(oceanicbluesky.com/nuotrauka)

Tęsiu kalba apie Keno Robinsono įžvalgas apie nacionalinės švietimo sistemos ateitį:

• Pagal UNESCO, per artimiausius 30 metų, visame pasaulyje išsilavins daugiau žmonių negu nuo žmonijos istorijos pradžios.
• Tokia tendencija nulemia faktą, kad akimirksniu akademiniai laipsniai tampa nieko verti. Prieš kelesdešimt metų turėdamas laipsnį – turėjai ir darbą. Dabar jauni žmonės su laipsniais po studijų traukia į namus neturėdami vilties rasti savo išsilavinimui atitinkančios veiklos. Šiandien jau reikia magistro, kur anksčiau užteko bakalauro ir vis dažniau atsiranda darbų, kuriems reikia daktaro laipsnio…
• Sprendimas – kelio į kūrybiškumą atvėrimas
• Kūrybiškumas kuria tarpdalykinį supratimą, kuris leidžia į gyvenimą pažvelgti įvairiau.
• Išsilavinimas turi tapti individualus.
• Vienintelė mūsų ateities viltis – naujas supratimas apie žmogaus gebėjimus, pripažįstant jų įvairovę ir spalvingumą.

Tenka pripažinti, visos paminėtos tendencijos tinka bet kurios valstybės švietimo sistemai. Neišimtis ir Lietuva. Mes įpratome žvalgytis į vakarų valstybių modelius, kurie pasirodo nėra tokie idealūs, o gal net ir blogesni.

Esame sukūrę savitą sistemą. Ar ji bloga – nedrįsčiau taip teigti. Tiesiog reikia išmokti atsinaujinti, nesustabarėti. Pripažinti klydus ir nebijoti taisytis. Svarbiausias tikslas – kokybiška švietimo sistema ir tuo pačiu kūrybinga bei lanksti.

(agawampublicschool.org/nuotrauka)

Naršydamas internete užtikau Keno Robinsono pranešimą. Pasitikrinau, video publikuotas plačiai. Nemažai tinklaraščių įdėjo konferencijos metu nufilmuotą pranešimą. Deja gilesnės analizės neteko sutikti, todėl pabandysiu pateikti (pridedant ir savo pastabų) Keno Robinsono išsakytas mintis.

Pirmasis įrašas skirtas dabartinės švietimo sistemos analizei.

• Ateitis priklauso kūrybiškumui. Galime turėti žinių, galime išmokti valdyti informacijos srautus, tačiau viskas priklausys nuo to, kaip kūrybiškai mes sugebėsime juos panaudoti.
• Nacionalinės švietimo sistemos ruoštas žmogus bijo suklysti. Atvirkščią procesą galime pastebėti vaikystėje. Vaikai nebijo klaidų. Jie veikia ir klysta, bet tam nesuteikia išskirtinumo. Deja suaugęs žmogus praranda šį gebėjimą ir pradeda manyti, kad klaidos tampa pačiu blogiausiu dalyku, kurį galima padaryti.
• Toks žmogaus auklėjimas numarina kūrybinius gebėjimus.
• Visos nacionalinės švietimo sistemos yra vienodos. Dalykų hierarchijoje stovi visagalė matematika, kiek žemiau įsitaisę humanitariniai mokslai ir tik po to keliauja menai. Lietuvoje ši hierarchinė sistema niekuo neišsiskiria nuo minėtos. Viso ko pagrindas – matematikos mokymas prie kurios prisišlieja gamtamoksliai. Po to seka socialiniai, o jų gale (kaip našlaitė Elenytė) geografija. Paskutiniu smuiku groja muzika, dailė ir pan.
• Kodėl vaikai PASTOVIAI nemokami teatro, šokių? Kodėl jie 5 dienas per savaitę kala matematiką? O gi todėl, kad švietimas nori paruošti žmones, kurie visada bus laikomi pažangiais, darys viską kas liepiama, visur surinks maksimalų balų skaičių… Švietimo tikslu yra tapęs universiteto profesorių ruošimas…
• Nacionalinė švietimo sistema yra paremta akademinių gebėjimų idėja, kuri atkeliavo iš XIX a. Jo metu, švietimo sistema buvo kuriama norint patenkinti industrializmo poreikius. Konstruojant mokomųjų dalykų hierarchija buvo atsižvelgta į tai, kad dalykai, kurie labiausiai naudingi darbinei veiklai, privalo būtų viršuje (juk mes ir dabar atkalbinėjame vaikus nuo “kvailų” pasirinkimų, kurie negarantuoja darbo vietos) bei tai, kad akademiniai gebėjimai privalo būti vyraujančiu intelekto rodikliu.
• Visa švietimo sistema tapo pailgintu stojimo į universitetus procesu.

