(englishlanguageschoollondon.com/nuotrauka)

Šiandien, 12 mūsų mokyklos mokytojų dalyvavo saviugdos mokymuose “Klasės auklėtojas – lyderis bendradarbiavime“. Esame įsitraukę į plataus masto projektą, todėl tokio lygio kursuose man asmeniškai tenka dalyvauti antrą kartą.

Lektorė Nomeda Marazienė sudarė šilto, šeimyninio ir kartu dalykiško žmogaus įspūdį. Tai aukšto lygio specialistas sugebantis valdyti auditoriją, įtraukti į veiklą ir pasijausti svarbiu. Rami, bet įtikinanti lektorės kalba neleido nuobodžiauti. Jos pokalbio metu stebėjau savo koleges. Kartais net nesigirdėdavo mūsų kvėpavimo kaip visi su dideliu susidomėjimu ir nuostaba klausėsi Nomedos gyvenimiškų pavyzdžių. Reikėtų priminti, jog mokytojų auditorija nėra linkusi į ramų sėdėjimą, tačiau tokio lygio mokymai nuteikė darbingai.

Pedagogai kartais paskęsta mokyklos gyvenime. Rutina atbukina ir neleidžia pažvelgti plačiau. Norime tikėti savo pedagoginio žinojimo galia. Bandome pasiteisinti, kaltinti aplinką ir aplinkinius. Kartais tiesiog reikia sustoti ir atsikvėpti. Apsvarstyti apie tikslą, pasirinktą jo siekimo kelią.

Būdamas vadovas aš primigtinai organizuočiau panašaus tipo mokymus savo pavaldiniams, o tuo labiau pedagogams. Minčių, darbų, tikslų persvarstymas kiekvienam gali atverti naujus resursus. Atradęs šviežių jėgų ir motyvacijos, žmogus gali tapti dvigubai naudingesnis savo darbe.

Pedagogai – protinio darbo atstovai. Jų pagrindiniai darbo įrankiai – protas ir balsas. Juos reikia lavinti, prižiūrėti ir tausoti. Kiekvienos mokyklos vadovas turėtų mąstyti, kaip palaikyti pedagogus „šviežius“, kaip išsaugoti ir pakelti jų motyvaciją. Mano paminėti mokymai tikrai gali šioje situacijoje padėti.

Noriu padėkoti lektorei už gerai praleistą laiką, už naujų minčių “bagažą” ir profesionalizmo pavyzdį. Esu dėkingas ir savo kolegėms.

(lifeofjustin.com/nuotrauka)

Rašau neturėdamas tikslių duomenų. Naudojuosi tik ta informacija, kurią mums suteikė mokyklos direktorius. Bandžiau su pastaruoju pasikalbėti ir sužinoti, kokiais įstatymais buvo vadovautasi. Tačiau įstaigos vadovas taip pat nebuvo tiksliai informuotas, tik perspėtas dėl esamos padėties be didesnių paaiškinimų.

Pasirodo, Telšių mokyklų bendrąją buhalterija tikrina valstybės kontrolė. Atrodytu nieko čia neįprasto, tačiau pasirodo, pastaroji perspėta dėl to, kad mokinių krepšelis naudojamas ne taip kaip reikia. Kalbant tiksliau, nuo šiol mokytojų komandiruotėms nebus skiriamos lėšos. Iš krepšelio galima apmokėti tik seminarus ar kursus.

Tarkime, mokytojo kvalifikacijos kėlimui reikalingas seminaras (kursai) vyksta Vilniuje ir ne vieną dienų. Pedagogas iš savo kišenės turės susimokėti kelionės, gyvenimo, maitinimo išlaidas. Pabandykime įsivaizduoti, kiek tai kainuotų: dažniausiai tokio tipo užsiėmimai vyksta nuo 9 valandų ryto, todėl iš Telšių norom nenorom turiu judėti savo transportu, sostinėje neturėdamas kur apsistoti privalau nuomotis kambarį viešbutyje. Ar poros šimtų užteks? Kitas atvejis, tavo mokinys laimi olimpiadą ir su juo reikia važiuoti į kitą miestą dalyvauti kitame etape. Praktiškai visas išlaidas privalėsi padengti pats, o dažnai pasitaiko nepasiturinčių mokinių, teks mokėti ir už jį.

