(strangerist.wordpress.com/nuotrauka)

Nepasakosiu aplinkybių. Paminėsiu tik faktus. Taip, faktus, kurie akivaizdūs. Galite pyktį ir vadinti mane įžūliu, bet realybė yra realybė…

Skiriu kai kuriems mokytojams…

• Mes į viską žiūrime tik pro savo profesinę prizmę užmiršdami įsigilinti į kitus…
• Matome tik save, o ne mokinius ir tėvus…
• Pasirenkame sau palankesnius atsakymus ir juos laikome absoliutu…
• Nekreipiame dėmesio į smulkmenas, kurios švietime turi svarbią reikšmę…
• Laikome save geresniais, viską išmanančiais ir žinančiais…
• Piktinamės nepalankiais atsakymais ir norime juos žūtbūt paneigti…
• Pastoviai neturime laiko, mokyklos duris užveriame tik pasibaigus priklausomoms pamokoms ir nė minutei vėliau…
• Nemokame konstruktyviai diskutuoti…
• Visas iškilusias problemas stengiamės pateisinti laiko stygiumi…

Štai ir nuskambėjo paskutinis skambutis. Daug šiltų žodžių, dainų, gražių veidų, gėlių ir nekaltų ašarų. Dar viena 12-okų karta kelia sparnus. Liko sunkiausia priešakį – egzaminai. Tokios akimirkos lieka giliai giliai širdyje. Čia mokytojo specialybės privalumas. Gyvename su jaunais žmonėmis. Jie spinduliuoja tokia energija, kurios gali pavydėti kiekvienas suaugęs. Gera žinoti, kad mažytė dalelė tos energijos atitenka ir mums.

Dainuojant paskutinę dainą 12-okai susigraudina. Vyrukai laikosi (nors žinau, kad ir jiems nėra taip jau paprasta palikti savo mokyklos suolą), panelės nesulaiko ašarų. Sakysit banalu, bet juk tokios akimirkos praturtina gyvenimą. Tik tokie prisiminimai veda mus į priekį ir palaiko sunkiose akimirkose.

Sėmės jums mielieji. Neužmirškite mūsų… o 12b klasei skiriu šią fotonuotrauką…

(thegoldguys.blogspot.com/nuotrauka)

Šiandien teko stebėti mokyklų LIK’ų (linksmųjų išradingųjų klubų) renginį Žemaitės dramos teatre. Kiekvienais metais jis sulaukia didelio susidomėjimo mokyklose, o finaliniai turai keliasi į teatro patalpas.

Stebint šių jaunų žmonių pastangas supranti, kokie mes mokytojai esame laimingi matydami jas. Vaidyba, šokis, dainavimas, masė juoko ir emocijų. Kokie jie gražūs scenoje. Tokios akimirkos tik dar kartą patvirtiną mano teisingai pasirinktą kelią.

Džiaugiuosi už savo mokyklos mokinių pergalę ir didžiuojuosi, kad pusę jos sudaro mano auklėtiniai. Esate šaunuoliai. Atleiskite jei kartais nemoku parodyti savo teigiamų emocijų, bet žinokite – jūs man tikrai brangūs ir aš jus visada palaikysiu. Bravo !!!

Jau pradėtu nebespėti tvarkytis su tinklaraščiui skirta informacija. Tad vėluodamas noriu pristatyti du renginius vykusius mano mokykloje – “Žemės diena” ir ”Teatro diena”.

Su jaunųjų turistų būrelio nariais buvome atsakingi už Žemės dienos paminėjimą. Mokiniai pagamino dėžę į kurią visi norintieji galėjo mesti savo palinkėjimus Žemei. Mokytojams, kaip pavasario simbolį, įteikėme sėklų maišelius. Prieš pirmąją pamoką, su būrelio nariais, rikiavomės lauke. Po trumpo pristatymo, skambant varpeliams, garbingai iškėlėme Žemės vėliavą.

Po 4-ių pamokų į aktų salę kvietėme visus norinčius ir turinčius žalias spalvos simbolį. Nusifotografavome. Mielai į fotosesiją įsiliejo ir mokyklos direktorius.

