(irritatedtulsan/nuotrauka)

Antra kartą lankausi VST (vakarų skirstomieji tinklai). Nu žinot, toks jausmas, kad esi koks mužikėlis su kuriuos gali kalbėti kaip tik nori. Pirmas susitikimas ir gi prasidėjo šokiu tokiu nervingu dialogu. Mes su drauge esamu abu namo savininkai, todėl visus dokumentus reikia tvarkyti kartu. Užsiminus, kad ji negali atvažiuoti, nes dirba, išgirdau atsakymą – “nieko negaliu padėti”. Čia teko šiek tiek teko pakeisti toną. Gerai, kad moteriškė suprato situaciją ir pasiūlė kaip nors susiderinti anksti ryte, arba per pietų pertrauką.

Šiandien vėl pasirodome VST. Po kelių minučių laukimo prieiname prie langelio, moteriškė spėju mane atpažino. Ramiai su visais paaiškinimais tęsiasi dokumentų tvarkymas. Atrodytų viskas tuo ir užsibaigs. Tačiau man paduoda lapą ir liepia eiti į 102 kabinetą. Patenkintas sau nukulniuoju, įteikiu ten sėdinčiai moteriškei lapą, ji man liepia atsisėsti, žodžiu laukiu. Staiga ji pakeltu ir piktu tonu pareiškia – “Kiek čia savininkų!? Kiek ten skaitiklių!?”. Žiūriu į ją ir nesuprantu ko ji nori. Bandau aiškinti, kad esame šeima, tik kol kas nesusituokę, o namas priklauso mums abiem lygiomis dalimis. Vėl išgirstu piktą balsą – “man tas nesvarbu, aš ne to klausiu!”. Gerai, kad draugė atsekė kartu ir paaiškino. Man tuo metu taip pyktis užvirė. Liepiau ramiau kalbėti ir nuleisti tona. Po to stojo tyla 10-15 minučių. Pametė ji man tuos lapus ir kažką prakošė pro lūpas.

Aš nesuprantu vieno, kuo save laiko panašaus tipažo moterėlės (nesupykit moterys, daugelis iš jūsų tikrai ne tokios)? Ar čia dabar nusistovėjo toks požiūris, kad klientas yra neišsilavinęs nieko nesuprantantis, viskuo nepatenkintas tipas?

Juokingiausia, kad ant minėtos moteriškės stalo padėtas rašiklis specialiame įdėkle ant kurios parašyta kažkas panašaus į “klientai mums svarbiausi”. O taip, labai pasiteisina šis šūkis…

Prireikė vieno iš Telšių švietimo skyriaus specialisto kontaktų. Pasitelkiau visagalį “google”. Jo… Geriau jau nebūčiau ir ieškojęs.

Šiaip atvertęs panašaus tipo svetaines net nesivarginu toliau ko ieškoti. Juk žmogų visų pirma įvertini pagal jo išvaizdą. Panašu ir su internetinėmis svetainėmis. Nors dažnai išvaizda yra apgaulinga, tad nusprendžiau panaršyti. Štai jums pateiktos informacijos “šviežumas”.

5 metai kaip svetainė nebeatnaujinama. Kokią nuomonę turi susidaryti žmogus apie švietimo plėtrą Telšiuose? Taip išeina, kad jos nėra iš vis. Niekas nieko nedirba ir niekam nieko nereikia.

Mielieji Telšių miesto švietimiečiai, patarčiau iš vis panaikinti šią svetainę (jeigu galima ją taip pavadinti). Tik nereikia pasakoti, kad trūksta lėšų. Trūksta noro ir iniciatyvos.

(eroparl.europa.eu/nuotrauka)

Perskaičiau Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus G. Mažeikio ir mūsų gerbiamos prezidentės D. Grybauskaitės mintis apie švietimo reformavimo kryptis. Visais požiūriais akcentuojamas kūrybiškumas.

Tradicinė industrinė visuomenė – didžioji mašinų gamyba, staklių, televizorių, kompiuterių surinkimo konvejeriai. Kūrybinė visuomenė – visuomenė, akcentuojanti, pavyzdžiui, naujos programinės įrangos kūrimą, naujų medijų ir jose prekiaujamų vaizdų rengimą ir platinimą.

Prisiminiau vakarykštį pasisėdėjimą mūsų mokyklos bibliotekoje.

Kalbėjomės su vedėja apie bendrą renginį. Akimis vis perbėgdavau per skurdžias knygų lentynas ir inertiškai pasidomėjau dėl finansavimo skirto naujų knygų įsigijimui. Atsakas buvo daugiau negu aiškus – graudi šypsena veide.