(newamerica.net/nuotrauka)

Šiandien elektroniniame pašte radau kolegės atsiųstą laišką…

Pasakojimas apie Tedį Stollardą

Stovėdama prieš penktokų klasę pirmąją dieną mokykloje, jinai pasakė vaikams netiesą – kad, kaip ir dauguma mokytojų, juos myli visus vienodai.
Bet juk tai buvo neįmanoma, nes pirmoje eilėje, pakumpęs, sėdėjo berniukas, vardu Tedis Stollardas.
Misis Tomson stebėdavo Tedį anksčiau ir matė, kad jam nesisekė žaisti su kitais vaikais, kad jo drabužiai nebuvo tvarkingi, kad jį reikėjo nuprausti.
Be to, Tedis kartais būdavo nemalonus vaikas.
Kai Misis Tomson taisydavo Tedžio darbus, ji su pasimėgavimu rašydavo jam neigiamus pažymius, ir raudonu rašalu braukydavo klaidas.
Mokykloje, kurioje dirbo Misis Tomson, mokytojai privalėjo pasidomėti ankstesnių klasių mokinių pažymiais. Mokytoja atidėjo Tedžio pažymių peržiūrą metų galui ir nustebo…
Tedžio I-os klasės mokytoja rašė, kad jis šaunus vaikas, daug besijuokiantis, dirba kruopščiai, puikiai elgiasi. Su juo gera dirbti.
Antros klasės mokytoja rašė, kad Tedis yra puikus mokinys, bet jis susirūpinęs, nes mama serga nepagydoma liga. Namuose jam nelengva.
III-ios klasės mokytoja pastebėjo, jog mamos mirtis jį paveikė, berniukas stengiasi, bet jam sunku. Tėtis juo ne itin rūpinasi ir jo gyvenimas pasikeis į blogąją pusę, jei niekas nesiims priemonių.
IV-tos klasės mokytoja rašė, kad Tedis šalinasi visų ir nesidomi mokykla, neturi draugų, miega per pamokas.
Dabar Misis Tomson suprato viską. Jai pasidarė gėda dėl savo elgesio.
Jinai dar blogiau pasijuto, kai mokiniai atnešė kalėdines dovanas, visas įvyniotas į gražų popierių. Išskyrus Tedį.
Jo dovana buvo įpakuota į rudą, bakalėjos parduotuvės popierių. Mokytoja išvyniojo Tedžio dovaną.
Vaikai pradėjo juoktis, kai pamatė dirbtinių briliantų apyrankę, kurioje trūko vieno akmenėlio, ir vos trečdalį buteliuko kvepalų. Ji sutramdė besijuokiančius vaikus, užsimaudama apyrankę, pasigėrėdama, kokia ji graži, ir pasikvėpindama riešus kvepalais.
Tą dieną Tedis pasiliko po pamokų ir pasakė mokytojai: Misis Tomson, šiandien jūs kvepiate taip, kaip kvepėdavo mano mama.
Kai vaikai išėjo iš klasės, Misis Tomson ilgai verkė. Ir nuo tos dienos ji nustojo mokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jinai ėmė mokyti vaikus.
Misis Tomson skyrė ypatingą dėmesį Tedžiui. Jiems dirbant kartu, jo protas atsigavo. Kuo labiau mokytoja jį drąsino, tuo guviau jis mokėsi.
Metų gale Tedis tapo vienu iš šauniausių klasės berniukų. Ir, nepaisant to, jog mokytoja sakė, mylinti visus vienodai, jos ?numylėtinis" buvo Tedis.
Po metų jinai gavo raštelį nuo Tedžio, kuriame jis rašė, jog ji buvo pati geriausia mokytoja, kokią tik jis kada yra turėjęs savo gyvenime.
Praėjo 6-ri metai ir Tedis vėl parašė mokytojai. Jis rašė, jog baigė vidurinę mokyklą ir buvo trečias geriausias mokinys klasėje. Misis Tomson vis dar buvo pati geriausia mokytoja jo gyvenime.
Po 4-rių metų mokytoja vėl gavo Tedžio laišką. Jame jis sakė, kad kad jam nėra lengva, bet jis stengiasi ir jis vėl priminė, jog Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja.
Vėliau atėjo dar vienas laiškas, kuriame Tedis pasakojo, gavęs bakalauro laipsnį su pagyrimu ir nusprendęs studijuoti toliau ir kad Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja. Dabar jo pavardė buvo ilgesnė: laišką pasirašė ?daktaras Teodoras Stollardas".
Istorija čia nesibaigia. Pavasarį atėjo laiškas, kuriame jis rašė, jog ketina vesti. Jo mama buvo mirusi ir jis klausė Misis Tomson, ar ji nesutiktų būti jaunikio mamos vietoje.
Žinoma, ji sutiko. Ji pasipuošė Tedžio mamos apyranke ir buvo pasikvėpinusi jo mamos kvepalais.
Jie apsikabino vienas kitą ir daktaras Stollardas sušnibždėjo:
Ačiū, Misis Tomson už tai, kad manimi patikėjote. Ačiū, kad leidote man pasijusti svarbiu ir parodėte, jog aš galiu kažką pakeisti.
Misis Tomson, vos sulaikydama ašaras pasakė:
Tedi, tu neteisus. Būtent tu mane išmokei, kad aš galiu kažką keisti. Kol tavęs nesutikau, aš nemokėjau būti Mokytoja.
…Mes niekuomet nežinome, kokią įtaką galime padaryti kitiems… savo veiksmais… ar… nieko nedarydami. Kartais net šypsena gatvės praeiviui gali padaryti tokių permainų, kurias net įsivaizduoti sunku. Atsiminkite tai. Pasistenkite ir jūs nors ką nors pakeisti vaiko gyvenime… Šiandien!