Neliko pamirštas ir klasės stendas. Jame sukabinome pamokų metu mokinių parašytus laiškus Žemei. Vietą čia rado ir gražiausi palinkėjimai ištraukti iš dėžės.

Po savaitės mokykloje jau šurmuliavo Teatro diena. Mokinių išradingumas – neišpasakytas. Štai keletas nuotraukų. Kas jie?

(blogs.csee.net/nuotrauka)

Sulaukiau laiško iš savaitraščio “Atgimimams”. Viena (kaip supratau) žurnalistė rašo straipsnį apie tai, kaip vaikai kartais metų metus patiria prievartą, patyčias, ko pasėkoje vieną dieną gali pratrukti – smurtaudami, mušdamiesi, asocialiai elgdamiesi ir panašiai.

Ji paprašė manęs parašyti komentarą ar patarimą (straipsnio pavidalu), kaip elgtis pedagogui, ką daryti vaikui, kuris susiduria su prievarta, akcentuojant socialinį aspektą.

Jei panašia tema kas nors būtų prašęs manęs pakalbėti mokslo metų pradžioje, tikrai būčiau atsisakęs. Tačiau Dėka “Olweus” patyčių prevencijos programos, kuri vykdoma mūsų mokykloje, jau turiu šiokios tokios patirties, kuria galiu dalintis.

Štai mano mintys:

Smurtas mokykloje sena problema. Deja tik dabar į ją atkreiptas tinkamas dėmesys. Tenka pripažinti, kad mokyklos sunkiai tvarkosi su šiuo reiškiniu. Visų pirma, patys pedagogai privalo pripažinti problemos egzistavimą, o tam reikalingas pasiruošimas. Pedagoginės studijos nesuteikia pakankamai specialių žinių, kurių reikia sprendžiant smurto problematiką. Iš kitos pusės reikia suprasti, kad mokytojui, tuo labiau dalykininkui, neįmanoma visko aprėpti. Mūsų švietimas orientuotas į standartų siekimą (egzaminai, įskaitos ir t.t.), todėl mokymo organizavimas atima didesnę laiko dalį.

Didžiausia problema, kad įvykus smurtiniui konfliktui pedagogas lieka vienas spręsti šios problemos. Jis nežino kur kreiptis ir prisiima atsakomybę už padarinius, kurie ateityje gali turėti skaudžių pasekmių tiek pačiam pedagogui tiek konflikto dalyviams. Todėl mokyklose privalo būti suformuotas tikslus veiksmų planas. Smurto atveju pedagogas turi žinoti ką jis turi daryti pirminėje konflikto stadijoje ir kur kreiptis toliau.

Nedidelius konfliktu pedagogas gali spręsti vietoje (išsiaiškinant mokinių vardus pavardes, konflikto priežastis, pranešti klasės auklėtojui). Svarbiausia juos laiku pastebėti ir nepalikti likimo valiai. Net ir nedidelio konflikto kaltininkai turi žinoti, kad neišsisuks nuo bausmės. Dažniausias konflikto kaltininko posakis „o ką jūs padarysite…“. Jis parodo bausmių taikymo nenuoseklumą mokykloje, todėl labai svarbu įvesti „bausmių kopėtėles“ ir jų laikytis visose konfliktinėse situacijose. Mokykloje gali būti vedamas specialus žurnalas ar sąsiuvinis, kuriame tokius konfliktus fiksuotų patys pedagogai. Taip atsiranda galimybė išsiaiškinti labiausiai į konfliktus linkusius mokinius ir į juos atkreipti ypatingą dėmesį. Susidarius situacijai, kurios pedagogas nesugeba išspręsti vienas, būtina pasitelkti mokyklos socialinį pedagogą ar psichologą. Tam reikalui mokyklose pravartu suburti krizių valdymo komandą, kurią gali sudaryti minėti specialistai, administracijos darbuotojai bei patirtį turintys pedagogai.

