(old.lzs.lt/nuotrauka)

Apturėjau diskusiją su savo kolegomis informatikos mokytojais. Jie paprieštaravo (žinoma korektiškai), kad kai kurie reikalavimai, kuriuos pateikiu darant pristatymus su PowerPint’u, prasilenkia su tuo, ką jie  dėsto pamokų metu.

Kairėje matote, pasak jų, teisingą variantą, dešinėje – mano siūlomą. Jei skaidrėje yra vienas mintis, prieš ją negalima dėti ženklo, nes tai nėra sąrašas. Žiūrint iš techninės pusės – jie teisūs, bet aš turiu šiokių tokių argumentų.

Per informatikos pamokas mokiniai išmoksta kurti skaidres su PowerPoint’u. Yra tam tikri reikalavimai ir juos būtina žinoti. Tačiau galiu teigti, kad toks žinojimas yra menkai pritaikomas kitų dalykų pamokose, o ką kalbėti apie prezentacijų ruošimą, kurias matys masės žmonių.

Su skaidrėmis mokinius pratinu dirbti nuo 8-os klasės. Jie jau žino kas tai per programa ir moka pasirinkti dizainą, maketą, įkelti paveikslėlį bei parašyti sakinius. Ar to užtenka? Aš sakau – jau nebe…

Kaip ir drabužiai, batai, paieškos sistemos, mobilieji telefonai taip ir PowerPoint’o pristatymai turi savo madas. Buvo laikas kada visiems lakstantis žodis po skaidrę atrodė kaip stebuklas arba sakinys parašytas kitokia spalva nei pats fonas džiugino akį. Dabar tai jau istorija.

Dar daugiau – sukurti naudingą, patrauklų, turintį išliekamąją vertę, informatyvų pristatymą yra menas ir tam reikia ne vien techninių žinių, bet ir gebėjimo kūrybiškai disponuoti spalva, raidžių dydžiu ar geometrinėmis formomis, o prie viso to nepamirškime sisteminio mąstymo.

Šitoje vietoje manau mes ir susikertame su informatikais. Nes tokie pristatymai išeina iš apibrėžtų rėmų ir nustatytų klasikinių reikalavimų. Pristatymas nėra šabloninis dokumentas. Jį reikia pritaikyti, adaptuoti nagrinėjamai sričiai, kontekstui, temai.

Jei mano propaguojamas variantas sudarys sunkumų mokiniams (tai bus traktuojama kaip klaida) – atsižvelgsiu ir pakoreguosiu savo darbo metodiką, bet esami argumentai manęs neįtikina imtis tokių veiksmų.

(supprtproject.eu/nuotrauka)

Prieš kelias dienas su manim susiekė draugės sesuo. 10-okė, mokosi gimnazijoje (dėl korektiškumo neminėsiu mokyklos pavadinimo ir miesto). Ji domėjosi, ar žinau kokių nors programėlių internete, kurių pagalba būtų galima mokytis pasaulio valstybių.

Pasidomėjau, kokiu tikslu jai reikalingos tos programos. Atsakymas privertė suklusti – “privalome atsiskaityti visas pasaulio valstybes”, kurių beja yra apie 200.

Štai ir naujasis švietimas, kuris paremtas gebėjimais ir kompetencijomis. Niekaip nesuprantu pedagogo mąstymo. Žmogus baigia 10-ą klasę. Gal geografijos net nesirinks 11-oje. Apie egzaminą nėra net kalbos. Bet kur tau, žinių kultas svarbiausias. Lai mokosi, kala. Juk 200 valstybių žinojimas bus visur reikalingas. Absurdiškiau negali būti.

Pabandykite jūs man įrodyti, kad 200 valstybių “kalimas” duos super daug naudos. Įrodykite, kad šią informaciją mokinys atsimins ilgam ir ja pastoviai naudosis. Aš tuo netikiu.

