Misisipė – didžiausia Šiaurės Amerikos upė. Ji išsiskiria savo delta (32 tūkst. kvadr. km), kurią sudaro prieš įtekėdama į Atlanto vandenyną Meksikos įlankoje. Ši teritorija labai pelkėta, žmonės dažnai kenčia nuo potvynių, kuriuos sukelia atklydę tropiniai ciklonai (uraganai). Vis gi deltos prieigos vilioja derlingais dirvožemiais bei šiltu klimatu.

Žemėlapyje matote ir Naująjį Orleaną -  miestą, kurį 2005 metais užklupo uraganas “Katrina”, ko pasėkoje buvo sugriauti dešimtys tūkstančių namų ir žuvo 1,5 tūkst. žmonių. Po trejų metų pertraukos į miestą kėsinosi uraganas “Gustav”.

Šiuo metu Misisipės deltai gresia dar viena kataklizma – užliejimas. Upė nebeatplukdo pakankamai sendimentacinės medžiagos, kuri ir yra pagrindas leidžiantis gyvuoti deltos teritorijai. Kurį laiką buvo manoma, kad apsėmimą galima sustabdyti dambomis bei nuolat jas aukštinant, tačiau be pačios upės atplukdomos medžiagos ši teritorija negalės apsiginti nuo jūros lygio kilimo.

Palydovo bei kompiuterinio modeliavimo pagalba padarytoje nuotraukoje galima matyti, kas laukia Misisipės deltos iki 2100 metų.

Daugiau informacijos National Geographic puslapyje.

(National Geographic/nuotrauka)

Šiuo metu jau tampa mada kurti įvairius projektus, susijusius su laukinės gamtos išsaugojimu. Kartais tai man atrodo perdaug sureikšminta ir išpūsta. Didelės reklamos kompanijos į kurias įtraukiami VIP asmenys (politikai, žvaigždės, milijonieriai ir t.t.).

Vis gi atsiranda projektų, kurie tikrai verti dėmesio ne savo reklaminiais šūkiais, o iškeltais tikslais ir nuveiktais darbais.

National Geographic yra to pavyzdys.

Iki Liepos mėnesio, 66 fotografai turėjo aplankyti 48 Europos šalis. Jų tikslas – savo darbais (nuotraukomis) parodyti, kad Europoje vis dar plačiai paplitusi laukinė gamta, taip paneigdami kai kurių organizacijų perdėm didelę kritiką šia problema.

Buvo surinkta šimtai tūkstančių fotonuotraukų (tai pradėta daryti nuo 2008 metų gegužės mėnesio). Daugelis šių kūrinių, nuo 2010 metų, bus eksponuojami atvirose parodose daugelyje Europos šalių.

Manau šio projekto vadovo žodžiuose atsispindi pagrindinė mintis – “jei mes norime šias vietas ir gyvūnus išsaugoti, mes privalome įkvėpti žmonės taip, kad jie patys panorėtų juos išsaugoti”.

Daugiau informacijos ir nuotraukų National Geographic puslapyje.

Kai kalbame apie teleskopus, dažniausiai juos įsivaizduojame kaip prietaisus, kurie naudojami ant Žemės ar virš jos. Tačiau Iliustruotas mokslas pateikia įdomų straipsnį apie naują specialų teleskopą ANTARES. Jis įrengtas Viduržemio jūros dugne prie Prancūzijos krantų.

Pagrindinis teleskopo tikslas – aptikti vieną mažiausių dalelių Visatoje – neutriną. Apie šią dalelę vis dar žinoma mažai. Neutrinai gali pareiti ne tik per sienas, bet ir kiaurai Žemę. Jie beveik neturi masės ir iki šiol niekas jų nestebėjo tiesiogiai. Vis gi astronomai teigia, kad šios dalelės gali padėti patikrinti teorijas apie Saulės gelmėse vykstančius reiškinius ir sąveikas.