Pedagogui smurtą pastebėti yra labai sunku. Jis niekada nevyksta akivaizdžiai. Tai užslėptas reiškinys. Blogiausia tai, kad aukomis tapę mokiniai praktiškai niekada neišsiduoda. Jie bijo dar didesnio ir dažnesnio smurto, užsidaro savyje. Vidiniai išgyvenimai tampa vis stipresni, o tokių išgyvenimų rezultatai – savižudybė arba žiaurus atgalinis smurtas. Svarbiausia mokykloje užtikrinti mokinių pasitikėjimą pedagogais ir kitais specialistais. Mokiniai turi žinoti, kad jie visada laukiami socialinio pedagogo, psichologo kabinetuose. Apsilankymas pas juos neturi atrodyti kaip bejėgiškumo gestas. Reikalingas nuolatinis dialogas.

(publicrelatiosmatters.com/nuotrauka)

Artėja kovo 20-oji. Kartu su mokiniais bandysime paminėti Žemės dieną. Šiandien darbuojasi 8-okai, todėl sugalvojau jiems šiek tiek kitokią pamoką. Visų pirma, suskirsčiau juos į 4 grupes. Kiekviena iš jų išsirinko vadovus bei “dailinikus”. Pastarieji atsakingi už plakato parengimą pavadinimu – “Procesai, kurių metu teršiama aplinka”.

Visi kartu žiūrėjome trumpą video medžiagą. Po to aptarinėjome, diskutavome. Grupėms buvo iškeltas tikslas – parašyti laišką Žemei. Žinau žinau, skamba kiek banaliai ir vaikiškai. Bet norėjau išspausti iš mokinių kuo daugiau kūrybiškumo.

Teko nusivilti. Nenori jie įdėti pastangų. Pati pamoka vykusi, bet išryškėjo apatija kažką kurti. Grupėse darbavosi tik keli žmonės. Gerai, kad bent “dailininkų” grupelės nenuvylė ir paruošė visai neblogus plakatus.

Darbas grupėse, kaip metodas, geras pasirinkimas kūrybiškai klasei. Jei yra mokinių, atliekančių minčių generatoriaus vaidmenį, pamoka pavyks. Tačiau mažiau kūrybiškom klasėm darbas grupėse gali virsti chaosu ir visišku nenoru ką nors veikti. Iš 4-ių aštuntokų klasių minėtą metodą galiu taikyti tik 1-oje klasėje ir būti ramus, kad pamoka pavyks.

Metodo taikymui gali pagelbėti labai tikslūs nurodymai, darbų paskirstymas, griežtas laiko limitas. Kalbu apie klases, kurios nepasižymi dideliu kūrybiškumo potencialu. Jos labiau orientuotos į darbinę veiklą, todėl taikant minėtus reikalavimus gali pasisekti įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

Vakar mokykloje svečiavosi kovo 11-osios akto signataras Rimvydas Valatka. Per pirmąją pamoką daugelis vienuoliktokų rinkosi pas mane kabinete, kuriame vyko pirmasis susitikimas su svečiu.

Buvau nusistatęs, kad pokalbis bus nuobodus. Išgirsim postulatus apie nepriklausomybės svarbą, kaip jos negerbia jaunimas ir pan. Tačiau klydau. Valatka kalbėjo apie paprastus dalykus, apie esamą padėtį. Neapsieita be istorinių ir filosofinių pasisakymų, kurie leidžia nuspėti šio žmogaus apsiskaitymą. Nereikėtų pamiršti, Valatka – istorijos mokytojas, todėl žino kas yra jauni žmonės ir kaip reikia bendrauti jų kompanijoje.

Įstrigo vienas išsakytas palyginimas. Lietuva – tai vandens taurė, kuri šiuo metu “laisto” savo turinį (suprask jaunąją kartą). Nebereikalo Valatka susitikimo pradžioje uždavė klausimą – ar akto pasirašymas buvo prasmingas žiūrint į šiandieninį valstybės gyvenimą?” Daug vietos interpretacijai ir diskusijai…

Vėliau susitikimas vyko su visa mokyklos bendruomenę. Sudainavome himną. Aktų salė buvo sausutėlė.

