Vakar mokykloje svečiavosi kovo 11-osios akto signataras Rimvydas Valatka. Per pirmąją pamoką daugelis vienuoliktokų rinkosi pas mane kabinete, kuriame vyko pirmasis susitikimas su svečiu.

Buvau nusistatęs, kad pokalbis bus nuobodus. Išgirsim postulatus apie nepriklausomybės svarbą, kaip jos negerbia jaunimas ir pan. Tačiau klydau. Valatka kalbėjo apie paprastus dalykus, apie esamą padėtį. Neapsieita be istorinių ir filosofinių pasisakymų, kurie leidžia nuspėti šio žmogaus apsiskaitymą. Nereikėtų pamiršti, Valatka – istorijos mokytojas, todėl žino kas yra jauni žmonės ir kaip reikia bendrauti jų kompanijoje.

Įstrigo vienas išsakytas palyginimas. Lietuva – tai vandens taurė, kuri šiuo metu “laisto” savo turinį (suprask jaunąją kartą). Nebereikalo Valatka susitikimo pradžioje uždavė klausimą – ar akto pasirašymas buvo prasmingas žiūrint į šiandieninį valstybės gyvenimą?” Daug vietos interpretacijai ir diskusijai…

Vėliau susitikimas vyko su visa mokyklos bendruomenę. Sudainavome himną. Aktų salė buvo sausutėlė.

Kovo 11-osios progai, paruošiau klasėje pažintinį stendą. Nieko ypatingo. Pateikiau pasirašyto akto bei kitų dokumentų pavyzdžių. Keletą sakinių skyriau R. Valatkos asmenybės faktams.

(cloud nine/nuotrauka)

Šiandien galutinai įsitikinau, kad pas mus mokykloje gyvuoja labai tvarkinga betvarkė. Galiu būti nesuprastas. Tinklaraštį paskaito ir mano kolegos. Bet tebūnie…

Nenoriu analizuoti visų niuansų. Tačiau esama padėtis manęs netenkina. Neieškosiu kaltų, tik šioje situacijoje administracijos elgesys atrodo šiek tiek juokingas.

Visų pirma – kopijavimo galimybė. Turime tris aparatus. Rezultate – švietėja dirba pirmadienį, antradienį (nuo 10 iki 14 val.) ir ketvirtadienį (mano laisvadieniu). Tai normalu? Man ne. Mokykloje begalės planuojamų darbų. Ką aš čia kalbu – visas mokytojo darbas lyg vienas didelis planas. Bet administracijai svarbiausi REZULTATAI. Čia juokingai atrodo pavaduotojos mesta replika “antai mokytojai nelabai stengiasi ruošti vaikus olimpiadoms”. Kaip čia gali kokybiškai ruošti, jei pamokoms medžiagos atsikopijuoti negali…

Šiandien turėjau vieną laisvą pamoką. Pagalvojau, nulėksiu 12-okam knygų į biblioteką. Kur tau! Pasitiko užrakintos durys. Pasirodo, tiek bibliotekos vedėja, tiek skaityklos vedėja serga. Nebūtų pikta, jei nežinočiau tikrosios padėties su mūsų biblioteka. Neįsivaizduoju kaip čia mums seksis su ta akreditacija. Visi tylim, o ir administracijos nelabai domina šie reikalai. Lengviausia palikti kaip yra… (kolegos žino apie kokią padėtį kalbu).

Norėčiau parašyti ir daugiau dalykų, bet susilaikysiu. Galiu būti iškviestas “ant kilimėlio”. Man pikta tik dėl vieno. Reikalavimai mokytojui – aukšti. Rezultatų reikalaujama, o ar visos sąlygos sudarytos jiems siekti, nelabai kam įdomu…

(supermama.lt/nuotrauka)

Kalbame apie mokinių gebėjimus, kompetencijas. Šia tema persmelktas visas ugdymas. Programos, planai, gairės. Pabrėžiamas sausų žinių mažinimas. Gražu, pagirtina, inovatyvu…

Bet man mokykla tampa susvetimėjimo bei nemokėjimo bendrauti vieta. Pasigendu išskirtinio dėmesio tarpusavio bendravimui, supratimui. Mokiniai to nemokomi. Pedagogikos teoretikai galėtų mane apšaukti už nemokšiškumą. Juk pedagogas yra pavyzdys ir tiks nuo jo viskas priklauso. Vaikai mokosi iš vyresniųjų. Tačiau vis dažniau pastebiu atvirkščią procesą…Mokiniai nebemoka bendrauti su pedagogais.