Internete susiradau mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodiką (2011 m.). Ką matau:

Bandau reziumuoti. Mūsų valstybinei kontrolei atrodo, kad mokytojų kvalifikacijos tobulinimas praktiškai jų reikalas. Nori kompetencijų ir tą įrodančių dokumentų, prašom, tačiau kaip tau juos gausi – jau paties reikalas. Seminaras kainuos 50 litų, kelionė ir gyvenimas 200 litų. Nori gabų mokinį nuvežti į konkursą – mokėk pats. Saldu, oi kaip saldu… 

Ar mokykla gali naudotis kitomis lėšomis padengiant komandiruočių išlaidas? To nežinau. Gal komentaruose atsiras žmogus kompetentingas šioje srityje ir galintis paaiškinti tokią situacija? O gal aš be reikalo iškėliau tokią problemą?

(grazusdalykai.blogas.lt/nuotrauka)

Netikėjau, kad viena mokinio publikacija gali sukelti tokį šurmulį. Nors gerai pagalvojus, visada yra tokių, kurie sugeba tik tuščiažodžiauti. Apie kalbėjimą atvirai ir argumentuotai nėra kalbos.

Nedėsiu nuorodos į straipsnį ir nesakysiu kur jis yra publikuojamas. Nereikia reklamos nes turiu savo asmenį požiūrį į autoriaus iškeltą problemą. Pasakysiu tik tiek, kad šis mokinys tikrai nekvailas, turi savo požiūrį į tam tikrus dalykus, nebijo išsakyti nuomonės ir kas svarbiausia – turi rašymo dovaną. Gal šiek tiek ir persistengta nurodžius mokyklos pavadinimą ir nepasiūlius problemos sprendimo būdų. Bet jis jaunas, energingas ir klystantis, o tai varomoji gyvenimo jėga. Neklystantis niekada netobulėja nes neturi galimybės mokytis iš savo klaidų.

Bet esmė ne straipsnyje, o jo sukeltame ažiotaže. Autorius paminėjo, jog straipsnį inspiravo keletas mokytojų. Spėkite į ką buvo susmeigtos visų akys. Mokytojų kambaryje pakampėmis jau šnabždamasi apie mano “indėlį”. Žinoma, juk niekada nebijojau pasakyti tiesos atvirai (kalbu apie savo tinklaraštį). Tačiau ir be mano įsikišimo protingam mokiniui gali kilti mintis paryši tai, kas jį kamuoja.

Atvirai kalbant, tampu balta varna. Mano klausimai tampa “nepatogūs” nes jie reikalauja atvirumo ir aiškumo. Pasirodo tas nėra mėgstama. Pradedu pasigesti normalaus kolegiško pokalbio, kurio metu dominuotų argumentai ir kito išklausimas. Lengviausia yra rėkti, staugti ir nieko nematyti aplinkui, išskyrus save. Kartais pasiūlai pagalbą, o vietoj paprasto ačiū išgirsti reikalavimus, įsakymus. Visada sakiau ir sakysiu, kad visas problemas išsprendžia paprastas pokalbis, kurio metu dominuoja išklausymas, argumentas ir bendro sprendimo priėmimas. Geriausias atlygis už pagalbą – nuoširdi padėka.

