(webhostingsearch/nuotrauka)

Šiandien vėl išgirdau kalbant savo kolegas apie žurnalo “Veido” sureitinguotas Lietuvos mokyklas (gimnazijas ir vidurines). Manau žurnalas pasidarė tikrai didelę reklamą ir pikčiausia, kad beveik be jokio objektyvaus pagrindo padarytas reitingas taip stipriai sugebėjo įstrigti pedagogų mąstysenoje.

Jei jau mokytojai be jokių skrupulų naudojasi šiuo beverčiu reitingu vertindami savo mokyklas, tai ką kalbėti apie tėvus. Pamatome žurnale mokyklų sąrašą su labai skambiu pavadinimu ir to mums užtenka. Nebesvarbu tampa vertinimo metodologija. “Veidas” išrikiavo mokyklas pagal tai, koks jų abiturientų skaičius įstojo į universitetus pagal pirmą pasirinktą specialybę. Manote, kad tai objektyvu? To pakanka?

Žinoma “Veidas” turi teisę atlikti tokius skaičiavimus. Kaip ir kiekvienas iš mūsų gali išreitinguoti savo kolegas pagal atlyginimo didį, o po to šaukti ant tų, kurie gauna daugiausia. Tačiau toks reitingas neatspindi užimamų pareigų ir nuveikto darbo.

Esu jau pateikęs nuorodą į Pauliaus straipsnį. Kad sudominčiau jus paskaityti dar kartą pacituosiu keletą minčių:

Aš turbūt nė nerašyčiau šio įrašo, jeigu „Veido“ reitingo tikslas būtų išrikiuoti mokyklas pagal tai, koks jų abiturientų skaičius įstojo į universitetus pagal pirmą pasirinktą specialybę. Tuomet viskas būtų taip pat aišku, kaip ir Europos krepšinio čempionato rezultatyviausių žaidėjų reitinge. Tačiau „Veido“ žurnalas pirmai šio sąrašo mokyklai deda geriausios Lietuvos gimnazijos karūną: virš reitingo puslapių įrašytas nedviprasmiškas klausimas „Kuri mokykla geriausia jūsų vaikui?“. Galima padaryti išvadą, kad mokykla, kurios stojimų pagal pirmą pasirinktą specialybę procentas yra didžiausias, yra pati geriausia. Nesutinku, nes reitingavimui pasirinktas labai nestabilus ir padėties neatspindintis parametras. Priežastys:

Visą straipsnį rasite Pauliaus tinklaraštyje. Paskaitykite, manau tikrai argumentuotos mintys.

Kažkada apie “Dialogo” internetinę svetainę buvau susidaręs prastą nuomonę. Dabar ji pasikeitė iš pagrindų. Dialogas.com atsinaujino ir galiu drąsiai pasakyti, kad pagaliau internetinėje erdvėje atsirado kokybiška svetainė (iš dalies portalas) skirta švietimui.

Pirmiausia dialogas.com tapo solidesnis. Kiek suprantu varikliuku pasirinktas wordpresas.  Rezultate gauta kažkas panašaus į computerbild.lt. Sąsajos su kompiuterinėmis technologijomis švietimui visada pravers. Man patiko funkcionalus tam tikrų skyrių išdėstymas (naujienos, popierinio laikraščio straipsnių ištraukos), gana paprastas valdymas, gražus ir svarbiausia neperkrautas dizainas.

“Dialogo” redakcija atkreipė dėmesį į švietimo tematiką rašančius tinklaraščius. Be paprasto logotipų pateikimo generuojamas ir naujų įrašų srautas. Jei žinote daugiau panašaus tipo tinklaraščių juos galite užregistruoti, viršuje dešinėje pusėje paspaudę “Pasiūlyti tinklaraštį”. Teko pačiam pabandyti ir rezultate, praktiškai po dviejų dienų čia pradėjo puikuoti labai gražus tinklaraštis “sesioszasys.lt”. Iš to galima spręsti, kad svetainė nuolat prižiūrima ir atnaujinama.

