Už lango lyja, oras bjauriai rudeniškas. Todėl pasidalinsiu vis dar gyvais šilto oro įspūdžiai.

Prieš porą savaičių nusprendėme nuvažiuoti iki Šatrijos kalno. Savaitgalis palepino saulės šiluma, todėl norėjosi pabūti gamtos apsuptį.

Važiuojant kelias neprailgo. Žemaitijos aukštumų kraštovaizdis įspūdingas, o ir patys žmonės stengiasi kuo gražiau įsirengti savo namus ir nors kiek “prisiderinti” prie gamtos sukurto nuostabaus vaizdo.

Kartu su savimi pasiėmė Tingį. Turėjo ir jis ką veikti. Visas kalno šlaitas buvo nubėgiotas pirmyn atgal. Grižus į namus mūsų augintinis “krito” ne lygioje kovoje su nuovargiu.

Ruduo vis daugiau laidžia sau pasireikšti. Ypatingai gražias spalvas galima pamatyti tarp atskirų kontrastų – lietaus ir saulės spindulių.

Važiuojant į Telšius negalėjom nesustoti pamatę tokią gražią vaivorykštę. Nors elektros stulpai lyg ir turėjo sugadinti vaizdą, bet manau, kad tai savotiškai gražu…

Manau komentarų čia daug nereikia. Keletas nuostabių vaizdų iš Latvijos pajūrio.

Po ilgų diskusijų, sau draugais nusprendėme, kad Lietuvos pajūryje tikrai nerasime ramios vietos poilsiui, todėl buvo pasirinkta Latvija. Prisipažinsiu, žiūrėjau į tai skeptiškai, bet po trejų dienų praleistų Engurėje drąsiai galiu teigti – tai nuostabi vieta poilsiui.

Kempingas geras kilometras nutolęs nuo Engurės miestelio, prie jūros – Rygos įlankoje. Įsikurti galima pušyne (2 latai už palipinę ir 5 už automobilį). Mes pasirinkome vietą prie pat jūros (gal 10 metrų iki jos). Šalia stalas su suolais ir laužavietė. Negalėjau net įsivaizduoti, kad taip arti jūros įmanoma statyti palapines.

Vanduo ramus, beveik nėra bangavimo. Nustebino ir jo skaidrumas. Tik vienas kitas žmogus praeina pajūriu. Žodžiu – kažkas panašaus ką esu matęs tik per filmus. Štai keletas nuotraukų kaip atrodo pajūris (truputėli tamsokos, nes atvykome penktadienio vakarą).

Kempinge gali pasijusti, kad esi Lietuvoje. Per visas 3 dienas negirdėjau ne vieno kalbančio latviškai. Visi aplinkiniai lietuviai. Nėra ko stebėtis, nes daugeliui yra pasirinkimas ar sukarti daugiau kilometrų iki Palangos ar pasirinkti trumpesnį atstumą iki Engurės. Tikiu, kad apsisprendimas vienareikšmiškai – Latvijos pajūris.

Galiu teigti, kad atsipalaidavom 100 %: šiltas oras, tinklinis, aitvarų kėlimas, mini futbolas, maudynės jūroje, sriuba virta ant laužo, šašlykai, na ir žinoma šaltas alutis

Kitame įraše pabandysiu jums parodyti keletą nuostabių gamtos nuotraukų, kurias užfiksuoti padėjo mano naujasis pirkinys. Saulės tekėjimo vaizdai gavosi nuostabūs.

Užvakar pagaliau sulaukiau savo naujojo fotoaparato. Ateina laikas kada žmogus daugiau atsižvelgia į tuos daiktus, kurie suteikia kokybinius pojūčius. Mūsų “olimpus FE-190” jau paseno technologiškai. Tiesiog pabodo žiūrėti į tamsias ar išsiliejusias nuotraukas.

Nesakau, kad šis fotoaparatas blogas. Mažiukas, patogus, pigus. Pradžiai – tai neblogas pasirinkimas. Bet bėgant laikui ir tobulėjant fotografavimo įgūdžiams, supratimas apie geras nuotraukas keičiasi.

Todėl pribrendo laikas keisti šį “seniuką”. Ieškota nemažai. Noriu padėkoti visai blogosferai – kurioje tikrai gali rasti informacijos. Juolab, nemažai blogerių mielai padeda, pakonsultuoja. Mano atveju – didelis dėkui inferno. Patariu apsilankyti jo tinklaraštyje, jei prijaučiate fotografijai, tai šiame bloge tikrai rasite reikalingos ir įdomios informacijos.

Ir štai manasis “žaisliukas” – Canon PowerShot SX1 IS.

Nevardinsiu jo galybių ir visų parametrų. Nes tik šiandien su savuoju augintiniu bandžiau jį gamtoje. Tačiau daugiau teko su Tingiu žaisti nei fotografuoti

(Asmeninis archyvas/nuotrauka)

Po ilgų mastymų, su drauge nusprendėme, kad ir kaip, bet prie jūros lietuviui privalu nuvažiuoti. Pasirinkome Šventąją galvodami, kad čia bus nors kiek mažiau žmonių (klydome). Juolab orų prognozė mums buvo į naudą. Planas paprastas – penktadienį nuvažiuoti į Šventąją, susirasti kambarėlį, nukeliauti prie jūros. Šeštadienį dar kiek pagulėti paplūdimyje ir po pietų traukti namų link.