(whatgirl.net/nuotrauka)

Kuo toliau, tuo labiau manęs netinkina esamas darbo ritmas: 8 valandą prasideda pirmoji pamoka; 45 minutes trunkančios pamokos ir po jų 10-15 min. pertraukos. Tokia nuomonė skamba gal ir utopiškai dirbant mokykloje. Tikiu, jog daugelis apie tokią veikla net bijo ir pagalvoti. Dabartinio ugdymo organizavimo struktūra egzistuoja jau ilgus metus (jei ne šimtmečius). Nors pripažinkime, vis dažniau pasaulinėje švietimo praktikoje pasiteisina netradiciniai ugdymo organizavimo metodai. Yra pavyzdžių ir Lietuvoje.

Savo svajonių darbą įsivaizduoju be tam tikrų dienos laiko rėmų. Pats planuoji laiką, susidarai darbų eiliškumą, nustatai jų įvykdymo terminus. Norėčiau viską pradėti nuo kavos puodelio ir naujienų apžvalgos internete. Man patinka ryte permesti akimis svarbiausias dienos naujienas, paskaitinėti RSS esančių tinklaraščių įrašus. Tai laikau darbo dalimi, nes nauja informacija tiesiogiai reikalinga mokymo(si) procese.

Pabandysiu kiek aiškiau pafantazuoti apie tokio darbo specifiką. Tarkime, galėčiau darbuotis su mokiniais (įvairaus amžiaus) nuotoliniu būdu. Būtų sukurta internetinė platforma, arba naudojama jau esama (kad ir gerai žinoma moodle), kurioje galėčiau bendrauti su keliasdešimt mokinių. Kiekvieną dieną joje aš pateikiu suplanuotą mokomąją medžiagą, užduotis, įvairias nuorodas ar savo įgarsintas (nufilmuotas) pamokas. Planuojame atsiskaitymus, konferencijas per skype ir t.t.

Ką jūs galvojote apie mano pasiūlytą tokį mokytojo vaidmenį ?

Pastebėjau dar vieną įdomią tendenciją. Kuo mokytojas yra ilgiau pradirbęs mokykloje, tuo didesnis jo jaudulys laukiant vertintojų.

Save tai laikau balta varna. Nei manęs domino pas ką jie buvo atėję, nei ką jie ten sakė. Nepasakyčiau, kad ir jaudulio būta didelio. Matau vertintoją sėdintį gale, bet kažkaip smegenys nepastebi jo. Darbuojuosi savo režimu ir tiek. Gal kiek daugiau dėmesio skiriu pamokos uždaviniui ir apibendrinimui. Nors jau antri metai, kaip stengiuosi šias dalis pabrėžti kiekvienoje pamokoje. Ne visada gaunasi, tačiau įpratimas tą daryti jau susiformavęs.

Man patiko mokinių požiūris į pamoką. Pastangos padėti mokytojui yra akivaizdžios ir tai tikrai vertos pagarbos. Noriu pagirti mūsų mokyklos mokinius. Jūs šaunuoliai.

Rytoj po 4 pamokų vyks aptarimas. Įdomu bus išgirsti ką jie čia pas mus pamatė ir ko ne. Savikritikos tikrai reikia.

(technorati.com/nuotrauka)

Visada sakiau, mokykloje dirbsiu iki 10-ies metus. Daugiau nereikia. Manau po to ateina lūžis. Mokytojas tampa apatiškas tobulėjimui, o tai savaime veda į mokymo degradacija, kurios metu kenčia tiek pats mokytojas, tiek mokiniai.

Žinoma, kalbu remiantis tik savo įžvalga. Ji gali būti ir neteisinga. Pačiam teko susidurti su mokytojais, turinčiais tikrai ilgą pedagoginį stažą, bet vis dar gebančiais sudominti mokinius. Deja yra nemažai ir atvirkštinių pavyzdžių….

Grįžtu prie savo patirties. Įpusėjo 4-ti mokslo metais. Jei paklaustumėt, ar noriu dirbti toliau – atsakyčiau teigiamai. Vis dar jaučiu ugnelę stovėdamas mokinių apsuptį. Gera matyti jų smalsius žvilgsnius. Kartais pykstamės, visiems būna sunkių dienų. Nuo to niekur nepabėgsi.