Yra begales kitų būdų mokytis politinio žemėlapio. Išmokykime mokinius naudotis atlasais, žemėlapiais, google maps. Jie patys susiras visą reikiamą informaciją. Porą kartų panaršęs internete, ieškodamas Libano, jis tikrai trečią kartą žinos jo koordinates (žemyną, regioną ir pan.). Pagaliau padalinkime išmokimą (atskirais žemynais). Kam toks beprasmis mokymasis…

(newamerica.net/nuotrauka)

Šiandien elektroniniame pašte radau kolegės atsiųstą laišką…

Pasakojimas apie Tedį Stollardą

Stovėdama prieš penktokų klasę pirmąją dieną mokykloje, jinai pasakė vaikams netiesą – kad, kaip ir dauguma mokytojų, juos myli visus vienodai.
Bet juk tai buvo neįmanoma, nes pirmoje eilėje, pakumpęs, sėdėjo berniukas, vardu Tedis Stollardas.
Misis Tomson stebėdavo Tedį anksčiau ir matė, kad jam nesisekė žaisti su kitais vaikais, kad jo drabužiai nebuvo tvarkingi, kad jį reikėjo nuprausti.
Be to, Tedis kartais būdavo nemalonus vaikas.
Kai Misis Tomson taisydavo Tedžio darbus, ji su pasimėgavimu rašydavo jam neigiamus pažymius, ir raudonu rašalu braukydavo klaidas.
Mokykloje, kurioje dirbo Misis Tomson, mokytojai privalėjo pasidomėti ankstesnių klasių mokinių pažymiais. Mokytoja atidėjo Tedžio pažymių peržiūrą metų galui ir nustebo…
Tedžio I-os klasės mokytoja rašė, kad jis šaunus vaikas, daug besijuokiantis, dirba kruopščiai, puikiai elgiasi. Su juo gera dirbti.
Antros klasės mokytoja rašė, kad Tedis yra puikus mokinys, bet jis susirūpinęs, nes mama serga nepagydoma liga. Namuose jam nelengva.
III-ios klasės mokytoja pastebėjo, jog mamos mirtis jį paveikė, berniukas stengiasi, bet jam sunku. Tėtis juo ne itin rūpinasi ir jo gyvenimas pasikeis į blogąją pusę, jei niekas nesiims priemonių.
IV-tos klasės mokytoja rašė, kad Tedis šalinasi visų ir nesidomi mokykla, neturi draugų, miega per pamokas.
Dabar Misis Tomson suprato viską. Jai pasidarė gėda dėl savo elgesio.
Jinai dar blogiau pasijuto, kai mokiniai atnešė kalėdines dovanas, visas įvyniotas į gražų popierių. Išskyrus Tedį.
Jo dovana buvo įpakuota į rudą, bakalėjos parduotuvės popierių. Mokytoja išvyniojo Tedžio dovaną.
Vaikai pradėjo juoktis, kai pamatė dirbtinių briliantų apyrankę, kurioje trūko vieno akmenėlio, ir vos trečdalį buteliuko kvepalų. Ji sutramdė besijuokiančius vaikus, užsimaudama apyrankę, pasigėrėdama, kokia ji graži, ir pasikvėpindama riešus kvepalais.
Tą dieną Tedis pasiliko po pamokų ir pasakė mokytojai: Misis Tomson, šiandien jūs kvepiate taip, kaip kvepėdavo mano mama.
Kai vaikai išėjo iš klasės, Misis Tomson ilgai verkė. Ir nuo tos dienos ji nustojo mokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jinai ėmė mokyti vaikus.
Misis Tomson skyrė ypatingą dėmesį Tedžiui. Jiems dirbant kartu, jo protas atsigavo. Kuo labiau mokytoja jį drąsino, tuo guviau jis mokėsi.
Metų gale Tedis tapo vienu iš šauniausių klasės berniukų. Ir, nepaisant to, jog mokytoja sakė, mylinti visus vienodai, jos ?numylėtinis” buvo Tedis.
Po metų jinai gavo raštelį nuo Tedžio, kuriame jis rašė, jog ji buvo pati geriausia mokytoja, kokią tik jis kada yra turėjęs savo gyvenime.
Praėjo 6-ri metai ir Tedis vėl parašė mokytojai. Jis rašė, jog baigė vidurinę mokyklą ir buvo trečias geriausias mokinys klasėje. Misis Tomson vis dar buvo pati geriausia mokytoja jo gyvenime.
Po 4-rių metų mokytoja vėl gavo Tedžio laišką. Jame jis sakė, kad kad jam nėra lengva, bet jis stengiasi ir jis vėl priminė, jog Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja.
Vėliau atėjo dar vienas laiškas, kuriame Tedis pasakojo, gavęs bakalauro laipsnį su pagyrimu ir nusprendęs studijuoti toliau ir kad Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja. Dabar jo pavardė buvo ilgesnė: laišką pasirašė ?daktaras Teodoras Stollardas”.
Istorija čia nesibaigia. Pavasarį atėjo laiškas, kuriame jis rašė, jog ketina vesti. Jo mama buvo mirusi ir jis klausė Misis Tomson, ar ji nesutiktų būti jaunikio mamos vietoje.
Žinoma, ji sutiko. Ji pasipuošė Tedžio mamos apyranke ir buvo pasikvėpinusi jo mamos kvepalais.
Jie apsikabino vienas kitą ir daktaras Stollardas sušnibždėjo:
Ačiū, Misis Tomson už tai, kad manimi patikėjote. Ačiū, kad leidote man pasijusti svarbiu ir parodėte, jog aš galiu kažką pakeisti.
Misis Tomson, vos sulaikydama ašaras pasakė:
Tedi, tu neteisus. Būtent tu mane išmokei, kad aš galiu kažką keisti. Kol tavęs nesutikau, aš nemokėjau būti Mokytoja.
…Mes niekuomet nežinome, kokią įtaką galime padaryti kitiems… savo veiksmais… ar… nieko nedarydami. Kartais net šypsena gatvės praeiviui gali padaryti tokių permainų, kurias net įsivaizduoti sunku. Atsiminkite tai. Pasistenkite ir jūs nors ką nors pakeisti vaiko gyvenime… Šiandien!

