(thefeeherytheory.com/nuotrauka)

Tradicinės pamokos man tampa rutina. 45 minutės per kurias privalai dėstyti tai, ko reikalauja programa. Temos seka temas. Naujos medžiagos pateikimas, užduočių atlikimas. Kartais viską paįvairina vis kitokie darbo metodai. Leidžia kiek atitrūkti nuo tų prakeiktų 45 minučių.

Šiandien pajutau koks mokymo ir mokymosi būdas mane traukia. Kiekvieną antradienį turiu pamoką, skirtą konsultacijoms. Pradžioje, prisipažinsiu, į tai žiūrėjau skeptiškai. Tiesiog netikėjau mokinių noru ateiti dirbti. Vis gi nenuleidau rankų ir ėmiausi šiokios tokios reklaminės kampanijos.

Stengiau savo mokiniams nuolat priminti, kad egzistuoja tokios konsultacinės valandos. Kviečiau užeiti pas mane net ir tada, kai reikia kažkur pabūti per laisvą pamoką. Kabinetas laisvas, gali daryti sau reikiamus namų darbus. Svarbiausia ateiti.

Sunkiai, bet po truputėlį tokia mano informacijos sklaida pradėjo duoti rezultatus. Be pastovių, olimpiadai besiruošiančių mokinių, vis dažniau užsukdavo tie, kuriems reikėdavo ką nors atsiskaityti. Atsirado pora 12-kų norinčių pradėti papildomai ruoštis geografijos egzaminui. Dar keturios 12-okės paprašė padėti prisiminti kai kuriuos kartografijos elementus (azimutą, mastelį ir pan.)

Tai kas vyko šiandien septintos pamokos metu buvo super. Laimonas (besiruošiantis olimpiadai) užkaitė virdulį. Norintys pasidarė arbatos ir visi kibome į darbus. Kas atsiskaitinėjo užsilikusius darbus, kas darbavosi su prof. Lamanausko sukurtais “geografiniais labirintais” (tokia užduočių forma). Minėtoms keturioms panelėms atšviečiau užduotį, paaiškinau kaip daryti. Be didelių klausimų visos kibo į darbą, viena kitai padėjo, aiškino. Prisėsdavau ir aš šalia jei reikėdavo patarti.

Vaikščiojau nuo vienos grupelės prie kitos. Be jokio skubėjimo. Iškilus klausimams visada šalia buvo Laimonas, jo geografinių žinių lygis aukštas, todėl jis man tapo puikiu pagalbininku. Kartais net nereikėdavo mano įsikišimo, jei kažko draugas nerasdavo būtinai jis padėdavo, parodydavo.

Sustojau klasės priekyje. Gurkštelėjau kavos ir nužvelgiau klasę. Jokios prievartos. Visi susirinkę savo noru, savo motyvacijos vedimi. Dirba, rašo, ieško, varto, diskutuoja. Aš atlieku tik pagalbininko, patarėjo vaidmenį. Staiga nuskamba skambutis. Pakyla galvos ir visi kartu norime pasakyti – “Ė palaukit dar, nespėjome visko atlikti…”. 45 minutės prabėgo akimirksniu…

Pasirodo galima atitrūkti nuo rutinos ir pasinerti į produktyvią, kokybišką ir malonią veiklą. Ačiū savo mokiniams. Tikiuosi jūsų sulaukti kitą savaitę ir dar kitą, ir dar kitą…

(recruiterchicks.com/nuotrauka)

Sekmadienio vakaras. Prisėdau prie pamokų. Jaučiasi, jog būta atostogų. Galvoje daug naujų minčių. Rytdienos pamokai “gaminu” pristatymą ir pačiam taip įdomu, užsikabinęs nardau po internetą žvejodamas naujos informacijos. Kelios laisvos dienos yra gėris. Leidžia su naujomis jėgomis kibti į darbus.

Per mokinių atostogas susitvarkiau klasės ir namų popierizmą. Niekas neskubino, galėjau ramiai sėdėti ir knaisiotis. Sulaukėme ir naujųjų mokymo priemonių (plakatų, žemėlapių, atlasų). Džiaugiuosi trimis naujais plakatais bei mažaisiais pasaulio atlasais, kurie bus pagalbininkai 11-12 klasių mokiniams. Prie progos įdėsiu keletą nuotraukų kaip atrodo dabartinis kabineto vaizdas.

Atostogų metu turėjau seminarą. Kolegos buvo pareiškę norą išgirsti apie IKT naudojimą geografijos pamokose. Žinoma mielai sutikau tokio tipo seminarą suorganizuoti. Pačiam buvo įdomu sutraukti visą turimą informaciją į vieną vietą ir ja pasidalinti.