Dar vienas puikus pavyzdys, kaip svetainė gali tapti populiari ir net gi rasti sau iš to naudos – skaitytojų įrašai. Kiekvienas žmogus į dialogas.com turi galimybę įkelti savo straipsnį. Mokytojams ar žmonėms prijaučiantiems švietimui tai puiki proga atsiskleisti, parodyti save. O gal tarp masės rašančių “Dialogo” redakcija atras ir kokį perliuką, kuris galės papildyti jų gretas. Puiki investicija į ateitį.

Be internetinės svetainės “Dialogas” turi ir savo facebook’o grupę. Patarčiau prisijunkti. Ten rasite subjektyvesnės informacijos, gyvesnio bendravimo. Žodžiu, laikraščio redakcija pasuko tikrai geru keliu. Nauja svetainė, bendravimas socialiniame tinkle, galimybės reikštis švietimo bendruomenei. Reikia tikėtis, kad ši veiklas nesustos ir tobulės toliau.

Keletas patarimų. Ateityje galėtumėte suteikti galimybę parsiųsti (ar bent jau peržiūrėti) jūsų popierinį laikraščio variantą. Žinoma sumokant atitinkamą kainą. Asmeniškai aš, nenoriu prisirišti prie prenumeratos, o paprastai laikraščio nusipirkti nelabai yra kur. Galybė matyti jį skaitmeniniame variantą būtu puiki išeitis. Kaip pavyzdys – zurnalai.lt. Šoninėje juostoje patarčiau atsisakyti “artimiausi įvykiai”, man tai visiškai bereikalingas dalykas. Jo vietoje reikėtų rasti kitų alternatyvų.

Ir pabaigai palinkėsiu tęsti pradėtą darbą, tobulėti ir nebijoti atsinaujinti (ką dabar ir darote). Šaunu turėti internete vietą, kurioje galima rasti aktualios švietimui informacijos.

Dar kartą kviečiu visus apsilankyti www.dialogas.com

(Astral Pax/nuotrauka)

Prasidėjęs mokyklų tinklo optimizavimas sukėlė daug nepasitenkinimo tiek mokyklos darbuotojams, tiek mokinių tėvams. Tačiau švietimo klerkai vienbalsiai agitavo vykdyti minėtą procesą, nes tik tokiu būdu galima sutaupyti ir pagerinti mokyklų esamą situaciją. Tiesos tame yra, bet tik žiūrint iš sausos finansinės-statistinės pusės. Juk savivaldybei labiau apsimoka išlaikyti tokias mokyklas, kurių klasėse sėdi po 30  mokinių.

Vykdant optimizavimą (kai kur jau įvykdžius) buvo stambinamos mokyklos ir uždaromos kaimo mokyklėlės. Kaip ir minėjau, iš dalies aš tokį veiksmą pateisinu. Tačiau susimąstau:

• Ar taip mes galutinai nesužlugdėm kultūros plėtimosi kaime?
• Ar mūsų vaikai laimingi išnykdami tūkstantinėje mokinių minioje?
• Kiek tokie “fabrikai” leidžia atsiskleisti kūrybiškumui ir individualumui?
• Ar mokytojas gali sugebėti kokybiškai darbuotis su tokiu mokinių srautu?

Panašaus turinio straipsniai vis dažniau išvysta dienos šviesą. “Uždaryti mažas mokyklėles buvo klaida?” arba “Ar gera mokytis mokyklos-fabrikuose?”. Manau jų bus ir daugiau. Gal pagaliau suprasta, kad švietimas ir pinigai negali eiti viena paralele. Už materialines vertybes kur kas svarbesnės kultūrinės. Kaimo mokyklėlės jau senai tapo pastarųjų vertybių skleidėjos. Mano kolegė yra pasakojusi kaip jei sekėsi dirbti vienoje iš tokių įstaigų. Pasak jos, kolektyvas tiesiog kaip vienas kumštis, visi pasiruošę padėti, niekada neatsuks nugaros. Mokytojai pažįsta visus tėvus, o jie savo ruožtu labai nori bendrauti. Kaimiškoje vietovėje nėra susvetimėjimo.