ANTARES paskirtis – stebėti neutritų pėdsakus. Šį teleskopą sudaro sudaro 12 kabelių, pritvirtintų prie jūros dugno. Juos vandens paviršiuje laiko plūdurai. Prie kabelių primontuoti fotodaugintuvai, kurie gali aptikti silpniausią šviesos blyksnį ir paversti sustiprintu elektroniniu signalu.

Reikėtų paminėti ir tai, kad iš šio teleskopo turi naudos ir biologai. Jo pagalba tyrinėjamos Viduržemio jūros gelmių gyvybės formas.

Daugiau nuotraukų ir filmuotos medžiagos galima rasti čia.

(kareemabduljabbar.com/nuotrauka)

Gyventojų skaičius didėja. Šiuo metu pasaulyje gyvena apie apie 6,7 milijardo žmonių. Šis procesas įtakoja begalės problemų atsiradimą. Viena iš jų – gyvenamosios teritorijos trūkumas.

Vidutinis gyventojų tankumas siekia 44 žm./kvadr. km. Atrodo skaičius nėra didelis, tačiau jis neparodo esamos situacijos, nes gyventojai pasiskirstę labai netolygiai. Todėl vienose teritorijose gyventojų tankumas siekia kelias dešimtis tūkstančių žmonių kvadratiniam kilometre, o kitose gyventojų labai mažai arba jų visai nėra. Panagrinėjus gyventojų tankumo žemėlapį galima išskirti vandenynų pakrantes. Jos nuo seno viliojo žmones savo gamtiniais privalumais. Todėl nieko keista, kad visuose žemynuose pastarosios teritorijos yra apgyvendintos tankiausiai.

Tačiau žmonėms, šių teritorijų nebeužtenka. Todėl pastaruoju metu vis dažniau atsiranda futuristinių planų, kurti dirbtines sausumas. Nors nesu visiškai teisus sakydamas, kad tai futuristinės idėjos. Kai kurios iš jų jau įgyvendintos. Vandenyne jau statomi viešbučiai ir kiti gyvenimui pritaikyti pastatai. Čia paminėtinas milijoninis Jungtinių Arabų Emyratų miestas Dubajus, kuris visada pasižymėjo svaiginančiais ir iš pirmo žvilgsnio neįgyvendintais planais.

Įdomias “jūrų miestų” idėjas siūlo ir National Geography. Reikėtų pabrėžti, kad tai jau nebeatskiri pavieniai pastatai, o visas kompleksas – miestas.

(gtalumni.org/nuotrauka)

Žemės drebėjimas – staigūs Žemės paviršiaus judesiai dėl laipsniško įtapos didėjimo Žemės plutos uolienose. Įtampai pasiekus kritinį tašką, susikaupusi energija atsipalaiduoja ir sukelia požeminius smūgius ir Žemės paviršiaus drebėjimą.

Žemės drebėjimų priežastis gali būti tektoniniai judesiai , ugnikalnio išsiveržimas, karstiniai ir kiti reiškiniai.

Žemės plutos vieta, kurioje atsipalaiduoja energija, vadinama žemės drebėjimo židiniu. Tiesiai virš židinio esantis Žemės paviršiaus taškas, patiriantis didžiausią smūgio jėgą, vadinamas jo epicentru.

Didelę grėsmę žmonėms kelia ne tik tiesioginiai smūgiai. Kur kas pragaištingesni jų padariniai: suardomos komunalinės sistemos, sugriaunami būstai, sutrikdomas susisiekimas, pradeda trūkti maisto, švaraus vandens ir medikamentų.

Žemės drebėjimai yra vienas grėsmingiausių gamtos reiškinių, rodančių, kad Žemės gelmėse slypi milžiniškos jėgos. Nors kasmet mūsų planetoje užregistruojami tūkstančiai žemės drebėjimų, tačiau stiprūs žemės drebėjimai fiksuojami ne dažniau kaip kas 2-3 metus. Iš jų daugelis pasižymi nepaprastai didele griaunamąja jėga.