Kovo 11-osios progai, paruošiau klasėje pažintinį stendą. Nieko ypatingo. Pateikiau pasirašyto akto bei kitų dokumentų pavyzdžių. Keletą sakinių skyriau R. Valatkos asmenybės faktams.

(supermama.lt/nuotrauka)

Kalbame apie mokinių gebėjimus, kompetencijas. Šia tema persmelktas visas ugdymas. Programos, planai, gairės. Pabrėžiamas sausų žinių mažinimas. Gražu, pagirtina, inovatyvu…

Bet man mokykla tampa susvetimėjimo bei nemokėjimo bendrauti vieta. Pasigendu išskirtinio dėmesio tarpusavio bendravimui, supratimui. Mokiniai to nemokomi. Pedagogikos teoretikai galėtų mane apšaukti už nemokšiškumą. Juk pedagogas yra pavyzdys ir tiks nuo jo viskas priklauso. Vaikai mokosi iš vyresniųjų. Tačiau vis dažniau pastebiu atvirkščią procesą…Mokiniai nebemoka bendrauti su pedagogais.

Visada pabrėždavau šių santykių svarbą. Vis kalbėdavau apie tarpusavio supratimą. Dabar jaučiu, visos mano kalbos nieko vertos. Sovietiniais laikais pagarba buvo grindžiama baime. Bandėme persiauklėti. Vis dar bandome. Išskiriamas pedagoginis taktas, liberalus, demokratiškas, humaniškas bendravimas. Atrodytu, pamatai sudėti. Tačiau kažko trūksta.

Sunku išreikšti mintis žodžiais. Grįžus iš mokyklos teko išklausyti dar negirdėtų priekaištų iš abiturientų. Ko pasėkoje, mūsų bendroje internetinėje svetainėje atsirado mano “kreipimasis į 12-okus”. Šiandieninis patyrimas padiktavo įrašo pradžią. Deja pabaigos nebeišeina suregzti. Pateiksiu tik pastarąjį “kreipimąsi”.

Kaip matau aistros nenurimsta po šiandieninės pamokos. Pasipylė klausimai, priekaištai per facebook’a ir skyp’a. Autorių neminėsiu. Iškarto pasakysiu – pažymius galima būtų pakeisti, tačiau taip nusižengčiau savo principams. O ar yra rimtų priežasčių tą daryti? Kol kas nežinau…

Kur jūsų dalykiškas kalbėjimas pamokos metu? Kur jūsų pasiūlymai? Kur jūsų noras diskutuoti? Išgirstu – “aš nebuvau klasėje”, “jūs mus išleidote”, “mums buvo bandomasis”. Viskas. Kaip kirviu nukirsta. Išvada – niekada daugiau jūsų neišleisiu.

Jūs man pasakykit, kokią jūs teisę įgavote 12-oje klasėje atėjus į pamoką nieko neveikti? Jūs norite, oi ne, atsiprašau – reikalaujate pagarbos jums (štai kaip įsireiškė vienas iš jūsų tarpo “Savo pykti galėtumėte lieti kažkur kitur, o ne abiturientams atestatus gadinti”). Pilietis nesugebėjo 10 minučių skirti pabaigti darbą, bet panašiom žinutėm laiko pilna.

Dabar atsakykite – kiek jūs mane gerbiate (jei galite sau leisti parašyti tokias žinutes)? Šiandien kalbu, o jūs tuo metu sugebate aptarinėti savo reikalus nekreipdami jokio dėmesio į mane. Tai pagarba? Iš 25 žmonių, normaliai pasiruošti sugeba tik 4 – tai pagarba?

Užduodate klausimą – “Mes Jums nieko nepadarėme, kad jūs mus baustumėte už nieką, šiaip sau”. Bet reikėtų jūsų paklausti – ką jūs padarėte? Yra žmonių, kurie dirba, čia nesiginčiju. Deja kitiems atėjimas į geografijos pamoką – tik tam, kad ateiti. Daugiau jokių prioritetų nebėra.