Mokykla į savo veiklą buvo pajungusi visą bendruomenę. O kokių būtą renginių (tai sakydama kolegė nusišypso ir viltingai atsidūsta). Dalyvaudavo visi, pradedant mokinių tėvais baigiant kaimo seniūnu. Niekas nepraleisdavo tokių akimirkų. Vaikams to ir reikia, pajusti, kad jų veikla kažkam reikalinga. Kolegė sakydavo, kad mokytojas buvo kaimo šviesulys (ir tai tikrai ne balanos gadynės laikai). Net ir tie vadinami “chamai”, prie vietinės parduotuvės, pamatę ateinančia mokytoją stengdavosi pasisveikinti, paslėpti už nugaros cigaretę, butelį.

Mokykloje darbas baigdavosi tik vėlai vakare. Mokytojai buvo sumastę begalę įdomios veiklos. Nelėkdavome namo tik pasibaigus pamokoms (ištaria kolegė). Mokiniai patys prašydavo dar pabūti su jais. Savo pavyzdžiu galiu patvirtinti tokias mintis. Baigiau nedidelio miestelio mokyklą, kurioje mokėsi netoli 700 mokinių (dabar apie 550). Mano atsiminimai tik patys geriausi apie praleistus metus joje. Ko negalėčiau pasakyti apie draugus, kurie buvo baigę dideles miesto mokyklas. Žinoma kalbu labai subjektyviai. Atsiras tų, kurie man paprieštaraus. Nors tiesa pasakius mintis nebloga. Įdomu būtų pamatyti tyrimo rezultatus, kuriame dalyvautų miesto ir kaimo vaikai bei pasidalintų savo mokyklinio gyvenimo patirtimi…

Negaliu tiesiogiai atsakyti į savo iškeltus klausimus. Sunku palaikyti vieną ar kitą pusę. Atrodytų sunkmetis, reikia veržtis diržus. Tinklo optimizavimas galėtų padėti tai atlikti. Tačiau iš kitos pusės, žinant kas laukia kaimiškų vietovių panaikinus jose mokyklas, darosi gaila ir apmaudu, kad pinigais matuojame savo ir savo vaikų kultūrinį mentalitetą.

(coep.org.in/nuotrauka)

lrytas.lt portale publikuojamas straipsnis “Abituriento prakeiksmas”. Autorė Lolita Bugenytė, savo tinklaraštyje labai džiaugiasi šiuo darbu. Prisidedu ir aš sakydamas – šaunuolė. Gerai kada mūsų jaunimas netyli ir reiškia savo mintis. Tai rodo norą tobulėti ir kažko siekti.

Tačiau norėčiau šiek tiek argumentuoti išsakytoms mintims. Visų pirma nereikėtų visko suvesti į programų sunkumą ir manyti, kad jas pakeitus palengvės mokymasis. Žmonės labai greitai pripranta prie lengvų dalykų ir kada susitinka su sunkiais atsiranda didelių problemų. Aš manau – geriau sunkus startas, bet legvas finišas. Programos – ledkalnio viršūnė. Svarbus pats požiūris į mokslą. Kol kas pas mus dominuoja sistema, kuri tiesiogiai orientuojasi į standartus. Norint juos įgyvendinti negalima nukrypti nuo minėtų programų. Ar tai gerai ar blogai – atskiros diskusijos reikalaujantis klausimas.