Susitariau su informatiko mokytoju dėl jo kabineto “nuomos”. Pirmąją seminaro dalį ten ir pravedžiau. Norėjosi įjungti kolegas į aktyvų klausimąsi. Todėl sudariau sąlygas klausytis ir kartu tikrinti pateiktas nuorodas internete.

Antroji dalis buvo skirta supažindinti su interaktyvios lentos panaudojimu. Keliavome į mano kabinetą. Nors šaltoka, bet kolegos kantriai išklausė, padiskutavome, pasidalinome patirtimi.

Reikėtų pasidžiaugti. Pusę mokytojų jau susipažinę su interaktyvios lentos galimybėmis. Žino kas tai per technologija. Gal trūksta praktikos. Nemaža dalis mokyklų negali sau leisti įsigyti jos, bet padėtis keičiasi. Svarbiausia noras dirbti, jei jo bus, atsiras ir tam tinkamų priemonių.

Savo darbe nebejaučiu tos ugnelės, kuri mane vedė į prieki iki šiol. Pastovus atsimušimas į mokyklos biurokratizmo, popierizmo ir šiaip visokio „nizmo“ sieną tapo kone kasdienybė. Kartais atrodo, kad niekada nebeišeisime iš audito ar akreditacijos režimo. Pastovi priežiūra, tikrinimas ir rezultatų siekimas. Susidaro įspūdis, jog mokytojai nenori dirbti, todėl juos reikia prižiūrėti ir pastoviai tikrinti, o tam žinoma tinkamiausias (parankiausias) biurokratinis valdymo stilius.

Kada pagaliau bus suvokta, jog mokykla – tai išsilavinusių ir kūrybiškų žmonių organizaciją. Čia netinka sąvokos: tikrinimas, valdymas, priežiūra. Įsivyrauja visiškai kitoks požiūris: bendradarbiavimas, komandinis darbas, motyvavimas, savianalizė. Tik kai kuriems tai visiškai nesuprantami žodžiai.

Nebegaliu pakęsti neprofesionalizmo tiek pedagoginėje, tiek organizacijos valdymo srityje. Išmuša iš vėžių kai kurie sprendimai, nurodymai, darbų atlikimai ir t.t.

Apie mokytojo veiklos finansavimą iš vis graudu kalbėti. Keletas nesenų įvykių man sukėlė tik nusivylimą. Eilinį kartą įsitikinau, jog neverta stengtis su mokiniais kur nors dalyvauti. Nepasakosiu smulkmenų, nes po to galiu patekti į kai kurių žmonių juodąjį sąrašą ir būsiu apkaltintas savų problemų išnešimu į viešumą.

P.S. Nesiekiu nieko įžeisti, neminiu jokių konkrečių asmenų. Tiesiog tai mano subjektyvi nuomonė, kuri gali būti visiškai neįdomi …

(vilnius.lt/nuotrauka)

Niekaip neprisiruošiu aprašyti savo vestų pamokų, kuriose bandau taikyti vis kitokius (dažnai nestandartinius) mokymo metodus. Pažadu pasistengsiu tai atlikti. Tačiau vienos pamokos atpasakoti jau nebereikia. Tą puikiai padarė vienas mano 12-okas.

Monotonija… Vienas iš tų dalykų, kurių nenorėtume patirti savo kasdienybėje. Pamokos mokyklose – ne išimtis. Kaip eilinį sykį, mūsų geografijos mokytojas Tomas Ubartas sugalvojo, o gal kur ir sužinojo (nežinau kaip čia buvo) naują mokymo metodą, kuris paįvairina tą rutiną pamokose (aišku nekalbant apie geografijos pamokas, kurios vos ne kiekvieną savaitę būna kažkuo kitokios). Taigi, apie viską nuo pradžių.   

Skaitau ir taip saldu. Tokie mokinių atsiliepimai neleidžia sustoti vietoje. Norisi vis daugiau ir daugiau. Žinoma neįmanoma apsieiti ir be klasikinės pamokos. Teorija lieka teorija. Tuo labiau išplėstinio kurso mokiniai. Atrodytu nėra kada žaisti, bet patikėkite, tokie žaidimai reikalingi kaip gaivaus oro gūsis. Mokiniai atsigauna. Kai kurie atsiskleidžia, ima diskutuoti, iki tol sėdėję kaip pelės po šluota.

Siūlau paskaityti įrašą iki galo. Jį rasite Laimono asmeniniame tiklaraštyje (nuoroda).