Švietimui keliami aukšti reikalavimai – ugdyti kūrybišką visuomenę. Bet pripažinkim, tam reikia įdėti be proto daug lėšų (materialinių, žmogiškųjų). Lietuvos atveju – reikalinga ir sistemos pertvarka, o visa tai turi lydėti -  stereotipų keitimas.

Mokiniai sėdi senuose suoluose, žiūri į tuos pačius nuskurusius žemėlapius, spaudinėja vos krutančius kompiuterius. Chemijos ar fiziko mokytojai bando nors kiek pagyvinti pamokas rodydami bandymus su morališkai pasenusiais sovietiniais prietaisais.

Nesuabsoliutino visko. Yra permainų. Tačiau jos nėra tokios žymios. Tarp keliamų reikalavimų ir realybės – didelė praraja. Sėdintiems “aukštuose” postuose atrodo viskas gražu, todėl jie gali filosofuoti, konstatuoti, siūlyti…

(15min.lt/nuotrauka)

Per spaudą nusirito banga straipsnių, skirtų švietimo ministro atstatydinimo procedūrai nušviesti. Pabrėžiama, kad ministras išliko savo poste pritrūkus tik vienam balsui.

Nesuprantu, kam viso šio juokingo proceso reikėjo. Nesu Steponavičiaus gerbėjas ir nesakau, kad jo darbas yra 100 proc. geras. Klaidų padaryta nemažai. Bet pripažinkim, šis švietimo ministras pabandė išjudinti visą sistemą. To nesugebėjo padaryti nė vienas prieš tai buvęs.

Mes pripratome prie neveiklumo. Jei ministras laikas nuo laiko šmėsteli televizijos ekrane, pasirodo renginiuose, pasirašo po vienu kitu įsakymu – tada viskas gerai, jis puikiai atlieka savo darbą ir gali šiltai sėdėti savo poste.

Reforma – tam tikras vyksmas, sukeliantis rezonancinius pasikeitimu sistemoje. Vieni jie skaudūs, kiti nelabai. Norint, kad reforma vystytųsi, reikalingi ryžtingi žmonės – vadovai. Be jų pasikeitimai neįvyks. Klaidos – mūsų gyvenimo palydovės. Iš jų mes mokomės. Nėra neklystančių, tai tiktų ir dabartiniam švietimo ministrui G. Steponavičiui. Pasak prezidentės, šis ministras (vienintelis) sugeba pripažinti klaidas ir jas taisyti.

Pripažinkim, Steponavičius į švietimo ministro postą atėjo ne pačiu lengviausiu metu. Krizė valstybės ekonomikoje, krizė švietime. Ministrui teko priimti sunkius sprendimus – aukštojo mokslo reforma, studento paskolų sistema, naujosios programos ir t.t. Ne viskas pasiteisino, daug nepatenkintų, nusivylusių. Studentai pyksta dėl didelių palūkanų, mokytojai dėl algų mažinimo ir bendrųjų programų atnaujinimo. Tik ar pakeitus ministrą viskas stebuklingai išsispręstu?

Stereotipų ir tradicijų keitimas yra skaudus. Bet – jei nebūtų kaitos, nebūtų ir progreso. Gyventume su senomis problemomis apie kurias nuolat kalbame. Inovatyviems vadovams reikia leisti dirbti, kurti, suklydus padėti.

Paskutinieji įrašai sukėlė nemažai diskusijų dėl dažnai pasitaikančių stiliaus klaidų. Sutinku, jų yra. Ir nemažai. Turiu problemą, visada noriu papasakoti daug ir vaizdžiai. Rezultatas – griozdiški sakiniai, netinkamai naudojamos žodžių reikšmės, šlubuojanti gramatika ir skyryba.

Su šia problema kovojau mokykloje, kovoju ir dabar. Galima sakyti, mokausi rašyti iš naujo. Bet visa tai nemaišo mano darbui ir mano tinklaraščiui. Atvirkščiai, dėka pastarojo atsiradimo, tobulėjimas rašyme pažengė į priekį.

Šis tinklaraštis atviras komentarams. Esu dėkingas, kad mane stebite, aptarinėjate. Jei ne jūs – nebūtų naujų įrašų, naujų minčių. Tačiau jūsų pasisakymuose, apie mano rašymą, jaučiu sarkazmą. Kodėl?