Nenorėčiau sutikti ir su mintimis dėl profesinio mokymo “Taip pat svarbu yra tai, kad žmonės, kurie įgiję vidurinįjį išsilavinimą iškart pasuka darbo keliu, kartais jaučiasi tarsi izoliuoti nuo kito visuomenės sluoksnio” – iš kur tokia išvada? Gal autorė žino kokį nors tyrimą atlikta šia tema, ar tai tik jos subjektyvi nuomonė?

Asmeniškai aš manau visiškai atvirkščiai. Manęs nedomina žmogaus išsilavinimas. Jaučiu didelę pagarbą tiems, kurie puikiai išmano savo darbą. Kartais net pavydžiu staliui ar mechanikui (kurie dažnai turi tik vidurinį išsilavinimą), jie gali atlikti tokius darbus apie kuriuos aš galiu tik pasvajoti. Turiu pavyzdžių iš savo mokinių tarpo. Mokytis jiems nesisekė, bet ne dėl tingėjimo ar nenoro. Tiesiog neturėjo tam gabumų. Baigę 10-ą klasę jie pasuko profesinio tobulėjimo keliu ir padarė labai gerą pasirinkimą. Tą pripažįsta patys. Ar aš juos gerbiu mažiau už tuos kurie tęsia mokslus 11-oje klasėje ir ruošiasi stoti į universitetą? Tikrai ne.

Visas žmogaus gyvenimas yra lydimas nuolatinių egzaminų. Mokymasis visą gyvenimą tampa realybe. Mes mokomės darželyje, mokykloje, kolegijoje, universitete, profesinėje mokykloje, seminare, konferencijoje ir t.t. Visose srityse reikalingi patikrinimai, kurie yra ne kas kitas kaip eiliniai egzaminai, skiriasi tik jų formos ir tikslai.

Sveikinu Lolitą su pirmuoju “blynu”. Jis tikrai neprisvilęs.

(sde.ct.gov/nuotrauka)

Ričardo tinklaraštyje publikuojamas labai geras įrašas apie efektyvų mokymąsi. Pateikti metodai tiks ne vien mokiniui, bet ir studentui.

Mokiniai piktinasi, kad mokykloje nemokoma pagrindinio dalyko – mokėti mokytis. Iš dalies suprantu ir pritariu jiems. Gerai, kad į tai atsižvelgia ir kitų specialybių atstovai. Puikus to pavyzdys – programuotojas bei IT specialistas Ričardas.

Pateiksiu trumpą įrašo ištrauką:

Pirmiausia išsikelkite tikslus, kurių norite pasiekti per, tarkime, mokslo metus ir juos užrašykite. Tai gali būti norimas metinis pažymys, mokytojo įvertinimas, asmeniniai pasiekimai norimoje srityje. Tikslų užsirašymas yra svarbus procesas, nes taip informaciją patalpinate savo pasąmonėje, kuri veikia jums to net nežinant.

Toliau susirašykite visas savo turimas pamokas, užsiėmimus bei išsirinkite penkis svarbiausius. Iš tų penkių išsirinkite dar tris, kurie jums teikia daugiausia malonumo arba yra patys reikalingiausi, pavyzdžiui, žadate laikyti valstybinį egzaminą ar pan. Dabar, turint du sąrašus, belieka juos susieti mažesniais tikslais bei jų įgyvendinimu.

Visą tekstą rasite užėję į minėto autoriaus tinklaraštį.

Gero skaitymo.

(agdn.ac.uk/muotrauka)

Švietimo ir mokslo viceministras pradėjo diskusijas apie ekonomikos valstybinį egzaminą. Nesakau, kad tai tuščios kalbos. V. Bacys protingas žmogus, savo srities specialistas ir žino ką sako. Finansinio raštingumo gebėjimai reikalinga, sutinku su tuo.

Tik štai mane domina kodėl būtent ekonomika? Kodėl nekalbam apie kitus svarbius gebėjimus?