Tačiau mokytojo darbe man pradeda trūkti savirealizacijos galimybių. Dažnai  siekdamas tam tikrų tikslų atsimušu į abejingumo sienas, tampu nesuprastas. Atrodo išgirdai kažką naujo ir naudingo mokyklai. Pradedi kalbėti, siūlyti. Bet niekam to nereikia.

Mano kūrybingumas atsiskleidžia per akademinius dalykus. Mokymo(si) aplinkos tobulinimas, naujų technologijų įtraukimas į ugdymo procesą, skaitmeninės mokymo priemonės. Nesu iš tų, kurie mėgsta organizuoti renginius, orientuotus į kūrybišką tematiką. Man labiau prie širdies konferencijos, pristatymai, seminarai bei veiklos, susijusios su komandiniu darbu, tyrimais ir t.t. Viso to pasigendu dabartinėje savo darbo aplinkoje.

Gal kaltas esu pats. Reikėtų dažniau reikalauti, būti atkakliam ir pastebimam. Tačiau niekada nemokėjau lipti žmonėms per galvas ir siekti užsibrėžto tikslo nesirenkant būdų…

Vakar teko pabendrauti su Telšių mokyklų informatikos mokytojais. Mano kolegai pasiūlius, jie nusprendė susipažinti, kaip aš darbuojuosi su interaktyvia SMART lenta. Žinom, buvau kiek priblokštas sužinojęs tokius pageidavimus. Ar gi aš, geografas, galėčiau ką naujo parodyti informatikams. Bet sutikau, norisi tokių mažų iššūkių.

Susirinko apie 17 mokytojų. Ačiū jiems už išklausimą. Tikrai nesijaučiau kaip visiškas nemokša. Kolegos klausinėjo, aiškinosi, patarinėjo. Laikas prabėgo akimirksniu. Noriu tikėti, kad kažkas gavo naudos iš mano pasakojimo. Kalbėjau paprastai, stengiausi viską parodyti. Kaip visada buvo momentų, kada lenta pavesdavo, bet kolegos tą puikiai suprato, juk ir jiems kartais mistiškai nebeveikia kompiuteriai.

Galima sakyti, tai buvo antrasis mano, kaip lektoriaus, vaidmuo (žinoma iki tokio laipsnio man dar toli). Manysiu, kad pasisekęs. Neatsisakyčiau dar kartą pakartoti.

Pradėjo judėti atestacijos reikalai. Žinoma ne taip kaip norėjau. Reikalingus specialiosios psichologijos ir specialiosios pedagogikos kursus teks išklausyti. Niekam neįdomios tos mano studijos, sistemos logika geležinė. Išklausysiu tuos kursus. Blogiau tikrai nebus. Bet ar naudos gausiu tai dar didelis klausimas.

Mano vedamas pamokas pradėjo stebėti pavaduotoja. Prie jos prisidės ir atestacinės komisijos nariai. Tokia tvarka. Prieš ją neturiu nieko prieš. Norint, kad tavo pamokos būtų kokybiškos, reikalinga kitų specialistų nuomonė. Niekada nesijaudindavau prieš panašius apsilankymus.

Nesijaudinu ir dabar. Tačiau suvokiau vieną, kad tokie apsilankymai mane varžo. Kad ir dabar, sėdžiu prie rytdienos pamokų. Galva visiškai tuščia. Nieko negaliu sugalvoti. Visiška priešingybė eiliniam pamokos ruošimuisi. Jo metu galvoje verda mintys, noris tiek daug visko nuveikti, jog tenka save stabdyti ir dėliotis pamoką atsižvelgiant į 45 minučių limitą. Dabar viskas atvirkščiai. Galva tuščia. Jokios kibirkštėlės.

