(Chiotas.lt/nuotrauka)

Dažnai skaitant kitų autorių įrašus užkliūvą “anglizmo” propagavimas. Ar čia nauja mada? Siekis atrodyti labai gudriam ir išsilavinusiam? Ilgą laiką nekreipiau dėmesio, tačiau šiandien perskaičius vieną įrašą nebegaliu tylėti. Na kiek galima! Mielieji!

Blogosferoje mes deleguojame korektiškų komentarų naudojimą, skatiname rašyti tik lietuviškomis raidėmis. Gražu ir pagirtina. Bet kai užtinku panašaus turinio įrašus – nusvyra rankos. Nedėsiu nuorodos į tinklaraštį, tik pacituosiu keletą sakinių, pabraukdamas “madingas” frazes.

• Actually jau prasideda tai, kad ta baisioji krizė <…>
• Užtrukom kokius metus ir jau pradeda jaustis! Hurray!
• Pirma – pamėgtose dinning places <…>
• Just check out Norfos kortelę, su kuria gali užšokti ant nuostabių <…>
• <…> kinietiškas stuff sumestas kampe <…>
• <…> Hesburgeris duoda 20 proc discountą <…>
• Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą arba į blogas.lt. We are loving it!

Pačio įrašo tema informatyvi ir aktuali. Viskas gerai, šaunu. Tačiau kam kišti tuos angliškus žodžius. Ką norite tą sakykite – nesuprantu ir nesuprasiu. Jie tikrai darko kalbą.

P.S. Lai autorius(iai) neįsižeidžia.

(moliugelis.wordpress.com/nuotrauka)

Už lango lietus. Ir taip nuo vakarykštės dienos. Bjaurus oras, tačiau kartu visada žavėjausi šia gamtos stichija. Žinoma stovėti kiaurai permirkusiam lauke menkas malonumas, bet taip gera pasiėmus karštos kavos puodelį atsisėsti prie lango ir stebėti, kaip stiklu bėga lašai… Gražus vaizdas…

Lietus – tai gyvybės šaltinis. Tik jo dėka atsigauna saulės išsausinta žemė, kuriai suteikiama nauja pradžia. Manau, kad ir žmogui lietus gali padėti apsivalyti ir pabandyti į kamuojančias problemas pažvelgti kitaip…

Mes pripratę skubėti, tvarkyti reikalus. Stresas tapo mums normalus reiškinys. Bėgam, važiuojam, diskutuojam, pykstam, verkiam. Kiek emocijų, kiek energijos išeikvota ir dažniausiai per niek…

Kartais reikia sustoti, atsisėsti ir pažvelgti pro langą. Įsiklausyti į lašų barbenimą…

Žiūrėti… Žiūrėti… Žiūrėti…

(blog.OUT/nuotrauka)

Manau daugelis iš blogerių rašys apie Blogoutą. Nesinorėtų kartotis, bet vis gi aš pažvelgsiu į šį renginį žmogaus, kuris nesenai pradėjo domėtis blogų rašymu, akimis.

Renginio organizatorius – Andrius Kleiva. Man, kaip mokytojui malonu matyti, kad tokio amžiaus vaikis sugeba suorganizuoti rimtą renginį jungianti žymei vyresnius žmones. Pritraukta nemažai rėmėjų, tai parodo, kad blogerių vaidmuo darosi vis svarbesnis.

Žinoma, koks Blogoutas be mūsų tinklaraščių “guru” Džiugu – nezinau.lt autoriumi. Šis žmogus žavi savo charizmatika, gebėjimu bendrauti. Įspūdį paliko Džiugo pranešime atspindėtas naujasis projektas. Nesigilinsiu į jo niuansus, tik pasakysiu paprastai – tai būtų kažkas tokio, ko senai reikėjo blogeriams.

Toliau sekė ežiuko pristatymas, kurio esmės taip ir nesupratau. Norėta pabandyti atkreipti blogerių dėmesį į paramą. Tačiau pasikartosiu – nelabai man ten aišku buvo. Nors pats gebėjimas bendrauti, pastarojo blogerio, paliko teigiamą įspūdį.