(peer.ca/nuotrauka)

Praėjo viena svarbiausių savaičių. Atlaikėme auditą. Dabar teko atlaikyti akreditacijos komisiją. Kaip visada didelis jaudinimasis, didelis pasiruošimas ir šiaip daug visokios nervacijos. Pastebėjau kolegų nuovargį bei nervingumą. Mažytė smulkmena išsipūsdavo iki milžiniško „nieko“.

Ir žinoma švietimo debilizmo viršūnė – popieriai popieriai popieriai… Planai, veiklos, programos ir šimtai visokių nesąmonių. ŠMM stengiasi mažinti popierizmą mokyklose. Nė velnio jiems nesiseka. Sakyčiau vyksta atvirkščias procesas. Skirtumas tik tas, kad dabar jau dominuoja kompiuteriu rinktas popierizmas. Turiu konsultacinę valandą, ir tam reikalui skirtas popiergalis su mokinių pavardėmis ir parašais, nes privalo būti įrodymas, jog aš tikrai ją vedu. Man nesuprantami tokie dalykai šiuolaikinėje organizacijoje, kurioje dirbą išsilavinę, motyvuoti darbuotojai.

Tačiau viskas praėjo. Rezultatas – surinkome reikiamą balų skaičių, kad mūsų vidurinė mokykla taptų gimnazija. Dabar galime bent šiek tiek atsikvėpti. Nors negalėčiau pasakyti, jog pasikeitė pati ugdomoji veikla atvykus komisijai. Labai greitai viskas pasimato kas daroma mokykloje, o kas tik imituojama. Todėl esame įpratę dirbti įjungę aukščiausią pavarą ir žeminti jos jau nebeišeina. Nors būna išimčių, bet ne apie jas dabar.

Reikėtų padėkoti mūsų pavaduotojai ugdymui. Ji atlaikė milžinišką krūvi ir tuo pačiu išliko rami. Komisijos būvimo metu, bet kada užsukęs į jos kabinetą sulaukdavau pagalbos ir paaiškinimų. Niekada nebuvau sutiktas posakiu „Esu užsiėmusi, netrukdyk…“ ar panašiai.

Nustebino viena komisijos narių apsilankiusi pas mane kabinete. Nustebino gerąja prasme. Buvau pagirtas už savo veiklą ir pasiūlyta pagalvoti apie metodininko kategorijos ginimąsi. Sakysite tuštybė, bet tai vienas iš didžiausių įvertinimų. Po pokalbio buvau kaip ant sparnų. Vadinasi einu gera linkme ir mano darbas yra reikšmingas. Iki tol buvai šiek tiek sustoję, trūko motyvacijos. Dabar vėl esu pasikrovęs ir stengiuosi judėti tolyn.

Tokios tai nuotaikos atlaikius akreditaciją.

(edtechsandyyk.blogspot.com/nuotrauka)

Artėja nauji mokslo metai. Kartu su jais nauji vėjai papūtė ir į tinklaraštį. Nusprendžiau, kad atėjo laikas keistis. Nuo šiol čia užėjus pasitiks visiškai kita išvaizda, sumažėjęs temų skaičius. Didžiausia naujovė – temų pavadinimai matomi viršuje. Tikiuosi pasikeitimai nesumažins jūsų susidomėjimo tinklaraščiu. O gal atvirkščiai, paskatins dažniau užsukti ir pasidalinti savo nuomone komentaruose.

Paskutinį kartą rašiau jau senokai, todėl dabar sunkiai sekasi dėlioti savo mintis. Pasirodo tokius įgūdžius reikia lavinti pastoviai. Tik ilgesnė pertrauka ir vėl visko reikia siekti iš naujo.

Šiandien mokykloje pajutau, jog atostogos (nors nelabai jų ir turėjau) tikrai pasibaigė. Iš vieno susirinkimo į kitą. Pas vieną pavaduotoją kaip klasės auklėtojas, pas kitą dėl rugsėjo 1-osios organizavimo. Dar socialinių mokslų būrelis turėjo apsvarstyti naują mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo tvarką.

Klasėje ir gi šiokie tokie pasikeitimai. Nusprendžiau painvestuoti į lentą, kurioje galima rašyti nusivalomu markeriu. Senai norėjau pakeisti kreidinę. Išnaršiau internete siūlomus variantus. Pasirinkau man tinkamiausią ir vakar jau siuntinys gulėjo pas mokyklos sekretorę kabinete. Dar reikėtų paminėti ir OSB plokštę, kurią pakabinau prie šoninės sienos. Joje manau bus galima kabinti įvairius didesnio formato plakatus ir šiaip turėtų pasitarnauti informacijai, kuriai reikia daugiau vietos. Pabandysiu nufotografuoti minėtus pasikeitimus ir įkelti čia.