Žinau žinau… Banalu… Bet tokia tiesa, o jos bijo nemažai pedagogų…

(thomas.edu/nuotrauk)

Vakar apturėjau pokalbį su mūsų mokykloje vykdomos patyčių prevencinės programos kuratore. Ta pati “jaunutė panelė”, kuri man suformavo šaltos ir arogantiškos asmenybės įvaizdį. Prasidėjus posėdžiui mokykloje, ji manęs paprašė pasikalbėti jam pasibaigus.

Nuomonę apie Aureliją pakeičiau 180 laipsniu. Tai šiltas, dalykiškai atviras, protingas žmogus. Pasirodo, pirmojo blogo įspūdžio būta tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Dabar suprantu Aureliją ir kaip ji jautėsi kalbėdama prieš keliasdešimt mokytojų, kurie nieko nežino apie naująją programą.

Kalbėti prieš mokytojų auditoriją yra nelengva užduotis. Tam reikia būti labai stipriai pasiruošus ir nusiteikus įvairioms staigmenoms. Iš daugelio esu girdėjęs atsiliepimus, kad mokytojai nemoka išklausyti, turi labai gerą nuomonę apie save, mano viską išmanantys. Taip, pritariu šimtą procentų. Tokie jau mes esame.

Mokyklose dirba aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės (nesuabsoliutino tai, bet vis gi svarbu), kurie visi savyje turi lyderio savybių. Dirbame su įvairaus amžiaus mokiniais, todėl norime to ar nenorime – vadovo įgūdžiai formuojasi visą gyvenimą. Mokykloje egzistuoja nuolatinė kontrolė, kuri verčia mus kontroliuoti kitus. Atsakomybė, reiklumas, kūrybiškumas, iniciatyvumas – bruožai lydintis mokytoją visą gyvenimą. Tokius žmones sunku nustebinti, juolab priversti paklusti.