Po pietų pertraukos pradėjome žiūrėti atsiųstus YouTube filmukus pirmajai užduočiai. Buvo atrinkta 10 ir kaip nekeista vienas iš jų buvo maniškis. Vienu balsu atsilikau nuo tamogochi. Pritrūko dviejų balsų. Ech! Bet nieko, jau tai, kad daugeliu filmukas patiko – man jau didelis pasiekimas.

Antrąją užduotį pristatė Džiugas – tai kas “užknisa” tinklaraščiuose. Trečioji užduotis – nauji interneto projektai (plačiau neaptarinėsiu).

Renginio pliusai:

• Organizavimas neblogas (vieta, internetas, pietūs ir t.t.), pritraukta nemažai rėmėjų.
• Įdomus Džiugo pristatytas naujas projektas.

Renginio minusai:

• Trečia užduotis. Manau, ją reikėjo pateikti prieš renginį. Tiesiog kiekvienas blogeris galėjo “atsivešti” po naują idėją (projektą), tvirtai pagrįsti jos naudingumą ir įgyvendinimo galimybes. Gal bendromis pastangomis nors vienam tokiam projektui butų lemtą išvysti dienos šviesą.
• Trūko iš kai kurių blogerių racionalių paaiškinimų. Ypatingai jauniausieji. Tikiu, kad tas maksimalizmas yra varomoji jėga, tačiau norai nuo galimybių skiriasi. Juk patys žinome, kiek laiko atima blogo rašymas ir plius – už tai negaunant jokio atlygio (materialaus). Deja, kai kurie pasiūlymai tikrai utopiški.
• Man asmeniškai didelį neigiamą įspūdį paliko keletas blogerių (neminėsiu jų, lai tai būna penas apmastymui), iš kurių girdėjosi tik replikos ir skeptiški juokeliai. Mielieji mano, jei nebus tolerancijos ir įsiklausimo į kitą – tai ką kalbėti apie blogerius vienijančius projektus. Nes man susidarė įspūdis, kad keletai tai buvo paprastas draugelių susirinkimas, pasišaipymas iš kitų ir viskas.
• Šaipymasis iš ONE.lt. Kažkaip pasidarė gaila panelės kai ji paminėjo, kad turi anketą onėje ir už nugaros pasigirdo staugimas. Klausimas – kiek iš tų baubiančių patys turi tokias anketas tik nedrįso to pasakyti. Nematau čia jokio nusikaltimo.

Apibendrinimas – renginys pavyko, tik mano palinkėjimas mums mielieji blogeriai – būkim tolerantiški, įsiklausykim vieni į kitus, sugebėkim reikšti pastabas korektiškai, be užgauliojimų ir pašaipų.

Dar kartą AČIŪ Andriui ir visiem kitiems blogeriams už su jumis praleistą laiką.

(aruodai.lt/nuotrauka)

Šiandien įsijungiau pažiūrėti Dainų šventės atidarymo koncerto. Žinoma, iškart susidariau nuomonę – lietuvių liaudės dainos ir keletas mūsų politikierių skambių frazių.

Tačiau buvau maloniai nustebintas. Koncerto programa tikrai verta dėmesio. Matosi, kad laiko ir sąnaudų sudėta daug, bet visa tai atsiperka nuostabiu vaizdu ir garsu. Tūkstantmečio tematika puikiai atsispindi žmonių kalbose. Gražu žiūrėti, kad čia dera tiek Aleknos palinkėjimas tiek tetulytės iš Šeduvos.

Kiekvienas palinkėjimas palydamas gerai žinoma lietuvių liaudies daina. Čiut nuo kėdės nenuvirtau išgirdęs G & G sindikato bytus (ritmus). Vau! O čia tai liuks. Didelis respektas !

Noriu tikėti kad daugeliui šiandien suvirpėjo mintis – “AŠ LIETUVIS IR TUO DIDŽIUOJUOS”. Prisipažinsiu – po kiekvieno sugroto kūrinio pereidavo malonūs šiurpuliukai. Liaudiškas, klasikinis, repo, pop stiliai. Geras! Pagaliau koncertas, kuris papuošė tūstantmečio šventę.