Galiu pasakyti, kad trumpas atokvėpis mums pasisekė. Kelionė truko pusantros valandėlės. Nesutikome jokių kamščių. Šventosios prieigose laukė begalės žmonių, kurie siūlė gyvenamąjį plotą. Vis gi surizikavome apžiūrėti pačio miestelio centrą, vildamiesi ten rasti kokį namelį.

Ir čia, kaip aklom vištom grūdas, pasitaikė skelbimas – dvivietis kambarys, parai 50 litų. Iki jūros 10 minučių kelio. Dviem kambariam skirtas tualetas, šaldytuvas, karštas vanduo duše 9 minutės – 3 litai. Gal būt pasiūlymas ir nepigiausias, bet nusprendėme netaupyti šioje situacijoje.

Parkeliavome iš paplūdimio raudoni kaip vėžiai, nusiprausėme, pailsėjome. 22.15 valandai įsigijome bilietus į Manto koncertą “Titanike”. Turėdami pora laisvų valandėlių prisėdome kavinėje užkąsti.

Manau apie maisto kokybę nereikia čia daug ir pasakoti, patys esate su tuo susidūrę. Žmonių daugėjo kas minutę, padavėjos nespėja, klientai pyksta. Žodžiu reikia suprasti, kad pajūrio kurortai skirti ne valgių gurmanams.

Manto koncertas tikrai šaunus. Nors trumpas, bet užteko ir to, kad gauti neblogą dozę geros nuotaikos. Šis dainininkas moka daryti šou. Tikrai nesigailim apsilankę.

Po koncerto (apie 24 val.), gyvenimas Šventojoje tik prasidėjo. Tačiau mums pakako 3 valandų gulėjimo paplūdimyje bei vakaro programos. Todėl pasukome nakvynės vietos link.

Šeštadienio diena tikrai buvo be proto karšta. Kojos svilo stovint ant smėlio. Ištempėme 2 valandėles, nes iš po vakarykščio deginimosi skaudėjo visas kūnas. Atsiskaitę su kambario prižiūrėtoju bei nupirkę suvenyrų namiškiams, pajudėjome iš Šventosios.

Žinoma kaip be HBH. Niekada nepravažiuojam nesustoje čia pavalgyti. Tik prieš tai teko stebėti 3 kilometrų mašinų kamštį. Karšta, mašinos kaista, keletas matosi jau paleidusios dūmus pro kapotą. Kaip gerai, kas mes važiavome penktadienį, nes šeštadienis spėju buvo beprotiška diena poilsiautojams.

Pagaliau mus pasiekė pavasaris. Na bent jau saulės spinduliai šį šeštadienį tikrai pamalonino. Teko keliauti į tėviškę. Važiuojant pro kaimelius buvo malonu stebėti, kaip šiltas oras traukia žmones į lauką. Visi stengiasi susitvarkyti aplinką, namus. Retoje sodyboje nesimatė besidarbuojančių.

Savo tėviškėje aplankėme visų pamėgtą “pušynėly” pro kurį teka Ventos upė. Vis gi gamta dar miega: medžių šakos nuogos, pernykštė geltona žolė. Tik pakėlus akis pasijunta pavasario dvelksmas: skaidrus dangus, saulės spinduliai, paukščių čiulbėjimas. Malonus jausmas.

Šalia viso šio grožio atsirado ir nemalonių vaizdų. Aplinkui visur mėtėsi kalnai šiukšlių. Lietuviai vis dar nemoka tausoti savosios gamtos. Ir manau, kad dar ilgai to nemokės. Tiesiog toks mūsų mentalitetas. Juk labai sunku paėmus išgertą tarą sudėtį į maišelį ir parvežus išmesti konteineryje. Lengviau viską padrėbti po medžiu.

Štai keletas šios kelionės vaizdų.

Taip gražiai saulė ėmė šviesti už lango, kad sugalvojome nuvažiuoti prie Ilgės ežero. Oras nuostabus, šiltai žiemiškas. Nenuostabu, kad prie Ilgės ežero sutikome begales žmonių ir mašinos vis riedėjo ir riedėjo į stovėjimo aikštelę. Žmonės linksminosi susikūrę laužus. Pramogavo su keturračiais. Tai truputėli nuvylė, nes norėjosi ramumos. Bet tokiu oru manau daugelis nori pabūti gamtoje.

Vaizdas prie šio ežero nuostabus, dar niekada nesame buvę prie jo žiemos metu. Štai keletas nuotraukų iš šio apsilankymo. Nors keturračių nuvažinėtas ledas sugadino vaizdą, bet bendras kraštovaizdis tikrai sukėlė gerų įspūdžių.