Dabartiniame ugdyme dominuoja du “karaliai” – lietuvių kalba ir matematika. “Karalaitės” vaidmenį atiduočiau istorijai. Šie trys dalykai sudaro kertinį išsilavinimo pagrindą. Stojimas į aukštąsias mokyklas be jų praktiškai neįsivaizduojamas.

Man tokia trivaldystė atrodo sustabarėjusi. Nereikia stebėtis, kad daugelis mūsų piliečių neturi elementarių ekonominių, teisinių, bendravimo, kultūrinių  žinių ir gebėjimų. Padėtį taiso faktas, kad nuo 11-os klasės galima rinktis tam tikrus modulius (teisė, psichologija ir pan.). Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti – jiems neskiriamas deramas dėmesys.

Ruošiame žmones, mokančius rašyti, skaičiuoti ir žinančius žalgirio mūšio datą (na bent jau keliamas toks tikslas). Kiti gebėjimai nustumti į šoną. Stebimės, kodėl vaikai nenori eiti į mokykla, neturi motyvacijos mokytis. Atsakymas – nėra įdomu. Mes užmušame jauno žmogaus smalsumą mokytis kišdami žinias, kurių jiems nereikia. Matematikos mokytojai prieštaraus sakydami, kad šis dalykas lavina protą ir yra pagrindas kitų dalykų. Pritariu, bet ar teisė, ekonomika, sociologija, psichologija, demografija nelavina to? Čia ir yra skirtumas. Šie dalykai yra pragmatiniu požiūriu pranašesni, nes be sausų žinių skatina gebėjimus, kurių reikia daugelyje gyvenimo sričių.

Mes duodame bazinį išsilavinimą ir viską sukrauname aukštosioms mokykloms. Tik ar ne per vėlai viskas vyksta… Turėkim omenyje, kad nemažai mokinių išeina ir po 10-ies klasių. Dažniausiai jie iškart susitinka su tuo tikruoju gyvenimu, kuriame reikia mokėti elgtis su savo finansiniais ištekliais, žinoti savo teises ir mokėtis jas ginti, suprasti darbdavio mastymą ir t.t.

Gal jau laikas pagalvoti apie mokyklinių dalykų pertvarką atveriant galimybes pasireikšti pragmatiniam mokymui?

(treehugger.com/nuotrauka)

Kompiuterinės technologijos pakeitė mūsų pasaulį. Daugelis jau nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be elektroninio pašto, socialinių tinklų, naujienų portalų ir pan. Tokiame kontekste formuojasi ir mūsų jaunoji karta.

Vis dažniau pasirodo naujienų, kad vienoje ar kitoje šalyje kiekvienam mokiniui valstybė dovanoja nešiojamus kompiuterius. Ankstesniame įrašę diskutavau apie tokius pasiūlymus Lietuvai. Todėl bandau kelti klausimą – ar mūsų švietimo sistema būtų pasiruošusi tokiam žingsniui?

Kompiuterinio raštingumo plėtojimui mokyklose skiriamas nemažas dėmesys. Tačiau pastebiu, kad mokiniai nemoka naudotis įgūdžiais, gautais informatikos pamokų metu. Jų gebėjimai apsiriboja mokėjimu prisijungti į one.lt (kurį keičia facebook’as) bei žaidimai online. Pasigendu mokėjimo naudotis elektroniniu paštu, ruošti prezentacijas, lenteles, diagramas. Antivirusinės programos jiems visiškai nesuprantamas dalykas, nekalbu apie kompiuterio priežiūrą, nelegalų turinį ar atvirąjį kodą. Apie informacijos paiešką jie nusimano tik tiek, kad reikia įrašyti norimą žodį į google paieškos eilutę ir visi atsakymai “kaip ant delno”. Tokie iš dalies mums suprantami dalykai mokiniams neįdomūs. Kompiuterį jie įsivaizduoja tik kaip pramogų ir bendravimo atributą.