Visa širdimi studijavau 6 metus, mokykloje dirbu 2,5 metų. Ir štai atsiranda 12-okas, kuris sugeba mane apšaukti, kad gadinu atestatus, nenormaliai bendrauju, baudžiu už nieką ir t.t. Ir taip geografijos mokytojas darbuojasi visada? Tik tiek gavote iš mano pamokų?

Kartojau ne kartą, mokėkit bendrauti su mokytoju. Neapgaudinėkit jo, o dalykiškai tarkitės. Norit pasakyti šiandien to sulaukiau pamokos metu? Ne mielieji, deja, bet ne.

Daugiau nenorėčiau sulaukti panašių žinučių nei per vieną socialinį tinklą ar kitą bendravimui skirtą programą. O tam piliečiui (jis žino apie ką kalbu) – palinkėsiu ateičiai, nusileisk iš debesų, jei galvoji, kad galėsi visiems dėstytojams ar profesoriams rašyti tokias žinutes ir taip priekaištauti, labai klysti. Nesusigadink savo ateities dėl nemokėjimo valdyti pykčio.

P.S. linksmi veideliai nesušvelnina žinučių tono.

(thezwan.wordpress.com/nuotrauka)

Visada sunku darbuotis po ilgesnio savaitgalio. Mokiniai visiškai nenusiteikę darbui. Nekaltinu jų. Tokiomis dienomis nereikia galvoti apie normalias pamokas. Lieka tik lakoniškai aptarti naują temą, pateikti keletą klausimų ir lengvą užduotėlę pratybų sąsiuviniuose.

Užsukus į mokytojų kambarį pasitinka visa eilė naujų skelbimų. Rytoj turėtų būti laisva diena, bet teks nuo 13 val. dalyvauti posėdyje. Surašyta darbotvarkė nuteikia ilgam sėdėjimui. Poryt laukia visuotinis tėvų susirinkimas. Po kurio tėveliai rinksis į klases ir kalbės su klasių auklėtojais. Jau numanau kiek bus dalyvaujančių…

O kur dar popierių kalnas. Žodžiu – sunki diena. Gerai, kad yra viena tokia linksma 8-kų klasė. Vis jie savo klausimais priverčia mane nukrypti nuo pamokos temos. Pradedam diskutuoti be sustojimo. Susigriebiam, kai jau lieka 10 minučių iki pamokos galo. Kartais tokie pokalbiai duoda žymiai daugiau naudos nei monotoniškas kalbėjimas nauja tema.

Pamokų pabaigą. Dar keletas mokinių atėjo rašyti atsiskaitomųjų darbų. Uždavęs darbą jiems prisėdau pasidarbuoti su mokine, kuri ruošiasi Č. Kudabos konkursui. Valandėlės kaip ir nebėra.

Reikėtų susitvarkyti auklėjamosios klasės žurnalą ir išsitaisyti darbus. Bet manau šiandienai užteks. Teks temtis viską į namus.

Darbo diena po švenčių…

(vtv.lt/nuotrauka)

Rašau “gyvai” sėdėdamas bandomajame geografijos egzamine.

Iš mano 12-okų – 6 mokiniai pasirinko laikyti šį egzaminą. Nors nelauktai prisidėjo dar 2. Viena panelė sugalvojo prieš savaitėlę pranešti dėl bandymo rašyti. Na, o šiandien, pirmą kartą pro duris įėjo dar vienas “kolega” grįžęs iš berods sporto mokyklos.

Įdomu kaip jiems seksis. Čia lyg tėvas pirmą kartą stebėtų savo sūnų važiuojančiu dviračiu. 12-okų karta, kurią mokau, motyvuoti mokiniai. Malonu su jais dirbti, diskutuoti, ginčytis. Bus sunku juos išlydėti.

Apie tikrąjį geografijos egzaminą bijau ir pagalvoti. Vyresnieji kolegos vis pataria nesirūpinti, sako “tai jų asmeninis reikalas”. Bet atsakomybę jaučiu didelę. Tuo labiau, tai bus pirmieji mano mokiniai, kurie laikys egzaminą.