(aivaweb.com/nuotrauka)

Šiandien teko garbės sudalyvauti simpoziume. Pirma kartą stebėjau kalbančius ir diskutuojančius kitų šalių mokslininkus. Renginys vyko Šiaulių universiteto bibliotekoje.

Gaila, kad išklausiau tik du pranešėjus, nors simpoziumas tesėsi iki 17 valandos.

Iš vėžių išmušė vienas pokalbis. Deja dėl tam tikros situacijos, šiuo metu, negaliu atskleisti su kuo ir būtent kas buvo aptarta. Faktas tas, kad nei nuotaikos, nei noro, nei motyvacijos likti ir klausytis pranešimų nebeliko.

Kalbant tarp eilučių, galiu pasakyti tik tiek, kad minėtam universitete teka tokios “povandeninės srovės’”, kad baisu net pagalvoti. Gerai, bent tiek, kad aš žinau tik aisbergo viršūnę ir patikėkit – man to užtenka.

O moralas paprastas – studentas neturi jokio balso, jokios reikšmės. Jis reikalingas tik tam, kad atneštų pinigus. Niekam neįdomūs tavo gabumai, žinios. Mokslo vyrų (ir moterų) susireikšminimo lygmuo aukščiausias koks gali būti. Privalai taikstytis, nuolaidžiauti, maldauti. Esi tas žemės vabalas, kurį gali mindyti kas nori.

Nusivyliau savo fakultetu ir viskuo kas ten yra. Dabar tik noriu sulaukti diplomų įteikimo, nors esu minėjęs, kad man tai nebuvo siekiamybė, norėjosi mokslo. Gavau…

Gal būt ateityje viską paaiškinsiu suprantamiau.

Užteks mokslų, laidoju ir norą tęsti doktorantūrą. Jei gyvenčiau Vilniuje ar Kaune, bandyčiau judėti toliau. Bet po 2 metų lakstymo į Šiaulius nebeturiu noro to daryti. Visas jėgas skirsiu sau artimom sritim – geografijai, mokyklai, švietimui. Stengsiuosi daugiau laiko skirti blogo rašymui, gal sugalvosiu naujesnių projektų. Kitais metais laukia vyresniojo mokytojo kvalifikacijos kėlimas. Taip, kad veiklos tikrai turėsiu. O ir Telšių švietimo skyrius yra siūles pagalvoti apie seminarų vedimą.

(balsas.lt/nuotrauka)

Kartais tikrai nuleidžiu rankas ir nebeturiu motyvacijos ką nors rašyti savajame tinklaraštyje. Bet manau, tai jau tapo tam tikra liga (žinoma gerąja prasme). Sukūręs naują įrašą jaučiuosi žymiai geriau. Kartais atrodytų neturi papildomo laiko nė minutėlės, bet vis tiek malonu prisėsti ir kažką brūkštelti.

Tačiau einu prie esmės ir bandau išdėstyti savo nuomonę apie tam tikrus reiškinius interneto tinklapiuose (kartu ir tinklaraščiuose), kurie mane liūdina.

Visų pirma – tai informacijos išmėtymas. Vis dažniau pastebiu, kad mano artima sritis – geografija, tampa objektu tokių portalų, kurie atrodytų visiškai su tuo nesusiję. Tarkim, kad ir mano pamėgtas technologijos.lt. Prieš jį nieko blogo neturiu. Šaunuoliai. Kartais net ir mokiniams nurodau, kaip reikiamos literatūros šaltinį. Bet keliu klausimą – kam jie užsiplėšė rašyti tokio plataus spektro naujienas? Tenka nusivilti kai kuriais įrašais (geografine tematika), nes jie pateikti neprofesionaliai, arba tiesiog išversti ir pateikti nesigilinant į niuansus. Naujos žinios šiame portale eina konvejeriu. Na kaip ir kinai – orientacija ne į kokybę, bet į kiekybę.