Nepasigirti būtų nuodėmė – ryt važiuojame į Lietuvos ir D. Britanijos rungtynes. Bus pirmas kartas, kada stebėsiu krepšinio rungtynes gyvai didelėje arenoje. Manau įspūdžių tikrai bus nemažai, kuriais galėsiu pasidalinti su jumis.

(Marde/nuotrauka)

Mokykla jums davė nemažai.

Tiek laiko čia praleidot…

Ji tapo juk antri namai,

Ši klasė, suolas… Čia gyvenot…

- Pas mus šiandien paskutinio skambučio šventė

- Jie visi tokie gražūs, jauni, laimingi

- Optimizmas, pasitikėjimas savimi, veržlumas

- Žiūriu į jų akis ir pavydžiu

- Tokios akimirkos įprasmina mokytojo darbą…

Pirmasis – Laimonas (laimyss.wordpress.com)

Laimonas rašo paprastai, buitiškai. Išsako savo asmeninius potyrius, pamąstymus. Nemažai dėmesio skiria mokykliniams reikalams. Norėčiau išskirti Laimono kuriamą optimistinę, gerą nuotaiką. Retai pasitaiko nepasitenkinimų. Visada turi savo nuomonę, kurią sugeba apginti.

Antrasis – Žymantas (zymantelis.wordpress.com)

Drįstu pasakyti, kad šis jaunas žmogus turi rašymo dovaną. Jo stilius unikalus ir labai tinka tinklaraščio formatui. Nors Žymantas pradėjo rašyti visai neseniai, bet jau pirmieji įrašai “kabina”, sukelia norą oponuoti. Išsakytos nuomonės kontraversiškos, stiprus subjektyvumas, jaučiasi pakeltas tonas. Tačiau visai tai išskiria tinklaraštį iš kitų tarpo.

Norėčiau abiem savo mokiniam palinkėti nenustoti rašyti. Jūsų tinklaraščiai įdomūs ir tikrai verti dėmesio. Rekomenduoju skaitytojus užsukti, paskaitinėti ir nepatingėti palikti savo komentaro.

Penktadienį jau nebeturėjau jėgų prisėsti ir sudėlioti mintis. Teko įsitinkinti, kad tos 5-ios dienos pasiėmė žymiai daugiau emocinių jėgų nei maniau. Todėl sėdėdamas vėlų sekmadienio vakarą bandau labai trumpai apžvelgti mokyklos auditavimo rezultatus.

Nors tiesa pasakius, nelabai mes ir gavome tų rezultatų. Penktadienį, po 4-ių pamokų, visi sugūžėjome į didžiausią kabinetą. Vertintojos sustojo priekyje. Jų vadovė pabandė apžvelgti visos savaitės stebėjimus. Daug gerų atsiliepimų, 10 pliusų ir 5 taisytini dalykai.

Tiesa pasakius – sausoka ta jų apžvalga. Lakoniškai, bendromis frazėmis, viską paliekant ilgajai ataskaitai, kurios turėtų sulaukti mokykla. Galiu pasakyti, tik vieną, jog nieko naujo ir nežinomo (bent jau man) vertintojos nepasakė. Problemų yra, tą ir patys žinome. Bandome jas taisyti. Naujoji pavaduotoja deda visas pastangas į jų sprendimą. 

Susidarė įspūdis, kad tuos pačius dalykus vertintojos išsako kiekvienoje tikrintoje mokykloje: spec. poreikių mokiniai, ugdymo diferencijavimas ir individualizavimas, vertinimas orientuotas į mokinių pažangą. Visiškas šablonas. Šios frazes girdimos visur.

Taip praėjo mūsų mokyklos veiklos kokybės išorės auditas.

Jam skyriau visus 7 įrašus. Pradėjau nuo “Audito belaukiant” ir Audito belaukiant #2. Toliau sekė visos 4 dienos (pirma, antra, trečia, ketvirtą). Paskaitinėkit. Jei kas nors domina būtinai rašykit.

Šiaip vertintojos pasirodė nuoširdžios. Trumpa kalba, be didelių išvedžiojimų. Akcentai sudėti, o ko daugiau ir reikia.

Beje, šiandien 15min.lt pasirodė straipsnis pavadinimu “Nusirašinėtojų svetainių bumas”. Jame rasite ir mano nuomonę. Dėkui Gediminui Gasiuliui, čia jis mane susirado ir paprašė atsakyti į keletą klausimų.