Žinau žinau… Banalu… Bet tokia tiesa, o jos bijo nemažai pedagogų…

(crunchgear.com/nuotrauka)

Vis neduoda ramybės mintis apie skaitmeninį vadovėlį. Pamokose pradėjau darbuotis su interaktyvia lenta, todėl tokios mokomosios priemonės poreikis stipriais išaugo.

Apie tai jau buvau kalbėjęs viename iš įrašų. Komentaruose skaitmeninio vadovėlio mintis įvardinta kaip reikalinga, tačiau sunkiai įgyvendinama. Tam stipriai įtakoja maža Lietuvos rinka, didelės darbo sąnaudos ir leidyklų monopoliški sprendimai.

Mane vis gi domina keletas dalykų. Kalbėsiu remdamasis mokykline geografija. Pastarajai vadovėlius kuria žinomi geografai-pedagogai kaip R.Šalna, S.Dijokienė, D.Česnavičius, V.Gerulaitis, G.Kynės ir daugelis kitų. Norint paruošti vadovėlį, reikalingos iliustracijos (nuotraukos, diagramos ir t.t.). Kaip suprantu, kūrėjai gali laisvai disponuoti jomis. Šnekant paprasčiau – yra iliustracijų bazė, yra didaktinė informacija. Sudėjus kartu gauname vadovėlį.

Tradiciškai – tai popierinis vadovėlis, knyga, kurios lapus galime vartyti ir skaityti rastą informaciją viename iš puslapių. Einu prie to, kad tokio vartymo nebeužtenka. Mokymo metodai žengia į priekį. Mokyklose atsiranda projektoriai, interaktyvios lentos. Pedagogui klasikinis vadovėlis tampa darbo priemonė, kuri stabdo procesą. Ji reikalauja nuolatinio skaitymo, monotoninio informacijos kėlimo į technologijas (šiuo atveju kompiuterį). O kur dar žinių senėjimo faktorius. Pedagogui internetas tampa pagrindine darbo priemone. Jame galima greičiau rasti naujos, reikiamos informacijos.