Visada pabrėždavau šių santykių svarbą. Vis kalbėdavau apie tarpusavio supratimą. Dabar jaučiu, visos mano kalbos nieko vertos. Sovietiniais laikais pagarba buvo grindžiama baime. Bandėme persiauklėti. Vis dar bandome. Išskiriamas pedagoginis taktas, liberalus, demokratiškas, humaniškas bendravimas. Atrodytu, pamatai sudėti. Tačiau kažko trūksta.

Sunku išreikšti mintis žodžiais. Grįžus iš mokyklos teko išklausyti dar negirdėtų priekaištų iš abiturientų. Ko pasėkoje, mūsų bendroje internetinėje svetainėje atsirado mano “kreipimasis į 12-okus”. Šiandieninis patyrimas padiktavo įrašo pradžią. Deja pabaigos nebeišeina suregzti. Pateiksiu tik pastarąjį “kreipimąsi”.

Kaip matau aistros nenurimsta po šiandieninės pamokos. Pasipylė klausimai, priekaištai per facebook’a ir skyp’a. Autorių neminėsiu. Iškarto pasakysiu – pažymius galima būtų pakeisti, tačiau taip nusižengčiau savo principams. O ar yra rimtų priežasčių tą daryti? Kol kas nežinau…

Kur jūsų dalykiškas kalbėjimas pamokos metu? Kur jūsų pasiūlymai? Kur jūsų noras diskutuoti? Išgirstu – “aš nebuvau klasėje”, “jūs mus išleidote”, “mums buvo bandomasis”. Viskas. Kaip kirviu nukirsta. Išvada – niekada daugiau jūsų neišleisiu.

Jūs man pasakykit, kokią jūs teisę įgavote 12-oje klasėje atėjus į pamoką nieko neveikti? Jūs norite, oi ne, atsiprašau – reikalaujate pagarbos jums (štai kaip įsireiškė vienas iš jūsų tarpo “Savo pykti galėtumėte lieti kažkur kitur, o ne abiturientams atestatus gadinti”). Pilietis nesugebėjo 10 minučių skirti pabaigti darbą, bet panašiom žinutėm laiko pilna.

Dabar atsakykite – kiek jūs mane gerbiate (jei galite sau leisti parašyti tokias žinutes)? Šiandien kalbu, o jūs tuo metu sugebate aptarinėti savo reikalus nekreipdami jokio dėmesio į mane. Tai pagarba? Iš 25 žmonių, normaliai pasiruošti sugeba tik 4 – tai pagarba?

Užduodate klausimą – “Mes Jums nieko nepadarėme, kad jūs mus baustumėte už nieką, šiaip sau”. Bet reikėtų jūsų paklausti – ką jūs padarėte? Yra žmonių, kurie dirba, čia nesiginčiju. Deja kitiems atėjimas į geografijos pamoką – tik tam, kad ateiti. Daugiau jokių prioritetų nebėra.

Visa širdimi studijavau 6 metus, mokykloje dirbu 2,5 metų. Ir štai atsiranda 12-okas, kuris sugeba mane apšaukti, kad gadinu atestatus, nenormaliai bendrauju, baudžiu už nieką ir t.t. Ir taip geografijos mokytojas darbuojasi visada? Tik tiek gavote iš mano pamokų?

Kartojau ne kartą, mokėkit bendrauti su mokytoju. Neapgaudinėkit jo, o dalykiškai tarkitės. Norit pasakyti šiandien to sulaukiau pamokos metu? Ne mielieji, deja, bet ne.

Daugiau nenorėčiau sulaukti panašių žinučių nei per vieną socialinį tinklą ar kitą bendravimui skirtą programą. O tam piliečiui (jis žino apie ką kalbu) – palinkėsiu ateičiai, nusileisk iš debesų, jei galvoji, kad galėsi visiems dėstytojams ar profesoriams rašyti tokias žinutes ir taip priekaištauti, labai klysti. Nesusigadink savo ateities dėl nemokėjimo valdyti pykčio.

P.S. linksmi veideliai nesušvelnina žinučių tono.

(thezwan.wordpress.com/nuotrauka)

Visada sunku darbuotis po ilgesnio savaitgalio. Mokiniai visiškai nenusiteikę darbui. Nekaltinu jų. Tokiomis dienomis nereikia galvoti apie normalias pamokas. Lieka tik lakoniškai aptarti naują temą, pateikti keletą klausimų ir lengvą užduotėlę pratybų sąsiuviniuose.

