Prieš Naujuosius metu teko pasivaikščioti po Telšius (sakau “teko” nes dažniausiai ramiam prasiėjimui ir fotografavimui nėra laiko). Šis miestas moka puoštis. Mokiniams visada pabrėžiu, kad Telšiai turi “šarmo”, kurį suteikia senamiestis, kunigų seminarijos kompleksas, katedra, nemažai skulptūrų (pabrėžiančių žemaitiškas šaknis).

Nors fotografavimui trukdė šaltukas, vis gi išėjo padaryti keletą gražių kadrų.

Ryte pabudus ir pažvelgus pro langą nušvito akys. Pagaliau žiema. Šaltukas ir krentančios snaigės. Derinys, kurio laukiu visus metus.

Ta proga, sugalvojome užsikarti į Šatrijos kalną. Mūsų augintiniui tai buvo didžiausias malonumas.

Savaitgalį teko keliauti į Vilnių. Tradicija tapo aplankyti ir VPU gamtos mokslų fakultetą – mieliausią vietą Vilniuje. 4-i nuostabūs studijų metai. Mokslai, draugai, šėlionės. Būta visko. Atvykęs čia jaučiu nostalgiją…

Kiemas (kuriame net yra tekę valyti sniegą), foje, koridoriai, kabinetai. Miela lipti tiek daug numintais laiptais. Gaila, tačiau tenka atkreipti dėmesį į nelabai malonų pasikeitimą – kabančią gerbiamo dėstytojo Rimanto Krupicko nuotrauką šalia kitų garbingų, mus palikusių dėstytojų. Liūdna, graudu. Dar didesnė nostalgija užplūsta pažvelgus pro langą, šalia gerbiamo dėstytojo kabineto.

Šnektelim su buvusia dėstytoja. Malonu girdėti jos balsą. Studijų metais jis buvo stipriai įkyrėjęs, o dabar taip gerą jį girdėti. Keičiasi viskas. Juoda tampa balta ir atvirkščiai…

Magistro studijos neištolo neprilygsta tam, ką patyriau čia. Laikas bėga, daug kas užsimiršta, bet gamtos mokslų fakultetas visada liks mano (mūsų) viduje.

Pamaniau, kad reikėtų užbaigti vasaros sezoną šiuo įrašu. Nors jau buvau paruošęs jį seniau, tačiau dėl atsiradusių techninių problemų niekaip negalėjau jums pateikti nuotraukų. Tai darau šiandien.

Prieš porą savaičių su savo jaunųjų turistų būreliu pradėjome savo veiklą. Pirmoji kelionė kaip tik sutapo su turizmo diena. Ta proga, viena iš mano kolegių suorganizavo žygį aplink mūsų miesto pažibą – Masčio ežerą.

Be paprasto žygiavimo buvo vykdoma ir edukacinė veikla, mokiniam kolegė pasakojo Telšių miesto istoriją, mokė orientuoti žemėlapį, nusistatyti buvimo vietą ir dar daug kitų geografinių įdomybių.

Diena pasitaikė vėjuota ir apniūkusi, tačiau lietaus pavyko išvengti. Visos kelionės metu bandžiau įamžinti artėjantį rudenį, nors nelabai sekėsi. Nuolatinis ėjimas ir fotografavimas – dvi nesuderinamos veiklos. Todėl pateiksiu jums tik įdomesnius kadrus.

Mokytojų dienos proga, visas kolektyvas susiorganizavo kelionę į Klaipėdą. Tikslas – miuziklas “Veronika”.

Po Klaipėdą pasivaikščioti taip ir nebuvo kada, tačiau galiu pasakyti – tai gražus miestas. Savotiška architektūra daro įspūdį. Ir šiaip jaučiamas miesto unikalumas. Kaip mėgstu sakyti – tai miestas turintis šarmo.

Nesu didysis teatro žinovas. Tačiau šis miuziklas buvo savotiškai įdomus. Labiausiai patiko muzika. Nereikėtų stebėtis, juk kompozitorius gerbiamas G. Kuprevičius. Jo kūriniai visada unikalūs. Visa tai atsispindėjo ir miuzikle “Veronika”.

Kūrinys gana sunkokas, vaikui išsėdėti 1.50 val. būtų per daug. Vietomis jautėsi šiokia tokia monotonija. Įspūdingos dekoracijos, kurios nuolat judėjo, keitėsi. Reziume – verta apsilankyti.

Keletas foto iš kelionės.

Už lango lyja, oras bjauriai rudeniškas. Todėl pasidalinsiu vis dar gyvais šilto oro įspūdžiai.