National Geographic pateikia per paskutiniuosius metus Kinijoje įvykusių Žemės drebėjimų nuotraukas, kuriose atsispindi šios kataklizmos padariniai.

(baunetz.de/nuotrauka)

Kyla klausimas – kas galėtų sieti Indiją ir Antarktidą? Tai visiškai skirtingi Pasaulio regionai, tiek savo klimato sąlygomis, tiek ir visuomeniniu pagrindu. Tačiau kadaise šios dvi žemynų dalys buvo susijungusios. Maždaug prieš 130 milijonų metų tiek Indijos teritorija, tiek Antarktidos ledo dykuma priklausė tam pačiam senoviniam Gondvanos žemynui, kuris plytėjo pietiniame Žemės pusrutulyje.

Indijos mokslininkai jau 1983 metais Antarktidoje įrengė pirmąją tyrimų stotį. Šiuo metu veikia antroji stotis, pastatyta 1989 metais.

2010-2011 metais ruošiamasi statyti ir trečiąjį tyrimų centrą, kuris turėtų tapti viena moderniausių Antarktidos stočių. Indijos mokslininkai tikisi išsiaiškinti, ar įmanoma Antarktidoje aptikti Mahanadžio upės pėdsakų, kuri šiandien teka per vidurio Indiją, tačiau prieš 130 milijonų metų tekėjo ir per Larsmano kalnus, šiandien plytinčius Antarktidos žemyno rytinėje dalyje.

Trečioji stotis kaip tik ir bus statoma Larsmano kalnuose, kurie pasižymi itin sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis tokiam projektui. Net medžiagų gabenimas iki reikiamos vietos yra komplikuotas. Sprendžiami du variantai: ar prie uolų tvirtinti išlaipinimo taką, ar statybines medžiagas ir mechanizmus iš laivo perkrauti į malūnsparnį, kas šis nuskraidintų krovinį į toliau įrengtą statybų aikštelę.

Pastatą sudarys 128 atskiri konteineriai. Norint juos apsaugoti nuo nuolatinės žemos temperatūros ir dažnų vėjų, apdengimui bus panaudotos metalo plokštės – itin gera izoliacine medžiaga. Kad stotis nebūtų apsnigta, konstrukcija pastatyta ant aukštų atramų. Priekinę pastato dalį dengs stikliniai langai.

Viduje bus įrengti 24 vienviečiai ir dviviečiai kambariai, kuriuose vienu metu galės apsistoti iki 40 žmonių. Be kambarių numatyta įrengti kino ir treniruoklių salę, maldai skirtą patalpą bei biblioteką, ligoninę, virtuvę, valgomąjį. Apatinė pastato dalis bus skirta laboratorijai, technikos saugojimui, garažui.

(jp3250.k12.sd.us/nuotrauka)

Hablo kosminis teleskopas (Hubble Space Telescope) - tai vidutinio dydžio teleskopas, iškeltas virš dangaus kūnų vaizdus iškraipančios atmosferos. Juo gaunami labai aiškūs Visatos objektų vaizdai, kokių neįmanoma gauti kitais instrumentais.

Šis kosminis teleskopas yra bendra Europos kosmoso agentūros – European Space Agency (ESA) ir Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos – The National Aeronautics and Space Administration (NASA) programa ilgalaikiams stebėjimams kosmose vykdyti. Šia programa siekiama naudos tarptautinei astronominei bendruomenei.

Hablo veidrodinį teleskopą 1990-ųjų balandžio 25-ąją, į žemesniąją Žemės orbitą (600 km aukštį) paleido erdvėlaivio "Discovery" (STS-31) įgula.

Štai keletas Hablo padarytų nuotraukų (daugiau rasite telegraph.co.uk tinklapyje).