Užsukus į mokytojų kambarį pasitinka visa eilė naujų skelbimų. Rytoj turėtų būti laisva diena, bet teks nuo 13 val. dalyvauti posėdyje. Surašyta darbotvarkė nuteikia ilgam sėdėjimui. Poryt laukia visuotinis tėvų susirinkimas. Po kurio tėveliai rinksis į klases ir kalbės su klasių auklėtojais. Jau numanau kiek bus dalyvaujančių…

O kur dar popierių kalnas. Žodžiu – sunki diena. Gerai, kad yra viena tokia linksma 8-kų klasė. Vis jie savo klausimais priverčia mane nukrypti nuo pamokos temos. Pradedam diskutuoti be sustojimo. Susigriebiam, kai jau lieka 10 minučių iki pamokos galo. Kartais tokie pokalbiai duoda žymiai daugiau naudos nei monotoniškas kalbėjimas nauja tema.

Pamokų pabaigą. Dar keletas mokinių atėjo rašyti atsiskaitomųjų darbų. Uždavęs darbą jiems prisėdau pasidarbuoti su mokine, kuri ruošiasi Č. Kudabos konkursui. Valandėlės kaip ir nebėra.

Reikėtų susitvarkyti auklėjamosios klasės žurnalą ir išsitaisyti darbus. Bet manau šiandienai užteks. Teks temtis viską į namus.

Darbo diena po švenčių…

(vtv.lt/nuotrauka)

Rašau “gyvai” sėdėdamas bandomajame geografijos egzamine.

Iš mano 12-okų – 6 mokiniai pasirinko laikyti šį egzaminą. Nors nelauktai prisidėjo dar 2. Viena panelė sugalvojo prieš savaitėlę pranešti dėl bandymo rašyti. Na, o šiandien, pirmą kartą pro duris įėjo dar vienas “kolega” grįžęs iš berods sporto mokyklos.

Įdomu kaip jiems seksis. Čia lyg tėvas pirmą kartą stebėtų savo sūnų važiuojančiu dviračiu. 12-okų karta, kurią mokau, motyvuoti mokiniai. Malonu su jais dirbti, diskutuoti, ginčytis. Bus sunku juos išlydėti.

Apie tikrąjį geografijos egzaminą bijau ir pagalvoti. Vyresnieji kolegos vis pataria nesirūpinti, sako “tai jų asmeninis reikalas”. Bet atsakomybę jaučiu didelę. Tuo labiau, tai bus pirmieji mano mokiniai, kurie laikys egzaminą.

(goldencircle.com.nuotrauka)

Vis iš galvos neišeina tema apie pedagoginę praktiką. Pamenu, koks mūšis buvo užviręs tarp mūsų praktikos vadovės ir studentų. Pagal nustatytą tvarką, praktiką turėjome atlikti Vilniaus mokyklose. Mes pasipriešinome.

Pagrindinis universiteto argumentas – atlikdami praktiką rajonuose, studentai ir jiems vadovaujantys mokytojai gali piktnaudžiauti su įvertinimais. Turėjome kontrargumentų. Nepabijojome juos išsakyti. Rezultate – keletas studentų (tame tarpe ir aš), praktiką atlikome savo mokyklose. Ir tuo labai džiausiuosi.

Pažystama aplinka, mokytojai. 3 mėnesius darbavausi tikrąja to žodžio prasme ir svarbiausia, kad visa ši veikla man labai patiko. Tuo metu mano draugai į mokyklas ėjo po 3 ir daugiau. Sukandę dantis įvykdė privalomas užduotis (pvz. pravesti 3 pamokas). Tuo tarpu aš pravedžiau penkis kart daugiau. Visai kitokia darbo atmosfera.

Pamenu, pirmąją savaitę turėjau tik stebėti pamokas. Jau tada pajutau, kiek energijos atima bendravimas su mokiniais. Ką jau kalbėti apie vedamas pamokas. Po pirmųjų vestų pamokų šliaužiau namo tiesiogine ta žodžio prasme. Grįžus nieko nebenorėjau tik kristi į lovą. Pamokų daugėjo. Niekas prievarta neliepė, tiesiog savo kailiu norėjau pajusti, ką reiškia nuolatinė įtampa.

