Pagaliau namuose vėl veikia internetas. Beveik tris dienas teko skambinėti ir klausinėti kada bus viskas sutvarkyta. Iš vienos pusės tai išėjo į gerą. Su malonumu pasinėriau į knygų skaitymą. Nepastebėjau kaip verčiu paskutinį puslapį “Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu” ir “Pasaulio istorija”. Čekuolio mintys ypatingai patiko, todėl ant stalo jau padėta ir antroji jo knyga “Staigmenos ir kiti žinomi dalykai”.

Savaitgalis buvo skirtas plaukimui su baidarėmis. Pasirinkome mums gerai žinomą upę Ventą, kuri teka ir pro mano gimtąjį Ventos miestelį. Palyginus su plaukimu Minija, tai buvo atsipalaidavimas. Praktiškai nesutikome slenksčių ar itin seklių vietų. Iš 15 kilometrų atkarpos trečdalį dreifavome susikibę. Smagu…

Atostogos lekia su vėjeliu. Jau spėjau ir pavargti. Nuolatinis važiavimas pradeda nusibosti. Kartais norisi tik prigulti ir ramiai paskaityti kokią įdomią knygą ar prisėsti prie savo suplanuotų darbų.

Prasidėjus ilgajam savaitgaliui su drauge nusprendėme vienai dienai nuvažiuoti prie jūros. Mano nuojauta dėl srautų į Palangos pusę pasiteisino. Prie Kretingos jau stovėjome spūstyje. Nuo Vidmantų vėl tas pats, todėl kelionės tikslu pasirinkome Olandų kepurę (prie Karklės). Automobilių masė ir čia pasitaikė nemaža. Nuotaika pagerėjo nusileidus į paplūdimį. Žmonių tikrai ne tiek, kad reikėtų lipti per galvas.

Pasideginę 4 valandėles pajudėjimo Klaipėdos link. Sekantis tikslas – Mini zoologijos sodas. Nesitikėjome rasti tokios gausybės gyvūnijos. Deja, bet karštas oras neleido pasigerėti visais “gyventojais”. Reikia suprasti, karšta jiems, todėl visi sulindę kur giliau į šešėlį (daugiau nuotraukų rasite čia) Susipažinę su visais zoologijos sodo gyventojais ir atsigaivinę ledais pasukome namų link.

Dienos maršrutas tęsėsi Vėžaičių kryptimi. Netoli Plungės sustojome pavalgyti. Patarčiau visiems nepraleisti “Karčiamos” – nesikandžiojančios kainos, graži aplinka ir svarbiausia skanus maistas. Papietavę jau riedėjome Plungės krypti ir galutinė stotelė – Telšiai.

Keletas pastabų. Nelabai mokame susitvarkyti savo pajūrio. Nors turime jo ir ne tiek daug, bet vis tiek nededame pastangų jo išsaugojimui ir reprezentavimui. Važiuojant Karklės link matėme daug kempingų, iš jų su dviračiais judančių žmonių jūros link. Kelias siauras, vos prasilenkia dvi mašinos, o dar plius dviračiai. Jiems skirtas kelias tęsiasi tik pačių pajūriu, o iki jo privažiuoti infrastruktūros praktiškai jokios.

Paplūdimyje nė vienos šiukšlių dėžės. Kaip suprantu viskas koncentruojasi tik Palangos ir Šventosios prieigose. Bet palaukite mielieji, paplūdimys tęsiasi ne vien šiais miesteliais. Jei turime galimybę sukviesti žmones visoje pakrantėje, tai užtikrinkime ir tvarką.

Apie lietuvaičių kultūrą kelyje reikėtų kalbėti atskirai. Na nemokam mes elgtis kelyje nors tu ką. Svarbu kuo greičiau ir kuo daugiau mašinų aplenkti. Lekiam akis išdegę. Ir kuo naujesnė bei galingesnė mašina, tuo kvailesnis sėdi už vairo.

Šiais metais su kolegomis ir mokiniais suorganizavome kelionę į šiaurinę Lenkiją. Pabandysiu trumpai pasidalinti įspūdžiais. Studijuojant VPU, ketvirto kurso praktikos metu, mums teko važiuoti panašiu maršrutu, todėl matyti objektai nebuvo man kažkas naujo. Pabandžiau atkreipti dėmesį į tokius dalykus, kurie nelabai rūpi paprastam turistui

Tai apie ką kalbėsiu, liečia tik šiaurinę Lenkiją. Ši valstybė didelė, todėl nuomonė apie vieną kraštą negali atspindėti visos šalies.