NASA Žemės Observatorija paskelbė dešimt populiariausių kosminių nuotraukų, kurias rinko interneto lankytojai. Žinoma, vaizdai apdoroti atitinkama technika naudojantis pačiomis pažangiausiomis kompiuterinėmis programomis. Bet nuotraukos tikrai vertos dėmesio.

1) Žemė pro Saturno žiedus.

2) Žemės atmosferoje matoma “šiaurinė pašvaistė”.

3) Saulės aktyvumo maximumas ir minimumas.

4) Žemės pietinis ir šiaurinis ašigaliai.

5) Ties Islandija ir Škotija matomas “dvigubas” ciklonas.

6) Pasaulio miestų šviesos.

7) Saulės protuberantai – dideli, tankūs, įkaitusių dujų dariniai išmesti iš šios žvaigždės.

Daugiau nuotraukų galite pamatyti National Geography puslapyje.

(ffffound.com/nuotrauka)

Manhatanas (Lietuvoje labiau vartojamas žodis Manhetenas) – Niujorko miesto rajonas, kuriame gyvena apie 1,6 mln. žmonių. Tai pasaulio komercinis, kultūrinis bei finansinis centras įsikūręs Manheteno saloje tarp Hadsono ir Ist upių. Beje, čia stovi ir garsioji Laisvės statula.

Šiomis dienomis Manhetenas – tai dviejų veidų miestas. Vienas jų – chaotiškas, žėrintis, jame gausu judrių gatvių, barų, kinų, teatrų, muziejų, galerijų, pigių krautuvėlių, prabangių moteriškų drabužių parduotuvių. Kitas – komercinis centras, ieškantis, kaip naudingiau investuoti papildomą dolerį. Nuo devynioliktojo amžiaus pabaigos Manhetene vis sparčiau kūrėsi ištisi įstaigų kvartalai, kylantys vis aukštyn į dangų, siekiant gauti maksimalias pajamas iš didžiulės kainos už žemę šioje teritorijoje. Taigi Manhetenas tapo pasauline dangoraižių sostine.

National Geography leidžia pažvelgti koks Manhetenas buvo 1609 metais ir kokiomis urbanizacijos džiunglėmis jis tapo 2009.

(nationalgeographic.com/nuotraukos)

Štai kaip vaizduojamas naujas priemiestis į pietryčius nuo Paryžiaus 2030 metais. Dangoraižiuose dominuos šiltnamiai, stogo sodai. Priemiestis bus aprūpintas vėjo ir saulės energija, o su miesto centrų jis jungsis aukštai iškeltomis susisiekimo linijomis.

Tokia ateities Paryžiaus vizija yra viena iš daugelių, kurią pasiūlė Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Tam jis pasitelkė daugelį planavimo firmų, architektų, kurių užduotis – pateikti 2030 metų Paryžiaus miesto viziją. Žinoma pagrindinis tikslas – miestą paversti žaliausiu ir ekologiškiausiai subalansuotu pasaulyje.

Visos idėjos ir eskizai bus dalimi naujos ekspozicijos, pavadinimu “Le Grand Paryžius”, kuri atidaroma miesto architektūros ir kultūros paveldo muziejuje balandžio 30 dieną.

Šioje parodoje savo darbus pristatytas daugelis firmų ir architektų. Čia bus galima pamatyti nemažai įdomių novatoriškų idėjų, kurios ateityje gali įgauti ir realų pavidalą: mažinamos automobilių linijos, plečiami dviračių takai, pertvarkomas viešasis transportas taip, kad metro linijos jungtų ne vien miesto centrą su priemiesčiais, bet ir pastarieji jungtųsi tarpusavyje. Siūloma išplėsti Paryžių ištisai Senos upę, greitojo geležinkelio pagalba kelionė nuo miesto centro iki Le havre kanalo truktų vieną valandą.

Daugiau informacijos – nationalgeographic puslapyje