Pastaruoju metu dažnai susiduriu su tokiomis “tuštumomis”. Motyvacijos nebuvimas? Nuovargis? Nerandu priežasties… Ir tai mane labai glumina…

(jabulela.com/nuotrauka)

Visada buvau maištautojas. Žinoma proto ribose. Tačiau niekaip negalėdavau susitaikyti su sistemos netobulumu. Toks mąstymas mane lydėjo tiek mokinio, tiek studento vaidmenyse. niekur nedingo ir tapus mokytoju. Nors dabar susiduriu su paradoksu – kartais tenka savo mokiniams įrodinėti, kad negalima pakeisti sistemos, kad tai kova, kurioje netapsi laimėtoju.

Su eiliniu sistemos kvailumu susidūriau būtent dabar, ruošiantis atestuotis vyresniojo mokytojo kvalifikaciniai kategorijai. Pirmą kartą atestuojantis reikia išklausyti kompiuterinio raštingumo, kalbos kultūros bei specialiosios pedagogikos ir psichologijos kursus. Esu baigęs edukologijos magistrą, todėl pirmieji kursai man yra užskaitomi. Problema su likusiais.

Man kyla klausimas, ne jau 6 metai pedagoginių studijų yra tiek mažai, ne jau jų metu mes nieko nesužinojome apie specialiuosius dalykus? Niekaip negaliu suprasti tokios kvailos sistemos. Juolab dirbu jau 4-us metus, esu išklausęs porą kursų panašia tema. Tačiau sistemai reikalingas nelemtas žodelis “spec.”. Tą patvirtina gautas atsakymas iš švietimo skyriaus (beje labai “operatyviai” – po beveik 4 dienų):

Mokytojų atestacija vykdoma pagal Mokytojų ir pagalbos mokiniui specialistų (išskyrus psichologus) atestacijos nuostatus (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. lapkričio 24 d. įsakymas Nr. ISAK-3216). Vadovaujantis nuostatų 16 p., asmeniui, baigusiam edukologijos magistro studijas, reikia išklausyti 15.3 p. minėtus kursus. Kad nuspręsti, ar Jūsų minėtus dalykus galima įskaityti vietoj specialiosios pedagogikos ir specialiosios psichologijos kursų, mokyklos atestacijos komisijai turite pateikti įrodantį dokumentą. Tai galėtų būti studijų metu išklausytų minėtų dalykų programos. Kaip Jūs ir įvardijote, žodelis „specialioji“ šiuo atveju yra svarbus.

Bakalauro studijų metu teko išklausyti: Bendrosios ir diferencinės psichologijos; Pedagogikos; Raidos ir pedagoginės psichologijos; Socialinės psichologijos. Magistro studijų metu išklausiau: Lyginamosios edukologijos, Ugdymo psichologijos, Vaikystės edukologijos. Pasak sistemos, nė velnio mes per juos nesimokinome apie:

(speleo.lt/nuotrauka)

Praėjo mokytojų diena. Atrodytų eilinė darbo diena, nors būtą sveikinimų, žaidimų ir t.t… Tačiau porą įvykių privertė pasijusti svarbiu ir gerbiamu.

Vedant pamoką kažkas pasibeldė į klasės duris. Pradaręs maloniai nustėrau. Prieš akis stovėjo mano du auklėtiniai su gėlėmis rankose. Nežinau kodėl. bet šis sveikinimas man tapo pačiu mieliausiu.

Vakare, sėdint prie kompiuterio ir ruošiantis rytojaus pamokoms, parašė buvęs mano mokinys. Jis padėkojo už suteiktas žinias ir gebėjimus, kuriuos galėjo pritaikyti savo veikloje.

Tokie žodžiai privertė dar kartą pasijusti svarbiam. Ne kvalifikacinės kategorijos, ne išklausytų kursų skaičius, o šie žodžiai yra pats didžiausias įvertinimas ir ta kelrodė žvaigždė, kuri veda į priekį. Prieš mokinio nuoširdžią padėką nublanksta visi kiti pasiekimai.

Vadinasi einu teisingu keliu… Ačiū jums už gėles ir nuostabius žodžius…