Prieš porą savaičių nusprendėme nuvažiuoti iki Šatrijos kalno. Savaitgalis palepino saulės šiluma, todėl norėjosi pabūti gamtos apsuptį.

Važiuojant kelias neprailgo. Žemaitijos aukštumų kraštovaizdis įspūdingas, o ir patys žmonės stengiasi kuo gražiau įsirengti savo namus ir nors kiek “prisiderinti” prie gamtos sukurto nuostabaus vaizdo.

Kartu su savimi pasiėmė Tingį. Turėjo ir jis ką veikti. Visas kalno šlaitas buvo nubėgiotas pirmyn atgal. Grižus į namus mūsų augintinis “krito” ne lygioje kovoje su nuovargiu.

Ruduo vis daugiau laidžia sau pasireikšti. Ypatingai gražias spalvas galima pamatyti tarp atskirų kontrastų – lietaus ir saulės spindulių.

Važiuojant į Telšius negalėjom nesustoti pamatę tokią gražią vaivorykštę. Nors elektros stulpai lyg ir turėjo sugadinti vaizdą, bet manau, kad tai savotiškai gražu…

Manau komentarų čia daug nereikia. Keletas nuostabių vaizdų iš Latvijos pajūrio.

Po ilgų diskusijų, sau draugais nusprendėme, kad Lietuvos pajūryje tikrai nerasime ramios vietos poilsiui, todėl buvo pasirinkta Latvija. Prisipažinsiu, žiūrėjau į tai skeptiškai, bet po trejų dienų praleistų Engurėje drąsiai galiu teigti – tai nuostabi vieta poilsiui.

Kempingas geras kilometras nutolęs nuo Engurės miestelio, prie jūros – Rygos įlankoje. Įsikurti galima pušyne (2 latai už palipinę ir 5 už automobilį). Mes pasirinkome vietą prie pat jūros (gal 10 metrų iki jos). Šalia stalas su suolais ir laužavietė. Negalėjau net įsivaizduoti, kad taip arti jūros įmanoma statyti palapines.

Vanduo ramus, beveik nėra bangavimo. Nustebino ir jo skaidrumas. Tik vienas kitas žmogus praeina pajūriu. Žodžiu – kažkas panašaus ką esu matęs tik per filmus. Štai keletas nuotraukų kaip atrodo pajūris (truputėli tamsokos, nes atvykome penktadienio vakarą).

Kempinge gali pasijusti, kad esi Lietuvoje. Per visas 3 dienas negirdėjau ne vieno kalbančio latviškai. Visi aplinkiniai lietuviai. Nėra ko stebėtis, nes daugeliui yra pasirinkimas ar sukarti daugiau kilometrų iki Palangos ar pasirinkti trumpesnį atstumą iki Engurės. Tikiu, kad apsisprendimas vienareikšmiškai – Latvijos pajūris.

Galiu teigti, kad atsipalaidavom 100 %: šiltas oras, tinklinis, aitvarų kėlimas, mini futbolas, maudynės jūroje, sriuba virta ant laužo, šašlykai, na ir žinoma šaltas alutis

Kitame įraše pabandysiu jums parodyti keletą nuostabių gamtos nuotraukų, kurias užfiksuoti padėjo mano naujasis pirkinys. Saulės tekėjimo vaizdai gavosi nuostabūs.

Užvakar pagaliau sulaukiau savo naujojo fotoaparato. Ateina laikas kada žmogus daugiau atsižvelgia į tuos daiktus, kurie suteikia kokybinius pojūčius. Mūsų “olimpus FE-190” jau paseno technologiškai. Tiesiog pabodo žiūrėti į tamsias ar išsiliejusias nuotraukas.

Nesakau, kad šis fotoaparatas blogas. Mažiukas, patogus, pigus. Pradžiai – tai neblogas pasirinkimas. Bet bėgant laikui ir tobulėjant fotografavimo įgūdžiams, supratimas apie geras nuotraukas keičiasi.

Todėl pribrendo laikas keisti šį “seniuką”. Ieškota nemažai. Noriu padėkoti visai blogosferai – kurioje tikrai gali rasti informacijos. Juolab, nemažai blogerių mielai padeda, pakonsultuoja. Mano atveju – didelis dėkui inferno. Patariu apsilankyti jo tinklaraštyje, jei prijaučiate fotografijai, tai šiame bloge tikrai rasite reikalingos ir įdomios informacijos.

Ir štai manasis “žaisliukas” – Canon PowerShot SX1 IS.

Nevardinsiu jo galybių ir visų parametrų. Nes tik šiandien su savuoju augintiniu bandžiau jį gamtoje. Tačiau daugiau teko su Tingiu žaisti nei fotografuoti