Tačiau internetas turi ir neigiamą savybę. Tarp naujos ir reikšmingos informacijos “plaukioja” daug šiukšlių. Pedagogui tenka gaišti laiką jų atrinkimui. Čia tiktų posakis “Laikas – pinigai”, šiuo atvejų ne pinigai, o žinios ir gebėjimai.

Mokiniai technologijų atžvilgiu tampa vis labiau išprusę. Pamokos vedimas apsiribojant pasakojimu nebetenka prasmės. Kalbėti apie Japoniją tik bandant ją įsivaizduoti mintyse? Ne, mokinių tuo nepapirksi. Reikalingos nuotraukos, žemėlapiai, paveikslėliai, video medžiaga. Kol kas, viso šio “turto” tenka ieškoti internete ir gaišti labai brangų laiką.

Todėl grįžtu prie skaitmeninio vadovėlio minties. Paimkime 8-os klasės “Europos ir Azijos geografija” kursą. Jį sudaro apie 72 pamokos:

• Šalia popierinių vadovėlių reikėtų paruošti USB atmintines.
• Pamokos suskirstytos į aplankus (o gal net būtų galima sukurti ir interaktyvią aplinką, pavyzdžių yra, juos tik reikia ištobulinti ir pateikti). http://www.cekiske.lt/mokymas/bendroji_geografija/geografija.htm  http://mkp.emokykla.lt/geografija/?type=apie&id=
• Sudėti video medžiagą, paveikslėlius, nuotraukas, statistinę informaciją, pjūvius, žemėlapius ir pan.

Neišradinėju dviračio. Pateiktuose adresuose jūs rastumėte panašius dalykus. Bet tai internetiniai moduliai. Apie juos reikėtų kalbėti atskirai.

Tikiu skaitmeninio vadovėlio ateitimi. Gal ateis laikas, kai komercija negros pirmuoju smuiku mokymo procese, gal ir valdžia atkreips į tai dėmesį.

Niekada negailėjau finansų įdomių žurnalų įsigijimai. Kaip geografijos mokytojas negaliu praleisti nė vieno “GEO”, “National Geograhpic” ar “Iliustruoto mokslo” numerio (viename iš įrašų aptariau pranašumus ir trūkumus šių žurnalų). Perku ne tik dėl savęs. Ne kartą juose pateikta informacija gelbėjo mane pamokų metų, o ir mokiniams įdomu pasidarbuoti su netradicine darbo priemone.

Prie šio trejeto prisideda dar keletas IT tematiką rašančių leidinių. Tradiciniu tapo “Computer Bild” ir “Computer Bild Patarėjęs”. Kartais rankose atsiduria “Computer Active”. Žinoma rimtas “kompiuterastas” pasakytų, kad šie žurnalai nėra vertingi ir visą info galima rasti internete. Iš dalies sutinku. Daugelis juose esančių straipsnių – tipinė reklama, be kurios leidiniai tiesiog neišgyventų, tačiau yra ir tikrai vertingos medžiagos, kurios man, kaip šiek tiek pažengusiam vartotojui, pakanka.

Susigundžiau pažvelgti Į “NK”. Tiesa pasakius, Džiugo įrašas paskatino tai padaryti. Įspūdis – geras. Rimti ir tuo pačiu lengvai suprantami straipsniai. Matosi, prioritetai skiriami IT tematikos plėtojimui, o ne vien kompiuteriniu “dziunguliungų” pateikimui.

Skaitinėjant “NK” pagalvojau apie švietimo tematiką rašančius žurnalus. Juokinga, kad net verkti norisi. Pasirodo – nežinau tokių. 2008 metų rudenį į rankas buvo papuolęs “Veido” išleistas specialus priedas, skirtas moksleivių tėvams. Žinoma informacija apėmė žymiai platesnę auditoriją. Aktualių straipsnių buvo ir mokytojams. Deja, tolimesnio šio priedo likimo nežinau, naujų numerių neužtinku.