Jei matote klaidas ir jos maišo skaitymui, negalite prieš tai užmerkti akis – prašau, pataisykite. Deja, kol kas sulaukiu tik teiginius “autorius daro daug stilistinių klaidų”, “klaidų kaip visada daug”, “stiliaus klaidomis tekstas mirgėti mirga” (pastarojo pasisakymo autorė rašydama komentarą nesugebėjo klaviatūroje rasti lietuviškų raidžių…).

Mano tinklaraštis nepretenduoja tapti žinių portalu. Jį rašo paprastas jaunas mokytojas, turintis savo (žinoma subjektyvią) nuomonę bei norintis mokyti ir būti mokomas. Sugebėkim padėti vienas kitam nenaudodami sarkazmo ir pajuokos. Jei žinote ir galite daugiau – patarkite, užveskite ant kelio. Būsiu jums labai dėkingas.

(mokyklosfrontas.lt/nuotrauka)

Prieš mėnesį pradėjau lankyti anglų kalbos kursus. Nors iki šiol, ši kalba nebuvo pati mėgiamiausia. Tam įtakos turėjo mokykla. Tik paskutiniuosius joje praleistus metus, pradėjus mus mokyti tikrai gerai mokytojai, šiek tiek pasistūmėjau į priekį. Žodžiu, motyvacijos anglų kalbos studijavimui tikrai neturėjau.

Sako – žmogus gyveni ir mokaisi. Atėjo laikas, kada pradėjau jausti savo anglų kalbos spragas. Padidėjo ir vidinė motyvacija. Todėl nusprendžiau prisiminti bei pagilinti žinias.

Šiandien rašėme praeito skyriaus atsiskaitymą. Ir man įstrigo vienas momentas. Viena iš kolegių, apsistatė sąsiuviniais, pasidėjo priešais knygą ir laikas nuo laiko atsivertusi “darbavosi”.

Žinot, kyla klausimas – tai kokio velnio lankyti kursus, mokėti už juos pinigus ir atėjus “nusirašinėti”. Juk mes suaugę žmonės, mokomės ne dėl kitų, o dėl savęs. Nors yra atvejų, kada reikalingas tik baigimo “popieriukas”…

Daug kalbame apie vaikų mokymąsi. Tik va, bėda tame, kad patys suaugę nelabai suvokia kaip reikia mokytis. Pas mus išlikęs siekis, orientuotas į tikslą (dažniausiai pažymėjimo gavimą). Laikai keičiasi, tikslas nebėra svarbiausias siekis. Pats procesas turi suteikti malonumą ir skatinti vidinę motyvaciją mokytis.

Aš pripratęs prie mokinių bandymų nusirašinėti. Vaikas lieka vaiku, jam smalsu viską išbandyti, todėl iš dalies tai pateisinama. Bet matytį subrendusią moterį (gal net užimančią rimtas pareigas), sėdinčia suole ir paslapčia vartant knygą, vaizdas atrodo juokingas ir kartu graudus…

Šiandien teko apsilankyti seminare mokytojams ir mokiniams “Fotografija ir audiovizualinis menas ugdomajame procese”. Seminarą organizavo edukologai, vadovėlių autoriai, fotomenininkai, fotografijos ir vizualinių menų mokytojai ekspertai, TV laidos „15 min. apie fotografiją“ režisieriai Tatjana ir Jonas Kuzminai.

Tikėjausi daug, bet reikėjo suprasti – tai juk nemokamas seminaras. Matėsi, kad techniškai nepasiruošta, nuolat “nesusikalbėdavo” kompiuteris su projektoriumi. Pradžioje (manau norint pratemti laiką) parodė “Dingę atgimti 2”, nors šį filmą daugelis peržiūrėjo internete. Po to sekė ir trečioji. Apie šį projektą reikėtų atskiros kalbos, todėl dabar nesigilinsiu.

Nors seminaro programoje buvo paminėti: Fotosesijų meninė raiška; Kaip sukurti fotofilmą; Fotofilmų peržiūra; Pamokų medžiagos ruošimas su Power point programa. Deja normaliai, ne vienos iš šių paminėtų temų taip ir nebuvo nagrinėjamos. Bendrais bruožais parodytos fotosesijos ir keletas fotofilmų.