Vieną dieną mokytojai būtinai reikėjo išvažiuoti. Direktorius leido man vesti visas tos dienos pamokas. Krikšto būta kaip reikiant. Išėjus paskutinei klasei iš kabineto, susileidau ant kėdės. Jausmas, lyg būčiau visą dieną nešiojęs betoną. Manau, kad tą akimirką supratau kur mano vieta.

Pedagoginė praktika leido suprasti mokytojo darbo svarbą, sunkumus ir teikiamus malonumus. 3 mėnesiai atskleidė mano pašaukimą.

(alfa.lt/nuotrauka)

Šiandien specialiai norėjau pažiūrėti “Valanda su Rūta”. Ta pati tema, ta pati nelemta tragedija. Tėveliai atsukę nugaras į kameras (nors pirmadienį per TV3 jie kalbėjo atvirai). Žodžiu, to ir tikėjausi. Bet pradėjus kalbėti mokyklos direktorei (mokyklos, kurios mokinys nusižudė dėl patyčių) viskas tapo aišku.

Kuo toliau klausiausi direktorės, tuo darėsi pikčiau. Visiškas sustabarėjimas. Apie kokią mes kaitą mokyklose galime kalbėti, jei joms vadovauja tokie “specialistai”. Nemoka kalbėti, ginti savo nuomonės. Kartoja tuos pačius (spėjus atmintinai prieš laidą išmoktus) žodžius. Pati sau prieštarauja. Jos klausia paprasto klausimo, o ji bando kažką lemianti, sukti kalbą kitur. Apgailėtina.

Nebereikalo švietimo viceministras jai pasakė tiesiai šviesiai – “būtų mokykla pavaldi tiesiogiai ministerijai, įsakyčiau pasitraukti iš šių pareigų”. Kol tokie vadovai dirbs, tol su patyčiomis bus sunku kovoti.

Reikia spręsti šią problemą kompleksiškai. Reikia kalbėti, diskutuoti, įtraukti visą bendruomenę. Šviesti tiek mokinius su tėveliais, tiek pačius mokytojus. Tokia veikla reikalauja iš  mokyklos vadovo gerų vadybinių ir psichologinių kompetencijų. Jis privalo būti pasiruošęs spręsti problemas.

Norėčiau tikėti, kad kažkas keisis. Mūsų mokykloje vykdoma “OLWEUS” patyčių ir smurto programa. Asmeniškai buvau ga na skeptiškai nusiteikęs jos atžvilgiu. Šiuo metu turiu visai kitą nuomonę. Supratau, kad patyčios labai užslėptas neigiamas reiškinys. Reikia sugebėti pamatyti jo šaknis, nes vėliau gali būti per vėlu. Grupelėse diskutuojame apie tai. Patinka, kada ilgesnį laiką dirbantys kolegos pasidalina savo patirtimi, pateikia pavyzdžių. Tenka pripažinti, kad man dar trūksta kompetencijos. Yra kur tobulėti.

(wavemagazine.net/nuotrauka)

Įsijungiau pažiūrėti TV laidą “Be grimo”. Kebli tema – smurtas mokykloje. Juo labiau, kaip atspirties taškas paimta tragedija, kurios metu iš gyvenimo pasitraukė 17-etis. To priežastimi tapo bendraklasių priekabiavimas.

Mane labai nustebino tėvelių pozicija. Suprantu, skausmas begalinis, kaip ir sakė vienos mokyklos direktorius (dalyvavęs laidoje) “dabar vadovauja emocijos, o ne blaivus protas”. Tačiau kaip galima nieko visiškai nepastebėti savo vaiko elgesyje. Šioje situacijoje, pasak mamos, kalčiausia lieka klasės auklėtoja. Bet kur tėvelių indėlis. Dabar mama deleguoja, kad ji nori padaryti taip, kad nenuketėtų kiti vaikai. Nežinau nežinau…

Nenoriu būti mokytojų advokatu ir juos ginti. Mokytojas (auklėtojas) privalo stebėti, analizuoti ir pranešti atsiradus menkiausiam įtarimui apie patyčias. Tik ar visa tai sukontroliuoti gali sugebėti vienas pats pedagogas…

Mokykla ne vien mokiniai ir mokytojai. Šios įstaigos gyvenime dalyvauja žymiai platesnė auditorija, todėl patyčias pavadinčiau kompleksine problema. Daug kas ją suveda į klasės lygmenį: auka, besityčiojantis, auklėtoja ir tėveliai. Taip nėra. Į šį reikalą privalo įsitraukti psichologas, socialinė pedagogė, reikalui esant net ir specialios instancijos. Tokio įsitraukimo trūksta. Kur problema – noro nebuvime, kompetencijos stokoje ir nors nuskambės labai jau materialistiškai – finansavime.