Kol mokinius neišmokysime į kompiuterį žvelgti kaip į darbo priemonę, kuri gali padėti palengvinti jų mokymąsi, tol apie jokias dovanas nėra kalbos. Jaunąją kartą reikia mokyti suprasti, kad paminėti įgūdžiai tampa kasdieniniu reiškiniu, kuris garantuoja integraciją į besiformuojančią žinių visuomenę. Mokyklos tikslas – paruošti žmones, kurie neturės problemų informacinių technologijų naudojime.

Dabartinėje ugdymo sistemoje viskas sukrauta ant paties mokinio pečių. Mokiname dirbti wordu, exeliu bei supažindiname su internetu. Viskas tuo ir apsiriboja. Pradėkime nuo požiūrio formavimo. Išmokykime pažvelgti į kompiuterį kaip į kasdieninės veiklos įrankį. Tik tada galėsime įgyvendinti tikslą – “kiekvienam mokiniui po kompiuterį”.

(timesonline.typepad.com/nuotrauka)

Šimtas metų nevažiavau su tarpmiestiniu autobusu. Studijų laikais, pamenu, teko nekartą šia transporto priemone naudotis riedant į Vinių. Spėju ir atrodau čia įdomiai tokioje kompanijoje (vien tik senyvo amžiaus žmonės) su atverstu kompiuteriu ir ausinuku. Na bet ne apie tai…

Ilgai rengiausi aptarti šį straipsnį, turiu nepilną valandėlę tam padaryti (kol pasieksiu galutinę stotelę). Garsus Belgijos mokslininkas Walteris Brouweris žarsto pasiūlymus Lietuvos švietimo reformavimo klausimais. Pirmą kart perskaitę lyg ir pritariau tokioms idėjoms. Tačiau dabar nuomonė šiek tiek pakeičiau. Lengviausiai yra kalbėti, tuo labiau užsieniečiui, kuris negyvena šioje  valstybėje, nežino jos kultūros bruožų, papročių, istorinių niuansų.

Vyriausybės turėtų žvelgti į švietimo sistemą panašiai kaip į bet kurią kitą infrastruktūrą – kartais ją reikia nurašyti arba iš esmės atnaujinti kaip geležinkelius ar greitkelius. Švietimas – tai tiesiog intelektualinė infrastruktūra.

Taip, švietimas yra infrastruktūra. Tik ar galima ją sulyginti su geležinkeliais? Ar pabėgių keitimas tas pats kas mokytojos pakeitimas? Ar vagonų sujungimas tas pats kas mokinių klasių sujungimas? Švietimo sistema tiesiogiai susieta su žmogumi, jo mokymu, auklėjimu, jo asmenybės formavimu. Juk tai mūsų vaikai, mūsų ateities garantas nuo kurio priklausys visos valstybės gyvavimas. Aš švietimą laikau šalies prioritetine sistema dėl kurios gali funkcionuoti kitos sistemos (sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, gyventojų apsaugos ir t.t.).

Norėdama išugdyti kartą, kuri kurtų novatoriškas idėjas ir jomis pagrįstą žinių ekonomiką, Lietuva turėtų rasti galimybių kiekvienam pradinių klasių moksleiviui suteikti po asmeninį kompiuterį, sutrumpinti pamokų laiką, kad vaikai turėtų daugiau laisvalaikio, ir atleisti pusę pedagogų.

Ir viskas? Tik tiek reikia norint pasiekti šį tikslą? Kiekvienam po kompiuterį, 20 minučių pamokos ir pusei pedagogų “ate”?! Gerai užsienio specialistai kuria novatoriškumą… Suprasčiau, jei šie žodžiai būtų pasakyti Pasaulio kontekste, dabar visa tai siūloma daryti Lietuvoje. Pabandykim įsivaizduoti:

