasirinkimo sistema. Mokytojui tenka perorientuoti lygius ir ruošti mokinį egzaminui, o tai pastarajam skausmingas procesas. Krenta pažymys. Juk jis pusantrų metų mokinosi B lygiu ir nebuvo ruošiamas egzaminui. Atsiranda pagrindas kaltinti mokytoją taip vadinamu “užsisėdimu”. Bet sistema reikalauja standarto. Kaip gali mokinys turėjęs 9-is metiniame, iš egzamino gauti 6-is. Vadinasi mokytojas nemoka kokybiškai  įvertinti pastarojo žinių. Vėl akmuo į pedagogo ir tuo pačiu į mokyklos kiemą. Situacijos įkaitais tampa ir mokytojas, ir mokinys. Mokytojas bijo savo ir mokyklos įvertinimo, nes sudarant lenteles ir bandant reitinguoti niekas neatsižvelgia į konkrečias situacijas. Blogai išlaikė – tu blogas mokytojas. Tuo tarpu mokinys pyksta už suvaržytas pasirinkimo galimybes.

Kas yra taisytina visoje šioje “karuselėje”.

Pirma – egzamino pasirinkimo galimybė. Galvočiau, kad į valstybinį egzaminą gali pretenduoti tik A lygiu besimokantis mokinys. Logiškumo tame matau. Mokytojui nebereikėtų “kankinti” B lygį pasirinkusius mokinius, kuriems reikia tik pagrindų.

Antra – mokytojų ir mokyklų vertinimas. Be egzamino rezultato, reikėtų atsižvelgti ir kokiu lygiu mokinys mokėsi paskutinius 2 metus. Jeigu taip reikalingi reitingai, tai padarykime juo kuo labiau objektyvesnius.

Dabartinė situacija netenkina nė vienos pusės. Atsiranda pyktis, nepasitikėjimas. Gal laikas sustabdyti senąją “karuselę”, ją sutvarkyti ir paleisti naujam gyvenimui…?

Vakar skaitinėdamas skaitykIT.lt tinklaraštį užtikau nuorodą į pristatymų svetainę. Nesitikėdamas nieko naujo užėjau ir buvau maloniai nustebintas. Panašaus įrankio dar nesu matęs. Labai sudomino pateikimas ir galimybės.

Valdymą reikia perprasti, jis kiek kitoks nei tarkime microsoft produktai. Bet supratau, kad naudodamasis prezi.com galiu įgyvendinti seniai galvoje užgimusius planus. Dar iki tobulumo trūksta nemažai. Kol kas naudojuosi pagrindiniais įrankiais. Ateityje bandysiu pristatymus padaryti sudėtingesnius bei kartu ir įdomesnius.

Neiškentęs nusprendžiau nieko nelaukti ir pasidaryti vieną pamokėlę. Eksperimento dalyviais tapo mano vienuoliktokai. Pasirinkau temą apie vulkanizmą. Pabandykite spausdami rodyklę pakeliauti, būtinai peržiūrėkite video. Žinoma čia reikalingas mano pasakojimas, bet manau ir taip bus viskas aišku.

Nežiūrint į sudėtingas oro sąlygas ryžomės važiuoti į Vilnių. Kaip buvau minėjęs, mus domino VPU istorijos fakultete vykusi konferencija “Informacinės ir komunikacinės technologijos mokyklai”.

Sostinę pasiekėme laiku. Užsiregistravę dar turėjome laiko atsigerti kavos. 10 valandą keliavome į aktų salė. Prasidėjo pirmoji konferencijos dalis. Šiek tiek įspūdžių. Visų pirma, rengiant tokio lygio konferenciją neturėtų kilti nesklandumu su technika. Nors ekrano būta didelio, bet nevisiškai ryškiai nustatytas projektoriaus vaizdas. Pradėjus kalbėti pirmajam pranešėjui, imta junginėti šviesas. Kilo problemų ir su mikrofonu. Žinau žinau, menkniekis, bet atvažiavus tokį kelią norisi kokybiškumo.

Pats riebiausias minusas – belaidžio interneto nebuvimas. Kalbame apie IT, o nesugebama net interneto suorganizuoti klausytojams.

Mažus nesklandumus atstojo geri pristatymai. Įdomiai kalbėjo Ričardas Ališauskas, nors pirmą kartą teko stebėti pristatymą, kurio metu pranešėjęs pradėtų taisyti skaidres (užmiršo pridėti animaciją), bet šiaip įspūdis neblogas.

Po bendrosios dalies sekė pietų pertrauka. Bandžiau apžiūrėti tiekėjų stendus. Tačiau nelabai buvo į ką paganyti akių. Foje tikrai nėra ta vieta, kur galima kažką pristatinėti. Išsiskyrė interaktyvios lentos technologija ir Apple produkcijos keletas pavyzdžių. Tiesa pasakius nelabai išėjo prie visų ir prasibrauti. Pertraukos metu susitikau tinklaraščio sesioszasys.lt autorę. Idėjų pilnas žmogus. Linkiu sėkmės jas įgyvendinant. Galite užsukti į šį blogą ir paskaityti Daivos mintis apie konferenciją.

Toliau konferencija buvo tęsiama grupėse. Pasirinkau “Skaitmenines mokymo priemonės”. Pristatytos emokyklos.lt portalo galimybės, ugdymo plėtotės centro iniciatyvos bei trumpai papasakota apie Ipad’ų praktinį panaudojimą ugdymo procese.

Ar vertėjo atvažiuoti į Vilnių? Manau taip. Tarp viso techninio broko būtą vertingos informacijos. Neturėjau fotoaparato, todėl teko pasinaudoti telefonu.