Dirbu trečius metus ir vis tiek nesijaučiu tvirtas patyčių problemos sprendimuose. Sakysit – tai koks aš mokytojas! Kad ir pradirbę 10 ar 20 metų pedagogai susiduria su panašaus tipo sunkumais. Mes esame mokomi psichologijos, pedagogikos, o kiek dar išklausytą seminarų, bet to neužtenka. Būti geru dalyko specialistu ir tuo pačiu kvalifikuotu psichologu – nežinau ar įmanoma.

Kaip mokytojas galiu teigti – smurtas mokykloje egzistuoja ir tai labai didelė problema. Spręsti šiai problemai reikia žymiau daugiau dėmesio (visomis prasmėmis) nei jo yra dabar.

(pamelavillars.wordpress.com/nuotrauka)

Pagaliau krikštas – vesta pirma atvira pamoka. Tos 45 minutės pasirodė tokios ilgos, kaip niekada. Jausmas – lyg porą valandėlių būčiau nešiojęs plytas (nesiskundžiu, visai patiko).

Dalyvavo apie 14 mokytojų (prisipažinsiu, neskaičiavau kiek jų sėdėjo). Nustebau pamatęs abi pavaduotojas. Žodžiu reikėjo parodyti viską ką sugebu. Pamoka buvo dėstoma 10-okams. Pasirinkau ne pačią iškalbingiausią klasę, bet nieko. Reikia gebėti dirbti su visais. Tema – "”JAV pramonė”.

Tikėjausi lengvesnio pasiruošimo. Pasirodo nebuvo taip lengva. Pasitelkiau SMART board’o programa (ir pačia lenta). Su technine puse susitvarkiau neblogai, tik medžiagos atrankoje iškilo problemų. Reikėjo rasti vidurį tarp naujos (sunkios) informacijos ir senesnės (lengvesnės).

Stengiausi pabrėžti visas pamokos dalis, sudominti mokinius SMART board’o teikiamomis galimybėmis. Kiek pavyko, o kiek ne, sunku pasakyti. Save vertinčiau 8-etu. Yra kur tobulėti. Didesnį dėmesį reikėtų sutelkti į medžiagos atrinkimą ir mokinių darbą pamokos metu.

Kolegos įvertino pamoką gerai. Įspūdį padarė SMART board’as. Sulaukiau keletą pastabų (korektiškų), jos man labai reikalingos. Jei nematai savo trūkumų – nėra tobulėjimo kelio.

Padėkoti norėčiau pavaduotojai. Jūsų žodžiai suteikė tikrai daug motyvacijos darbuotis toliau ir siekti užsibrėžto tikslo. AČIŪ.

Penktadienį (kaip ir buvau minėjęs), mūsų mokykloje lankėsi švietimo ministras G. Steponavičius. Kartu su juo buvo atvykęs ir patarėjas A. Lakštauskas. Žinoma, ministrą lydėjo kiti politikai, taip pat Telšių švietimo skyriaus vadovai.

Susitikimas vyko aktų salėje. Prie įėjimo mokiniai prisegė svečiam mūsų mokyklos ženklelius. Kaip ir sakė Steponavičius, susitikimas truko “pamoką”, t.y. 45 minutes. Labai trumpai ministras aptarė dabartines švietimo naujoves ir problemas, pusę laiko skirdamas dialogui su mokytojais, mokiniais, tėveliais. Norėjosi ilgesnio bendravimo, tačiau ministrui reikėjo aplankyti dar keletą įstaigų. Nežiūrint į tai, sutarėm dėl dvikovos krepšinio aikštelėje.

Po visų kelionių į Telšių mokymo įstaigas, Steponavičius grįžo pas mus į mokyklą. Teko pripažinti, ministras neblogai palaiko savo fizinę formą. Protingai žaidžia, neskuba, nedaro klaidų ir tikrai taikliai mėto.

Jei lyginčiau pas mums buvusius seimo narius ir švietimo ministrą – kaip diena ir naktis. G. Steponavičiuje nesimato arogancijos, pasipūtimo. Paprastas, dalykiškas ir tuo pačiu ryškus lyderis.

Jūsų dėmesiui trumpas video iš ministro kalbos (nelabai kokybiškas, pirmą kartą išbandžiau šią funkciją) ir keletas nuotraukų.