• Per mėnesį visi pradinių klasių mokiniai aprūpinami kompiuteriais. Klausiu – kiek iš jų moka naudotis kompiuteriais mokymo procese? Kiek sukurtą tam skirtų programų, modulių, skaitmeninių vadovėlių? Kaip paruoštos mokyklos tokiam naujovių diegimui? Kiek procentų mokytojų mokėtų taip dirbti? Kiek tai kainuotų? Ir t.t…
• Pamokos po 20 minučių. Klausiu – kaip reikėtų keisti viso ugdymo koncepciją atsižvelgiant į tokį laiką? Kaip atrinkti, ką vaikui reikėtų išdėstyti, kas svarbu, o kas ne? Kiek procentų mokinių, po 2,5 valandos mokymo bus orientuoti likusį laiką praleisti sportuojant, žaidžiant, kuriant ir pan.? Kaip tėvai turėtų derinti savo darbą su vaiko priežiūra? Ir t.t…
• Atleisti pusę pedagogų. Klausiu – ar sugebės valstybė užtikrinti bedarbių pedagogų integraciją į darbo rinką? Kaip atrinkti pusę “nebereikalingų” pedagogų? Kokiais kriterijais turėtų remtis atranka? Kaip sureguliuoti naujų pedagogų ruošimą? Kokie krūviai laukia likusių mokytojų? Ir t.t…

Klausimų iškyla daug. Tikiu, daugelis galėtumėt pabandyti į juos atsakyti. Gautųsi nebloga diskusija. Tiesa pasakius ir pats turiu nemažai atsakymų ir pasiūlymų. Ir net matau perspektyvą Brouwerio pasiūlymams. Bet visų pirma reikia sutvarkyti daugeli kitų problemų. Kompiuterio davimas į rankas vaikui, kuris dorai nemoka juo naudotis – neišugdys novatoriškos kartos. Beveik neribotos laisvės atsiradimas nesukurs žinių ekonomikos.

Mano galva, pradėti reikėtų nuo to, kad švietimas Lietuvoje privalo tapti prioritetu. Investicijos (tiek finansinės, tiek žmogiškosios) privalo plaukti į jaunosios kartos ruošimą. Nenoriu pasirodyti materialistas, bet dabar švietimo tinklui trūksta finansinių išteklių. Turime daug gabių pedagogų, kurie tikrai turi kompetencijos ugdyti jaunąją, besiremiančia novatoriškumu, kartą.

Lietuva niekada nebus karinė galiūnė. Mes neturime gamtinių išteklių tiek, kad galėtumėm juos eksportuoti ir užtai gauti didelį pelną. Tačiau mes turime žmogiškųjų išteklių (kuriuos kol kas prarandame). Lietuvos ateitis – kūrybiški, imlūs naujovėms, gabūs, intelektualūs žmonės.

Visi pokyčiai vykdomi palaipsniui, atsižvelgiant į valstybės raidą. Pokyčiams reikia subręsti. Ar mūsų švietimo sistema jau pasiruošusi Brouwerio išsakytiems reikalavimams? Iš dalies – taip. Tačiau ne viskas kas tinka Švedijai gali tikti ir Lietuvai…

(oceanicbluesky.com/nuotrauka)

Tęsiu kalba apie Keno Robinsono įžvalgas apie nacionalinės švietimo sistemos ateitį:

• Pagal UNESCO, per artimiausius 30 metų, visame pasaulyje išsilavins daugiau žmonių negu nuo žmonijos istorijos pradžios.
• Tokia tendencija nulemia faktą, kad akimirksniu akademiniai laipsniai tampa nieko verti. Prieš kelesdešimt metų turėdamas laipsnį – turėjai ir darbą. Dabar jauni žmonės su laipsniais po studijų traukia į namus neturėdami vilties rasti savo išsilavinimui atitinkančios veiklos. Šiandien jau reikia magistro, kur anksčiau užteko bakalauro ir vis dažniau atsiranda darbų, kuriems reikia daktaro laipsnio…
• Sprendimas – kelio į kūrybiškumą atvėrimas
• Kūrybiškumas kuria tarpdalykinį supratimą, kuris leidžia į gyvenimą pažvelgti įvairiau.
• Išsilavinimas turi tapti individualus.
• Vienintelė mūsų ateities viltis – naujas supratimas apie žmogaus gebėjimus, pripažįstant jų įvairovę ir spalvingumą.