(balsas.lt/nuotrauka)

Pradėjau savo auklėtinių klausinėti apie egzaminus ir stojimus. Išvada viena – didesnė dalis vis dar negalvoja apie tai, ką veiks baigę. Žinoma, kalbu kaip mokytojas (auklėtojas). Todėl logiška, kad šiuo atveju esu subjektyviai griežtas. Daugelis man galėtumėte paprieštarauti. Juk tokia samprata gyvavo ilgus metus ir nieko čia nepakeisi.

Tačiau laikausi nuomonės, jog atėjo laikas naujam požiūriui į studijas, į savo ateities planavimą baigus vidurinę mokyklą. Tikslas tokio planavimo – žinoti ko nori ir ko tau reikia, o svarbiausia, ar tai duos naudos.

Esu linkęs nesuversti visos kaltės savo auklėtiniams. Dalį atsakomybės turi prisiimti mokykla. Kiekvienas mokinys yra atsakingas už save (juolab 12-okai), bet mokyklos, kaip švietimo institucijos tikslas – padėti, patarti, nukreipti, konsultuoti. Tokių vaidmenų trūksta.

Reikėtų neužmiršti ir tėvų įtakos. Ji kartais yra tokia stipri, kad gali net pakenkti. Dažniausiai tėvai deda labai dideles viltis į vaiko studijas. Jos pasireiškia dideliais reikalavimais ir neatsižvelgimu į vaiko galimybes bei norus. Nors pastebiu ir atvirkštinį procesą. Kartais tėvai motyvuodami vaiko branda visus pagrindinius sprendimus palieka jiems. Tai didelė našta. Ir tik maža dalis gali susitvarkyti su tokiais iššūkiais.

Norėdamas palengvinti savo auklėtiniams pasirinkimo naštą bandysiu kiek įmano padėti. Planuojame susitikimą po pamokų. Tam skirsime valandėlę, jei reikės ir daugiau. Norėsiu sužinoti jų egzaminų pasirinkimus, planuojamas studijas bei alternatyvas. Tikiuosi mano pagalba jiems pravers.

(oaklandcc.edu/nuotrauka)

Turiu auklėtinius 12-okus. Vis dažniau pradedu galvoti apie jų egzaminų pasirinkimus. Gal kartais net daugiau nei jie patys. Klausinėju kolegų apie galimybes laikyti vieną ar kitą dalyką. Kartais tenka tik nuleisti galvą ir naiviai tikėtis pokyčių.

Į pagalbą jų apsisprendimui noriu pasiūlyti vieną straipsnį. Jį rasite Kerniaus tinklaraštyje. Siūlau jį visiems 11okams ir 12okams.

Leisiu sau pacituoti porą labai gerų minčių.

Taigi pagrindinis faktorius, kuris nulemia VBE rezultatus yra ne protas, o darbas. Taip, dalis žmonių yra išskirtinai protingi ir jiems darbo įdėti reikia mažiau, bet dauguma tiesiog dirba. Turbūt kiekvienoje klasėje yra pirmūnų – pagalvokite, kiek iš jų gerai mokosi todėl, jog tam skiria daug laiko, o kiek – todėl, jog tiesiog yra tikrai labai protingi. Galiausiai, jokio skirtumo – svarbiausia rezultatas, tavo žinios.

Kur aš lenkiu? Tu turi tapti moksliuku. Jei nori gerai išlaikyti VBE, turi tapti moksliuku, – tokiu, kokių iki šiol galbūt viduje nemėgai. Tu tiesiog turi dirbti – nuo dabar iki tos akimirkos, kai padėsi tušinuką ant stalo parašęs paskutinį savo brandos egzaminą.

Ir dar viena įdomi citata.

Mano asmenine nuomone – nesvarbu, ką veikei dvyliką metų mokykloje, svarbiausia – juos gerai užbaigti. Kuo anksčiau pradėsi mokytis, tuo lengviau tau bus tai padaryti, bet pradėti niekada nevėlu, – kiek bebūtų likę laiko – nuo mokslo rezultatai gali tik kilti, ne leistis.

Dalis žmonių sako, jog valstybiniai brandos egzaminai neturi didelės reikšmės gyvenime ir dėl jų neverta pergyventi. Jeigu turi savo užsiėmimą – jau žinai, ką veiksi baigęs mokyklą, ir su tolimesniu mokslu tai nesusiję – tuomet galbūt. Priešingu atveju mokyklos baigimas yra svarbiausias tavo pasiekimas per pirmus 18 gyvenimo metų ir turi padaryti viską, kad įrodytum sau ir kitiems, jog kažką sugebi.

Gerai išlaikyti egzaminai suteikia laisvę – studijuoti ką nori ir kur nori – būti savo likimo šeimininku.

Geras mokyklos baigimas man padėjo užvėrus jos duris, – galiu mokytis iš daugiausia pasiekusių žmonių mane dominančioje srityje (pavyzdžiui, visame pasaulyje naudojamą programavimo kalbą – iš vieno jos kūrėjų) ir svarbiausia – galėjau pasirinkti juos pats, o ne jie mane.

Jei sudomino, būtinai apsilankykite pas Kernių ir paskaitykite šį įrašą. Saviškiams aš tikrai rekomenduosiu jį.

Visą straipsnį rasite čia.

Pabandykite paprieštarauti šios jaunos panelės mintims. Nemanau, kad turėtumėte stiprių argumentų. Supratimas apie naujosios kartos įtaką mums yra archaiškas. Tiesiog mes jų neįvertinam…