Patarimai kalbant prieš mokytojų auditoriją:

• Nesistenkite padaryti griežto pranešėjo įspūdžio.
• Dėmesį koncentruokite į šiltą, kiek subjektyvią nuomonę (tik nepersistenkite).
• Pabandykite parodyti, kas esate vienas iš mokytojų tarpo, jei jūsų specialybė nutolusi nuo to, būtinai pabrėžkite palankumą.
• Naudokitės netradiciniais metodais, mokytojams jie patinka. Atsiminkite, kad reikia juos būti tobulai įvaldžius, nes mokytojai greitai pastebi klaidas.
• Pasiruoškite kritikai, nors patys mokytojai labai bijo jos, tačiau kitam tikrai negaili.
• Kalbėdami apie teorinius dalykus papildykite juos praktiškais pavyzdžiais. Mokytojai yra juodi praktikai, sausa teorija jiems nepatinka.

(goldencircle.com.nuotrauka)

Vis iš galvos neišeina tema apie pedagoginę praktiką. Pamenu, koks mūšis buvo užviręs tarp mūsų praktikos vadovės ir studentų. Pagal nustatytą tvarką, praktiką turėjome atlikti Vilniaus mokyklose. Mes pasipriešinome.

Pagrindinis universiteto argumentas – atlikdami praktiką rajonuose, studentai ir jiems vadovaujantys mokytojai gali piktnaudžiauti su įvertinimais. Turėjome kontrargumentų. Nepabijojome juos išsakyti. Rezultate – keletas studentų (tame tarpe ir aš), praktiką atlikome savo mokyklose. Ir tuo labai džiausiuosi.

Pažystama aplinka, mokytojai. 3 mėnesius darbavausi tikrąja to žodžio prasme ir svarbiausia, kad visa ši veikla man labai patiko. Tuo metu mano draugai į mokyklas ėjo po 3 ir daugiau. Sukandę dantis įvykdė privalomas užduotis (pvz. pravesti 3 pamokas). Tuo tarpu aš pravedžiau penkis kart daugiau. Visai kitokia darbo atmosfera.

Pamenu, pirmąją savaitę turėjau tik stebėti pamokas. Jau tada pajutau, kiek energijos atima bendravimas su mokiniais. Ką jau kalbėti apie vedamas pamokas. Po pirmųjų vestų pamokų šliaužiau namo tiesiogine ta žodžio prasme. Grįžus nieko nebenorėjau tik kristi į lovą. Pamokų daugėjo. Niekas prievarta neliepė, tiesiog savo kailiu norėjau pajusti, ką reiškia nuolatinė įtampa.

Vieną dieną mokytojai būtinai reikėjo išvažiuoti. Direktorius leido man vesti visas tos dienos pamokas. Krikšto būta kaip reikiant. Išėjus paskutinei klasei iš kabineto, susileidau ant kėdės. Jausmas, lyg būčiau visą dieną nešiojęs betoną. Manau, kad tą akimirką supratau kur mano vieta.

Pedagoginė praktika leido suprasti mokytojo darbo svarbą, sunkumus ir teikiamus malonumus. 3 mėnesiai atskleidė mano pašaukimą.

(teacherpicture.com/nuotrauka)

Laikraštyje Dialogas buvo publikuotas straipsnis “Pedagoginė praktika: tarp tiltininkų ir žinių”. Dėmesį patraukė komentarai. Vienas paliko tikrai “neišdildomą” įspūdį. Po tokių kalbų galiu pasakyti  – jeigu ekspertai taip mano, tai geriau aš nenoriu tokio kvalifikacinio laipsnio.

O aš ir negaištu to laiko, nors esu ekspertė ir tikrai turėčiau, ką pasakyti ir parodyti. Negaištu, nes nesu garantuota, kad kolegija ar pedagoginis tinkamai ruošia studentus, man jų paruošimas panašus į 19 amžiaus, todėl nemėtau perlų kiaulėms (čia, rodos, cituoju Bibliją).

Atrodytų, kad pastaroji “ekspertė” baigusi mokslus buvo tikra savo srities specialistė. Viską žinojo, mokėjo elgtis kiekvienoje situacijoje. Ją paruošė SUPER. Dabar jauni pedagogai nieko nežino, nes juos nemoka paruošti. Jie tikri kiaulės, o “ekspertė”, atsiprašau – perlas, negali savo brangaus laiko ir žinių perduoti kiaulėms.