Pliusas tik vienas – per pus pigiau įsigijau knygą. Na dar gavom pažymėjimus. Bet juk ne juose esmė. Svarbu – kokybiška informacija, gaila tačiau jos būtent ir nebuvo…

Ant stalo, priešais mane guli trejų mėgstamų žurnalų naujausi numeriai – “Geo”, “Iliustruotas mokslas” ir “National Geographic”. Trys leidiniai, kurie kartu panašūs ir skirtingi. Kaip geografijos mokytojui šie žurnalai man padeda tobulėti, pateikia daug naujos informacijos, kurią galiu perduoti savo mokiniams. Tačiau norėčiau pakalbėti apie kiekvieną atskirai.

“GEO” – Žurnalas, kurį skaitau seniausiai. Pasirinkta įdomi koncepcija – daug nuotraukų, straipsniai ilgi, orientuoti į tam tikro įvykio pasakojimą įterpiant žmonių diskusijas, nuomones. Susipina romantiški pasakojimai su faktų išdėstymu. Kartais tai šiek tiek nuvilia atvertus naują numerį. Pradedama kabinančia, trumpa informacija po to seka keletas ilgų straipsnių. Lietuviškame leidime laikas nuo laiko pasirodo ir informacijos susijusios su Lietuva, tačiau ji nenuosekli, įterpiama į kito straipsnio vidurį. Kartais nervina reklamos gausa. Reziumė – tai žurnalas turintis savo šarmo, vieniems gali patikti, kitiems pasirodyti visiškai neįdomus, bet dėmesio tikrai vertas.

“Iliustruotas mokslas” – kiek paprastesnės koncepcijos žurnalas. Pavadinimas išduoda, kad šis leidinys orientuotas į mokslo plėtojimą. Daug faktinės ir įdomios informacijos (žinoma iliustruotos). Nemažai info galima naudoti mokymo procese bei pliusas už reklamos minimumą. Tačiau žurnalas linksta į popsą – kas greita ir pigu. Trūksta tam tikros vienos linijos, informacijos spektras per platus, o tai gali padaryti meškos paslaugą jei pasirodytų kiek labiau specializuotas konkurentas. Prisipažinsiu, kad “GEO” man sunkiau skaitomas, bet jo pateiktos informacijos išliekamoji vertė didesnė nei “Iliustruoto" mokslo”.

“National Geographic” – ilgai laukta naujiena. Kultinis žurnalas pagaliau pasiekė Lietuvą. Esu skaitinėjęs rusišką variantą. Didelė patirtis, išplėtota informacijos pateikimo infrastruktūra, senos tradicijos. Visa tai turi šis žurnalas. Pirmiesiems dviem tai sudarys nemažą konkurenciją Lietuvos rinkoje. Žurnalo temų spektras platus, bet tai vidurys tarp “Iliustruoto mokslo” ir “GEO”. Kol kas sunku pasakyti, kuria kryptimi pasuks lietuviškasis variantas. Manau, jei laikysis savo vyresniojo (amerikietiško) brolio pavyzdžio – turės nemažą skaitytojų ratą.

Ką jūs manote apie šiuos žurnalus, gal žinote ir kitokių panašaus tipo leidinių?

(cte.uwaterloo.ca/nuotrauka)

“Mokykloje užmušamas vaikų smalsumas” štai tokį straipsnį šiandien teko permesti akimis. Išryškėja dvi pozicijos – tėvų ir kitų organizacijų specialistų bei švietimo ir mokslo ministerijos atstovų. Abi jos turi savo argumentų ir galiu pasakyti – jie pagrįsti, atspindintys realų mokymo vaizdą apie kurį kalbėjau viename iš savo įrašų.

Tačiau kokią padėtį šiame ginče užima mokytojai? Tėvams jie – neturintys kompetencijų, pasišventimo, sausi ir žiaurūs švietimo statytiniai. Ministerijai – paklusnūs, neturintys savo pozicijos vykdytojai.

Suprantu tėvų susirūpinimą. Jų vaikai nenori eiti į mokyklą, kurioje neskatinamas kūrybiškumas, kritiškas požiūris, pasitikėjimas savimi (tik klausimas – kiek patys tėvai įdeda pastangų). Pasakykite – kaip mokytojas turėtų dirbti, kad visi ši tie veiksniai atsirastų mokymo procese? Žinoma, galėtumėte privardinti begales būdų (kurių mokytojai “tikrai nežino”), bet realybė mielieji – REALYBĖ yra kitokia.