Gal vertėtų paminėti “Švietimo naujienas”. Nors tai nėra tipinis žurnalas, sakyčiau labiau švietimo ministerijos įrankis, kurio pagalba “garbinami” minėtos ministerijos darbai. Apie Laikraštį “Dialogas” taip pat sunku ką teigiama pasakyti. Paskaitinėjus jį apima jausmas, kad pagrindinis mokytojo darbas – verkšlenimas, skundimasis ir daugiau nieko. Taip, pasitaiko ir gerų straipsnių, bet man asmeniškai jų tikrai trūksta.

Esu kalbėjęs apie švietimo naujienų plėtros stagnaciją. Panašu, kad tradicinė informacijos priemonė žurnalas – nedomina mūsų švietimo. Politika, reklama, IT, komunikacijas ir  pan. plėtojasi visais įmanomais būdais (laikraščiai, žurnalai, žinių portalai, atskiros svetainės, tinklaraščiai). Kodėl švietimiečiai turi tokį siaurą informacijos sklaidos supratimą, sunku pasakyti. Gal čia įsijungia konservatyvizmas, gal tokio tipo informacijos nepopuliarumas, o gal paprasčiausiai nenoras…

Ankstesniame įraše pradėjau kalbą apie demokratijos (ne)buvimą mokykloje. Dėmesys buvo koncentruotas į mokinių ir tėvų “indėlį” stiprinant demokratiškumą mokymo įstaigose. Šį kartą norėčiau pakalbėti apie mokytojo vaidmenį.

Sunku apie tai diskutuoti objektyvai, dėl labai paprasto priežasties – pats esu mokytojas. Pastebėjau, mokytojai bijo kritikos savo darbo atžvilgiu. Neigiamų aspektų išryškinimas sukelią grandininę reakciją. Yra susidariusi dogma – apie kolegos mokytojo darbo trūkumus negalima kalbėti.

Tačiau aš negaliu ir manau negalėsiu užmerkti akis prieš šias dogmas.

Istoriškai susiformavo, kad mokytojas yra vadovas, klasės autoritetas. Ilgą laiką šios sąvokos nekito ir stipriai atsispindėjo mokymo procese.

Keičiasi laikai, visuomenė, o kartu ir mokymo samprata. Pastebiu, kad mokytojams sunkiai sekasi perprasti pasikeitimus. Ypatingai tiems, kurie mokykloje dirba gana ilgai. Išryškėja Homo sovieticus bruožai.

Atkreipsiu dėmesį į nepasitikėjimą mokiniais ir noras juos valdyti. Mes vis dar nerandame to aukso vidurio tarp demokratijos ir totalitarizmo. Bendraudami su mokiniais nukrypstame į kraštutinumus. Daugelis kolegų man paprieštarautų ir tikiu, kad jų argumentai būtų tvirti.

Tačiau niekaip nesuprantu mokytojų, kurie pamokų metu gali mokinius išvadinti kvailiais, žiopliais ir pan. Susiduriu su nusistatymų, jog visi mokiniai nenori eiti į mokyklą. Tik niekada savęs nepaklausiam kodėl… Mes nesugebam keistis, kitu kampu pažvelgti į mokymą ir patį mokinį. Lengviausia yra ateiti į pamoką, pravesti ją sausai išdėstant medžiagą ir po priklausančių pamokų uždaryti mokyklos duris.

Pabaigai

Mokykla – didelė bendruomenė. Kiekviena iš tokių bendruomenių turi savo supratimą apie demokratiją. Viskas priklauso nuo tėvų, vaikų, mokytojų ir administracijos bendravimo. Jei santykiai tarp šių bendruomenės narių artimi ir pastovūs, vadinasi visiems demokratijos sąvoką bus suprantama ir priimtina.

(sanford.com/nuotrauka)

Jau senokai buvau perskaitęs šį straipsnį. Ilgai dėliojau mintis. Pagaliau nusprendžiau parašyti. Analizuojant temą sunku išlikti objektyviam. Kiekviena pusė turi savo argumentus. Šiuo atveju susipina daug interesų – mokslininkų, mokytojų, mokinių, tėvelių.

Sakoma, kad mokykloje labai mažai demokratijos. Vaikams tenka klausyti įvairių įsakinėjimų, jie mažai gali laikytis savo pažiūrų. Viso to pasekmė – mokiniai nežino kodėl turi eiti į mokyklą.