Gal ir per daug sarkastiškai čia aš. Bet negaliu kitaip. Štai tikrasis pedagogo veidas – pasipūtimas, arogancija, aukštas savęs įsivertinimas ir kitų panieka. Ar, kuris studentas norėtų atlikti savo pedagoginę praktiką pas tokią “ekspertę”. Manau ne. Per tokius perlus ir atsiranda baimė dirbti mokykloje.

(asq-education.co.uk/ nuotrauka)

Laikrodis rodo 00.16 valandą. Sekmadienio kaip ir nebūta. 17 valandą pradėjau tvarkyti mokyklinį popierizmą ir tik dabar galiu ramiai atsikvėpti. Nors tą “ramiai” reikėtų suprasti sąlyginai. Mintyse dar laukia surikiuota eilė darbų.

Štai ir visas mokytojo darbo malonumas. 5 valandos skirtos popierizmui ir pasiruošimui pamokoms. Sakysit “ką tiek galima veikti ?”. Pasirodo galima, tiksliau – reikia…

Juokingai skamba pasakymas, kad mokytojas turi begales laisvo laiko. Atpyliai 6-7 pamokas ir laimingas keliauji namo. Kas čia per pasiruošimai?! Yra knyga, yra pratybų sąsiuvinis. Papasakoji temą, liepi kai ką pasirašyti ir viskas.

Jo… Ir vėl sakysit “ko čia verkšleni, pats pasirinkai tokį darbą”. Sutinku. Tik ar daug norinčių atsirastų mane pakeisti… Dabar suprantu, žiūrėdamas į vyresniuosius mokytojus, kaip pedagoginis darbas pakeičia žmogų. Metai iš metų besikartojanti įtampa, stresas, nuolatinis lėkimas. Galvojate, kad vasaros atostogos atperka tai – klystate. Per mokslo metus atiduotų psichologinių ir emocinių jėgų neįmanoma atstatyti 100 proc. Gal net atvirkščiai. Toks ilgas laiko tarpas išmuša iš vėžių. Po to labai sunku reabilituotis.

Bet vis tiek patinką tai, ką darau. Gal kaltas pašaukimas… Gal noras bendrauti su jaunimu… Nors jis dažnai skaudžiai nuvilia. Tačiau užsimerki, atsidusti ir dirbi toliau.

Esu sau pasakęs. Plius minus 5 metai darbo mokykloje. Daugiau nereikia. Malonumas gali virsti lažu tiek man, tiek mokiniams. Kol dar suprantu juos ir galiu sudominti – dirbsiu. Ateitis parodys…

Dažnai tenka skaityti apie tinkamą pavadinimą straipsniui, įrašui ar pan. Puikiai suprantu, kad šis trumputis žodžių junginys praktiškai nulemia straipsnio (ne)sėkmę. Reikia sugebėti kurti pavadinimus.

Tačiau vis dažniau žurnalistai piktnaudžiauja savo gebėjimu pritraukti skaitytojus. Pirmoje vietoje iškeliamas populiarumas nusisukant nuo gilesnės įžvalgos.

“Mokytojai nenori, kad mokiniai jiems nervus tampytų iki 65 metų” – šiandieninis straipsnis delfi.lt. Jame kalbama, kad mokytojai priešiškai nusiteikę naujojo sprendimo, ilginti pensinį amžių iki 65 metų, atžvilgiu.

Pikta todėl, kad Eglė Samoškaitė (aut.), šiuo savo straipsniu mokytojus vaizduoja kaip piktus, irzlius ir nepatenkintus. Susidaro įspūdis, kad vienintelė žmonių grupė nepatenkinta sprendimu – mokytojai, o tuo tarpu kitiems jis priimtinas. Pavadinimas šaukte šaukia – mokytojai blogi, jie pastoviai šaukia ir mano, kad mokiniai jiems tik tampo nervus!!!

Sunkmetis, įtampa visuomenėje akivaizdi. Vietoj to, kad ji būtų slopinama, daroma atvirkščiai. Nesusilaikiau nepaskaitinėjęs komentarų. Įdomu ar juos skaito pati straipsnio autorė. Jei jos tikslas buvo atspindėti mokytojo specialybę iš blogosios pusės, tai pasisekė su kaupu. Šaunuolė, spaudžiu ranką ir sakau ačiū…