Asmeniškai man, Lenkija paliko gerą įspūdį. Jei paklaustumėte, ar norėčiau gyventi čia, atsakyčiau teigiamai. Ji kažką turi tokio, ko pasigendu Lietuvoje. Tik neskubėkite teisti manęs. Tiesiog samprotauju kas būtų jei būtų. Važiuojant į akis krenta milžiniško ploto dirbami laukai, dominuojanti kultūra – rapsas. Geltonos spalvos užteks dar ilgam laikui. Užliūliuoja ir pats banguojantis reljefas. Lenkija yra piečiau Lietuvos, todėl nereikia stebėtis, kad žaluma šiuo metu ypatingai ryški.

Atkreipiau dėmesį į švarą. Daugelyje vietų pastatyti konteineriai skirti plastikui ir vizualiai matosi žmonių supratimas nemesti šiukšlių šalia. Tokį vaizdą sutikau ne tik miestuose, bet ir mažose gyvenvietėse. Kaip supratau, lenkai nėra išprotėję dėl nuosavų namų gražinimo, dominuoja tinkuotos sienos ir praktiškai visur sudėti plastikiniai lankai. Teko pamatyti tik vieną kitą ištaigingą vilą. Tai parodo, kad visuomenės susisluoksniavimas nėra toks didelis kaip pas mus. Vizualiai automobilių parkas pasirodė žymiai jaunesnis nei Lietuvoje. Gaila, bet lenkai nekaip neišsprendžia problemų susijusių su keliais. Statybos vykdomos milžiniškais mastai, bet pokyčių mažesnio pralaidumo keliuose nėra. Vairuotojams važiuoti Lenkijos keliais tikrai labai sunku. Juokingiausia, kad vykstant iki pamėgtų turistinių vietų apima jausmas, lyg važiuotum dviračių takais. Didesnės transporto priemonės norėdamos prasilenkti privalo sulėtinti ir stipriai pasitraukti į kelkraštį (kurį beje riboja medžiai).

Štai tokie mano pastebėjimai. Apie Vilko guolį ar Malborko pilį nematau prasmės pasakoti. Daug kas tikrai esate buvę, o jei ne – nepraleiskite progos nuvykti. Verti dėmesio objektai. Kelionės metu stengiausi įsigyti visų aplankytų vietų atvirutes (pravers pamokų metu kaip vaizdinė priemonė).

Na ir pabaigai patarimas – visada pasilikite smulkių pinigų apsilankymui WC. Vyraujanti kaina 2 zlotai. Paskaičiavau mūsų išlaidas šiam dalykui. Gaunasi beveik 10 zlotų. Rimtas reikalas rimtai kainuoja…

Daugiau nuotraukų rasite užsukę čia.

Studijų laikais teko lankytis Molėtų observatorijoje. Pamenu, keliavome vakare. Sustoję pakelėje žvalgėmės į dangų ir bandėme atspėti žvaigždynus. Observatorijoje lipome į bokštą ir pro teleskopą stebėjome mėnulį ir kitus dangaus kūnus.

Dabartinės kelionės labai laukiau. Teko tik žiniasklaidoje skaityti apie renovavimo darbus ir kad jų vertė siekė apie 20 milijonų. Tiesa pasakius – nesitikėjau tokios akivaizdžios pertvarkos. Mūsų autobusą pasitiko laukimo salė, kuri primena skraidančią lėkštę. Įspūdingai atrodantis statinys.

Įsigijus bilietus mus pakvietė į vidų gidas. Tiesiai iš laukimo salės patekome į muziejų. Tai atskiros salės, kurias jungia kylantys aukštyn laiptai. Įdomus gido pasakojimas neprailgsta ir labai papildo dar nevisai užpildytas erdves. Fotografavimas tamsoje nėra mano “arkliukas”, todėl nuotraukos tikrai neatspindi tikrosios čia esančios atmosferos.

Pasiekus viršų, atsidūrėme mini kino salėje. Gidas nuleidęs ekraną demonstravo nuotraukas, pasakojo apie žvaigždes, jų tipus, paplitimą ir spiečius.

Pasibaigus peržiūrai pajudėjome toliau. Laukė kilimas į apžiūros kupolą. Štai dėl ko verta keliauti į šią vietą. Jau vien statinys sukelia futurizmo įspūdį, o ką jau kalbėti apie galimybę per teleskopą žvalgytis į kosmoso platybes (deja mums nenusišypsojo tokia laimė dėl oro sąlygų).

Planuodami savo atostogų maršrutą po Lietuvą neaplenkite Molėtų observatorijos. Patarimas – iš anksto  susitarkite dėl apsilankymo ir būtinai atsižvelkite į metų laiką, nes tai įtakos ar turėsite galimybę pasinaudoti teleskopu.

Lauke vis šilčiau. Šiandien su savuoju augintiniu išsiruošėme ir ilgesniam pasivaikščiojimui. Pavasaris… Nyksta susikaupimas rašyti rimtus įrašus. Nesakau, kad kūrybinė krizė. Tiesiog oras diktuoja savo nuotaiką. Kas belieką žmogui – prisitaikyti.