Nekartą kalbėjom su mokiniais panašia tema. Pagrindinis motyvas eiti į mokyklą – tėvų liepimas. Nepamenu nė vieno, kuris būtų pasakęs, kad eina dėl to, kad nori. Dažniausiai visa kaltė nukreipiama į mokytojus. Neįdomios pamokos, seni mokymo metodai, nuolatinis šaukimas, mažai renginių, šokių, konkursų ir t.t.

Vadovaujantis tokia mokinių logika (kuri jau suformuojama šeimoje), mokykla turėtų atrodyti lyg “Akropolis”, kuriame daug pramogų, linksmybių. Nereikia dėti jokių pastangų, o rezultatas nuolat teigiamas, niekas nepyksta, neprimena ką reikia daryti.

Bet to nebuvo, nėra ir nebus.

Mokyklos tikslas – paruošti žmogų tolimesniam gyvenimui, integruoti jį į visuomenę. Šiltnamio sąlygos (kurių norėtų tėveliai ir vaikai) šito neleidžia daryti. Jau šeimoje vaiką reikia mokyti iniciatyvumo, atsakingumo, bendravimo įgūdžių. Jis turi žinoti, kad norint siekti tikslo reikia pačiam įdėti darbo.

Demokratija suprantama tiesiogiai – ką noriu, tą darau, o tai jau virsta į anarchiją. Čia ir atsiranda problema. Mokiniai ir jų tėveliai nori mokykloje matyti laisvę nesuprasdami, kad toks noras ateityje gali atsisukti blogąja puse prieš pačius.

Jei nori, kad mokykloje būtų gera, privalai pats įnešti savo indėlį į mokyklos gyvenimą, o nelaukti, kol “kažkas” viską sutvarkys. Mokinių tarpe pastebiu nihilizmą, apatiją viskam kas yra aplinkui. Kartais gali stengtis, verstis per galvą, o vietoj to išgirsti – “ai kam čia reikia, nenorim, tingim, neįdomu”.

Rezultate, per tėvelių susirinkimus išgirsti piktas replikas, nepasitenkinimus, kodėl jų vaikai neužimti po pamokų, kodėl vienas ar kitas mokytojas jų nesudomina per pamokas.

Apie mokytojo vaidmenį pratęsiu sekančiame įraše.

Prisimenu savo 12-os klasės baigimo metus. Tėveliai nuolat kartojo – reikia gerai baigti, kad įstotum į universitetą. Net minties nebuvo apie kitas mokymo įstaigas.

Šiandien situacija nepasikeitė. Matau 11-okus, 12-okus. Kalbamės su jais. Daugelio žvilgsniai nukreipti į aukštąsias mokyklas. Tai lyg esminis tikslas pabaigus vidurinę mokyklą ir jokios alternatyvos, išskyrus išvykimą iš Lietuvos.

Pažvelkime į šiandieninę situaciją. Nemažą dalį bedarbių sudaro asmenys turintys aukštąjį išsilavinimą. Įsivaizduokite, žmogus 4 metus mina universiteto slenkstį. Dažniausiai ši veikla jam nėra mėgstama. Tenka mokintis filosofijos, kalbos kultūros ir kitų dalykų, kurie privalomi praktiškai daugelyje specialybių. Finale – jis gauna vadybininko ar geografijos mokytojos bakalaurą.

Kas toliau? Ilgos valandos skirtos darbo paieškai, gyvenimas neturint pajamų šaltinio, išvykimas į užsienį, geriausiu atveju – nemylimas darbas “personalo vadybininku”. Mano aplinkinių rate daug tokių pavyzdžių. 

Labai tiktų “DnB Nord” banko vyriausiojo analitiko prof. R. Rudzkio išsakyta nuomonė – “kartais aukštasis išsilavinimas trukdo”. Mūsų visuomenės lūkesčiai tiesiogiai siejasi su diplomo gavimu, bet ar jis visiems reikalingas? Ar jis atneša laimingą gyvenimą?

Kuris bus laimingas pilietis – tas kuris prievartą 4 metus studijuoja ir po to dirba nemylimą darbą, ar tas, kuriam užtenka profesinėje mokykloje 2 metų staliaus mokslų (apie kuriuos svajojo nuo mažens) ir mylimo darbo, kuriame gali atsiskleisti ir patenkinti visus savo poreikius?

