(irritatedtulsan/nuotrauka)
Antra kartą lankausi VST (vakarų skirstomieji tinklai). Nu žinot, toks jausmas, kad esi koks mužikėlis su kuriuos gali kalbėti kaip tik nori. Pirmas susitikimas ir gi prasidėjo šokiu tokiu nervingu dialogu. Mes su drauge esamu abu namo savininkai, todėl visus dokumentus reikia tvarkyti kartu. Užsiminus, kad ji negali atvažiuoti, nes dirba, išgirdau atsakymą – “nieko negaliu padėti”. Čia teko šiek tiek teko pakeisti toną. Gerai, kad moteriškė suprato situaciją ir pasiūlė kaip nors susiderinti anksti ryte, arba per pietų pertrauką.
Šiandien vėl pasirodome VST. Po kelių minučių laukimo prieiname prie langelio, moteriškė spėju mane atpažino. Ramiai su visais paaiškinimais tęsiasi dokumentų tvarkymas. Atrodytų viskas tuo ir užsibaigs. Tačiau man paduoda lapą ir liepia eiti į 102 kabinetą. Patenkintas sau nukulniuoju, įteikiu ten sėdinčiai moteriškei lapą, ji man liepia atsisėsti, žodžiu laukiu. Staiga ji pakeltu ir piktu tonu pareiškia – “Kiek čia savininkų!? Kiek ten skaitiklių!?”. Žiūriu į ją ir nesuprantu ko ji nori. Bandau aiškinti, kad esame šeima, tik kol kas nesusituokę, o namas priklauso mums abiem lygiomis dalimis. Vėl išgirstu piktą balsą – “man tas nesvarbu, aš ne to klausiu!”. Gerai, kad draugė atsekė kartu ir paaiškino. Man tuo metu taip pyktis užvirė. Liepiau ramiau kalbėti ir nuleisti tona. Po to stojo tyla 10-15 minučių. Pametė ji man tuos lapus ir kažką prakošė pro lūpas.
Aš nesuprantu vieno, kuo save laiko panašaus tipažo moterėlės (nesupykit moterys, daugelis iš jūsų tikrai ne tokios)? Ar čia dabar nusistovėjo toks požiūris, kad klientas yra neišsilavinęs nieko nesuprantantis, viskuo nepatenkintas tipas?
Juokingiausia, kad ant minėtos moteriškės stalo padėtas rašiklis specialiame įdėkle ant kurios parašyta kažkas panašaus į “klientai mums svarbiausi”. O taip, labai pasiteisina šis šūkis…