Penktadienį sugalvojome nuvažiuoti prie jūros. Vakaras pasitaikė nuostabiai gražus. Jokio didelio vėjelio. Jūrą gaubia rūkas. Prasiėjome Basanavičiaus gatve.

Palanga po truputėli bunda iš žiemos miego. Aplinkui šluoja, valo, kalą. Vasarą čia vėl sugūžės pusę Lietuvos (ir ne tik). Kol yra galimybė ramiai pasivaikščioti, reikia ja pasinaudoti.

Prieš Naujuosius metu teko pasivaikščioti po Telšius (sakau “teko” nes dažniausiai ramiam prasiėjimui ir fotografavimui nėra laiko). Šis miestas moka puoštis. Mokiniams visada pabrėžiu, kad Telšiai turi “šarmo”, kurį suteikia senamiestis, kunigų seminarijos kompleksas, katedra, nemažai skulptūrų (pabrėžiančių žemaitiškas šaknis).

Nors fotografavimui trukdė šaltukas, vis gi išėjo padaryti keletą gražių kadrų.

Ryte pabudus ir pažvelgus pro langą nušvito akys. Pagaliau žiema. Šaltukas ir krentančios snaigės. Derinys, kurio laukiu visus metus.

Ta proga, sugalvojome užsikarti į Šatrijos kalną. Mūsų augintiniui tai buvo didžiausias malonumas.

Savaitgalį teko keliauti į Vilnių. Tradicija tapo aplankyti ir VPU gamtos mokslų fakultetą – mieliausią vietą Vilniuje. 4-i nuostabūs studijų metai. Mokslai, draugai, šėlionės. Būta visko. Atvykęs čia jaučiu nostalgiją…

Kiemas (kuriame net yra tekę valyti sniegą), foje, koridoriai, kabinetai. Miela lipti tiek daug numintais laiptais. Gaila, tačiau tenka atkreipti dėmesį į nelabai malonų pasikeitimą – kabančią gerbiamo dėstytojo Rimanto Krupicko nuotrauką šalia kitų garbingų, mus palikusių dėstytojų. Liūdna, graudu. Dar didesnė nostalgija užplūsta pažvelgus pro langą, šalia gerbiamo dėstytojo kabineto.

Šnektelim su buvusia dėstytoja. Malonu girdėti jos balsą. Studijų metais jis buvo stipriai įkyrėjęs, o dabar taip gerą jį girdėti. Keičiasi viskas. Juoda tampa balta ir atvirkščiai…

Magistro studijos neištolo neprilygsta tam, ką patyriau čia. Laikas bėga, daug kas užsimiršta, bet gamtos mokslų fakultetas visada liks mano (mūsų) viduje.

Pamaniau, kad reikėtų užbaigti vasaros sezoną šiuo įrašu. Nors jau buvau paruošęs jį seniau, tačiau dėl atsiradusių techninių problemų niekaip negalėjau jums pateikti nuotraukų. Tai darau šiandien.

Prieš porą savaičių su savo jaunųjų turistų būreliu pradėjome savo veiklą. Pirmoji kelionė kaip tik sutapo su turizmo diena. Ta proga, viena iš mano kolegių suorganizavo žygį aplink mūsų miesto pažibą – Masčio ežerą.

Be paprasto žygiavimo buvo vykdoma ir edukacinė veikla, mokiniam kolegė pasakojo Telšių miesto istoriją, mokė orientuoti žemėlapį, nusistatyti buvimo vietą ir dar daug kitų geografinių įdomybių.

Diena pasitaikė vėjuota ir apniūkusi, tačiau lietaus pavyko išvengti. Visos kelionės metu bandžiau įamžinti artėjantį rudenį, nors nelabai sekėsi. Nuolatinis ėjimas ir fotografavimas – dvi nesuderinamos veiklos. Todėl pateiksiu jums tik įdomesnius kadrus.

Mokytojų dienos proga, visas kolektyvas susiorganizavo kelionę į Klaipėdą. Tikslas – miuziklas “Veronika”.

Po Klaipėdą pasivaikščioti taip ir nebuvo kada, tačiau galiu pasakyti – tai gražus miestas. Savotiška architektūra daro įspūdį. Ir šiaip jaučiamas miesto unikalumas. Kaip mėgstu sakyti – tai miestas turintis šarmo.

Nesu didysis teatro žinovas. Tačiau šis miuziklas buvo savotiškai įdomus. Labiausiai patiko muzika. Nereikėtų stebėtis, juk kompozitorius gerbiamas G. Kuprevičius. Jo kūriniai visada unikalūs. Visa tai atsispindėjo ir miuzikle “Veronika”.

Kūrinys gana sunkokas, vaikui išsėdėti 1.50 val. būtų per daug. Vietomis jautėsi šiokia tokia monotonija. Įspūdingos dekoracijos, kurios nuolat judėjo, keitėsi. Reziume – verta apsilankyti.

Keletas foto iš kelionės.