Įstrigo ir nauja  tinklaraščių kūrimosi tendencija. Pastebėjau, kad pradedantieji, sukuria savo blogą ir vietoj to, kad pasiūlytų naujovių ar bent jau kažko įdomesnio – sudeda visas naujienos iš delfi.lt, balsas.lt ir technologijos.lt. Be jokio rimtesnių nuorodų, o ką jau kalbėti apie nuotraukų naudojimą. Žodžiu, susikuri blogą, dedi automatiškai visas naujienas iš kitų tinklaraščių ar žinių portalų ir lauki pigiai atsieinančio populiarumo. Logiška…

Todėl (kaip minėjau įrašo pradžioje) ir nusvyra rankos stengtis kažką daryti įdomaus. Atrodo ieškai info, pridedi savo turimas žinias, bandai pateikti kuo įdomiau, su visomis nuorodomis (neišskiriant ir nuotraukas). Tiek įdedi energijos, darbo (žinoma jis man kartu ir įdomus), o čia žmonės eina paprasčiausiu keliu…

Tiesiog tikėjausi jaukesnės blogosferos aplinkos, bet deja ir čia galioja tie patys “laukinio kapitalizmo” dėsniai.

Malonu, kad dar yra tokie tinklaraščiai kaip nezinau.lt, Karolio, INferno ir daugelis kitų. Tik gaila, kad jie sudaro tik tą 1% iš visų 99%.

(tf2.lt/nuotrauka)

Šiandien žiūrinėjau žurnalą “Iliustruotas mokslas”. Viename straipsnyje buvo kalbama apie tektonines plokštes, jų judėjimą ir sukeliamus padarinius. Iškilo keletas klausimų, todėl prisėdau prie kompiuterio panaršyti po “visagalį” internetą ir susirasti kažkada užmatytą informaciją panašia tema. Į akiratį pakliuvo balsas.lt straipsnis. Perskaičiau ir pasibaisėjau. Pasakysiu taip – rašo “bet kas” ir “bet kaip”. Pikčiausia tai, kad rimta tema pateikta visiškai be jokio atsakomybės. Beatodairiškai panaudota wikipedijos medžiaga, prikelta žemėlapių (kuriuos suprasti, be atskiros jų analizės, gali tikrai ne visi), sąvokos naudojamos su klaidomis.

Ir kuo toliau, tuo dažniau sutinku tokių straipsnių. Nenoriu peikti tinklapio balsas.lt. Tačiau juokinga, kada pateikiamas faktas ir kartu bandoma jį interpretuoti neturint jokios kompetencijos toje srityje. Žinių portalo tikslas – pateikti faktus. Interpretacijas ar analizę reikia palikti  tik tos srities specialistams.

Manau, kad šioje situacijoje išryškėja tinklaraščių potencialas. Dažniausiai jie rašomi tų žmonių, kurie supranta apie ką jie rašo ir gali pateikti interpretacijas, kurioms turi žinių ir kompetencijų. Žinoma, tai daro maža dalis blogerių. Didelė dalis blog’ų – neturi jokios išliekamosios vertės. Bet kaip ir minėjau – svarbiausia potencialas.

Šiandien perskaičiau nežinau.lt įrašą pavadinimu “Tinklaraščių perspektyva”. Kažkaip pasidarė liūdnoka, pasirodo ir blogosferoje veikai tie patys globalizacijos dėsniai. Taip ir turėtų būti, visgi blogosferą kuria žmonės, kurie tiesiogiai priklausomi nuo šiuolaikinės pasaulinės mados: politika, informacinės technologijos/internetas ir pan.

Blogosferoje esu naujokas. Dar tik ieškau savo stiliaus. Nors galima sakyti nesu tipinis blogo rašytojas, dalį dėmesio skiriu informacijos talpinimui pas save svetainėje, kuria galėtų naudotis geografijos mokytojai ir mokiniai. Bet vis gi… Norėtųsi, kad Lietuvoje plėtotųsi savita blogosfera, žmonės kurtu tai, kas jiems patinka ir tuo pačiu sudomintu kitus. Technologijos/internetas – perspektyvu. Bet paskutiniu metu pastebėjau, kad šio pobūdžio info begalės. Televizija, žurnalai, laikraščiai, pagaliau blogai.

Reikia daugiau spalvų, daugiau idėjų, daugiau minčių… Kad ir kokios ateities perspektyvos brėžiamos Lietuvos blogosferai, bet vis gi – nepasiduokim “vakarų” vėjams…