Ateina laikas, kada reikia keisti vyraujančius stereotipus. Ne visi sukurti tapti mokslo žmonėmis. Stalius, pardavėja, darželio auklėtoja, santechnikas – jie taip pat yra savo srities specialistai, jie myli savo darbą. Tam pasiekti nereikia ilgus metus trinti universiteto suolo ir mokytis to, ko tau visiškai neprireiks.

(15min.lt/nuotrauka)

Perskaičius straipsnį galima tik nuleisti rankas. Kaip mūsų valstybė rūpinasi žmogiškuoju potencialu? Šios dvi ištraukos manau viską pasako.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovė ryšiams su visuomene Aušra Veličkaitė patvirtino, kad ministerija nedaro jokių tyrimų, kurie išnagrinėtų išvykstančių abiturientų kontingentą, emigracijos priežastis bei tikslius skaičius. Konkrečių planų tokiems tyrimams irgi nėra, nes, anot jos, paprasčiausia nėra statistinės galimybės.

Pašnekovė pripažino, kad Vyriausybė neturi ir jokios strategijos, skirtos „protų nutekėjimui“ stabdyti ar prisivilioti išvykusius studentus atgal. Pasak pašnekovės, ŠMM negali rūpintis, kaip susigrąžinti išvykusiuosius, nes tai yra ne ministerijos kompetencijos reikalas, tai yra darbo vietų klausimas, kuris labiau priklauso nuo ekonomikos.

Švietimo ministerija teigia, kad “protų nutekėjimas” ne jos kompetencija. Tai leiskit paklausti – kas tada jos kompetencijoje? Kol mokinys mokosi Lietuvoje – viskas gerai, bet jei jis išvyksta mokslus tęsti kitur, vadinasi čia jau jo reikalas. O kiek pastangų įdėtą į tai, kad jis liktu savo šalyje?

Pritariu, kad išvažiavimas studijuoti į kitas valstybes sąlyginai sveikintinas, prasiplečia akiratis, susipažįstama su skirtingomis kultūromis ir t.t. Bet kiek tarkim iš 1000 išvažiavusių grįžta? ŠMM tai nerūpi, pasako jos tai “priklauso nuo ekonomikos”.

Lietuva maža šalis. Turime tik 3,3 milijonus gyventojų. Kiekvienas bandantis siekti išsilavinimo prisideda prie žmogiškojo kapitalo didinimo. Deja, mes švaistome šį turtą, perleidžiame kitiems, kurie sumaniai moka juo pasinaudoti.

Kol ŠMM (ir kitos panašios institucijos) laikysis tokios politikos, tol kamuosimės su “protų nutekėjimo” problema.

(alfa.lt/nuotrauka)

Artėja Rugsėjo 1-oji, kartu kyla aistros ir švietimo srityje. Nauji mokslo metai – naujos bėdos. Atsiliepia tam ir sunkus periodas valstybės gyvenime.

Pasigirdo kalbos apie mokytojų streikus.  Objektyviai kalbėti apie tai man sunkoka. Suprantu, kad daugeliui žmonių nėra lengva, kenčia policininkai, medikai. Pedagogai nėra išskirtiniai. Vis gi, algų mažinimo žaidimas nuteikia neigiamai. Ponas Jasinas nėra tas žmogus, kuriam jausčiau pagarbą (dirbame toje pačioje mokykloje), bet politiniuose žaidimuose jis tikrai nusimano:

"Mažinamas mokinio krepšelio finansavimas 139 litais. Pasitelkę savivaldybių finansininkus apskaičiavome, kad dėl to mokytojams atlyginimai mažės 10 procentų. Dar 5 procentais – dėl naujai patvirtinto 2009-2010 mokslo metų ugdymo plano, kuriuo mokykloms suteikiama teisė stambinti klases, dėl ko mažės mokytojų krūvis. Be to, ministerija Mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos apraše įvedė koeficientų žirkles, kuriuos leis dar šiek tiek sumažinti atlyginimus"

Vertinti tokius pasisakymus galima įvairiai, bet viena aišku – vyriausybėje vyksta procesai, kuriuos, mums paprastiems darbuotojams, sunku suprasti.