Klasėje sėdi 25-30 mokinių. Visi jie asmenybės su savo išgyvenimais, išskirtiniais charakteriais, nuomone. Šiam išskirtinumui atskleisti skirtas vienas žmogus – mokytojas. Kaip jis dirba:

• Bendrosios programos, kurių privaloma laikytis. Begalės valandų praleistų sudarant planus, bandant sutalpinti temas, planuojant atsiskaitomuosius darbus (lyg mums patiktų juos daryti).
• Pamoka (45 min.) pagal standartus yra suplanuota – įžanga, praeitos medžiagos kartojimas, naujos medžiagos dėstymas, įtvirtinimas, praktiniai darbai.
• Administracija laikas nuo laiko ateina į pamokas, stebi ir primena (kartais ir griežtu tonu) apie šių dalių privalomą naudojimą.
• Vertinimas (juk mokytojai žvėrys, jiems patinka rašyti neigiamus pažymius), kurį privalai nustatyti ir suplanuoti. Priklausomai nuo pamokų skaičiaus, savaitės bėgyje vertinimas turi atsispindėti žurnale. Pavaduotojos akys viską mato ir nuolat primena “trūksta pažymių, reikia dažniau vertinti”. Nors nereikėtų kaltinti administracijos, ji taip pat tik vienas mažytis sraigtelis, kurį suka didesni sraigtai.

Tai tik ledkalnio viršūnė…

Pasakykite, kada pradėti lavinti asmenybę, kada atsižvelgti į kiekvieno norus, pageidavimus, kūrybiškus gebėjimus? Mus supa standartų ir įsakymų siena, per kurią perlipti kol kas praktiškai neįmanoma, jau neminint materialinės bazės, kuri apgailėtina, tačiau turi milžinišką įtaką.

Patikėkite, kaip aš norėčiau atsisėsti pamokos metu ant stalo, ratu susisodinti mokinius, padiskutuoti su jais, išklausyti nusiskundimus, norus, pageidavimus. Tačiau ar pradariusi duris pavaduotoja mane pagirs už tai, kad nepravedžiau standartinė pamokos ir nesuteikiau mokiniam priklausančios paslaugos – mokymo? Manau ne…

(pilenai.kaunas.lm.lt/ nuotrauka)

Mokymas – tai kintanti sąvoka. Kiekvienas laikmetis diktuoja savo taisykles, todėl ir mokymo metodai privalo prisitaikyti prie esančių sąlygų. Vis gi reikėtų konstatuosi, kad šios sąvokos supratimas (besimokančio asmens atžvilgiu) orientuotas į negatyvumą. Net patys iškiliausi pedagogai konstatuodavo – mokymas yra prievartinis veiksmas.

Tačiau dabar, mokymo suvokimas įgauna naują požiūrį. Bandoma sugriauti nusistovėjusius dogmas. Nors švietimas laikomas ga na konservatyvia sistema, bet ir ji negali atsilaikyti prieš informacinės visuomenės sukeltą kaitos bangą.

Žmonių gyvenimas tampa labiau pragmatiškesnis. Sausos žinios praranda turėtas pozicijas. Prisiminus savo mokyklos laikus ir palyginus su tuo, kaip dabar tenka dirbti mokykloje – tai juoda ir balta. Mes turėjome vadovėlius, privalėjome žinoti kas juose parašyta nuo A iki Z ir net nebūdavo minties paklausti mokytojo – “o kam to reikės…?”.

Dabartinėje aplinkoje žinios tampa bevertės, kodėl? Todėl, kad informacijos srautai tapo didžiuliai, o jų greitis – sunkiai suvokiamas. Mokiniui gali liepti išmokti gimstamumo nusakantį skaičių, bet po kelių mėnesių pastarasis jau gali pasikeisti. Vadinasi laikas, skirtas mokymui buvo panaudotas neracionaliai t.y. sausam faktui iškalti, kuris po tam tikro laiko tapo nebe informatyvus. 

Iškyla dar vienas svarbus mokymo aspektas – kūrybiškumas. Jei iki šiol buvo ruošiami paklusnūs, drausmingi, turintys daug žinių, visuomenės piliečiai tai dabar tokio modelio atsisakoma. Pirmame plane – kūrybingas, savarankiškas, iniciatyvus, generuojantis naujas idėjas, gebantis rasti, atrinkti ir pateikti informaciją žmogus. 

Ar Lietuvoje mokymas pasiruošęs priimti naujus iššūkius? Sunku pasakyti. Daug kas atsiremia į mūsų supratimą apie patį mokslą. Kol kas jis iškreiptas. Mokyme vis dar dominuoja archajiški metodai. Į vaikus kemšame žinias, įvairius standartus ir taisykles. Deja, bet kūrybiškumas, išskirtinumas, kitoks mastymas, nukrypimas nuo standartų – netoleruojamas.