Tenka pripažinti, visos paminėtos tendencijos tinka bet kurios valstybės švietimo sistemai. Neišimtis ir Lietuva. Mes įpratome žvalgytis į vakarų valstybių modelius, kurie pasirodo nėra tokie idealūs, o gal net ir blogesni.

Esame sukūrę savitą sistemą. Ar ji bloga – nedrįsčiau taip teigti. Tiesiog reikia išmokti atsinaujinti, nesustabarėti. Pripažinti klydus ir nebijoti taisytis. Svarbiausias tikslas – kokybiška švietimo sistema ir tuo pačiu kūrybinga bei lanksti.

(agawampublicschool.org/nuotrauka)

Naršydamas internete užtikau Keno Robinsono pranešimą. Pasitikrinau, video publikuotas plačiai. Nemažai tinklaraščių įdėjo konferencijos metu nufilmuotą pranešimą. Deja gilesnės analizės neteko sutikti, todėl pabandysiu pateikti (pridedant ir savo pastabų) Keno Robinsono išsakytas mintis.

Pirmasis įrašas skirtas dabartinės švietimo sistemos analizei.

• Ateitis priklauso kūrybiškumui. Galime turėti žinių, galime išmokti valdyti informacijos srautus, tačiau viskas priklausys nuo to, kaip kūrybiškai mes sugebėsime juos panaudoti.
• Nacionalinės švietimo sistemos ruoštas žmogus bijo suklysti. Atvirkščią procesą galime pastebėti vaikystėje. Vaikai nebijo klaidų. Jie veikia ir klysta, bet tam nesuteikia išskirtinumo. Deja suaugęs žmogus praranda šį gebėjimą ir pradeda manyti, kad klaidos tampa pačiu blogiausiu dalyku, kurį galima padaryti.
• Toks žmogaus auklėjimas numarina kūrybinius gebėjimus.
• Visos nacionalinės švietimo sistemos yra vienodos. Dalykų hierarchijoje stovi visagalė matematika, kiek žemiau įsitaisę humanitariniai mokslai ir tik po to keliauja menai. Lietuvoje ši hierarchinė sistema niekuo neišsiskiria nuo minėtos. Viso ko pagrindas – matematikos mokymas prie kurios prisišlieja gamtamoksliai. Po to seka socialiniai, o jų gale (kaip našlaitė Elenytė) geografija. Paskutiniu smuiku groja muzika, dailė ir pan.
• Kodėl vaikai PASTOVIAI nemokami teatro, šokių? Kodėl jie 5 dienas per savaitę kala matematiką? O gi todėl, kad švietimas nori paruošti žmones, kurie visada bus laikomi pažangiais, darys viską kas liepiama, visur surinks maksimalų balų skaičių… Švietimo tikslu yra tapęs universiteto profesorių ruošimas…
• Nacionalinė švietimo sistema yra paremta akademinių gebėjimų idėja, kuri atkeliavo iš XIX a. Jo metu, švietimo sistema buvo kuriama norint patenkinti industrializmo poreikius. Konstruojant mokomųjų dalykų hierarchija buvo atsižvelgta į tai, kad dalykai, kurie labiausiai naudingi darbinei veiklai, privalo būtų viršuje (juk mes ir dabar atkalbinėjame vaikus nuo “kvailų” pasirinkimų, kurie negarantuoja darbo vietos) bei tai, kad akademiniai gebėjimai privalo būti vyraujančiu intelekto rodikliu.
• Visa švietimo sistema tapo pailgintu stojimo į universitetus procesu.