Šiandien su kolege iš Varnių riedėjome į Vilnių. Pedagogų profesinės raidos centre  (beje nuo rugsėjo 1-sios reformuojamas į ugdymo plėtotės centrą) vyko seminaras geografijos mokytojams. Rytas Šalna (daugelio vadovėlių bei kitos mokomosios literatūros autorius) išdėstė 2009-2010 mokslo metų geografijos ugdymo tendencijas.

Mane labiausiai domino techniniai dalykai susiję su geografijos mokytojų asociacijos tinklapiu. Turėjau nemažai priekaištų dėl pasenusio dizaino ir nefunkcionalumo. Tačiau buvau maloniai nustebintas naujomis tendencijomis.

Pagaliau asociacija atsižvelgė į mokytojų norus ir kaitą internetinėje erdvėje. Nuo rugsėjo startuotas atnaujintas LGMA tinklapis (paveikslėlis įrašo pradžioje). Jame numatoma patalpinti:

• Įvairaus pobūdžio dokumentus;
• Vadovėlių duomenų bazę;
• Teminių planų pavyzdžius;
• Kopijuojamas užduotis bei kontūrinius žemėlapius;
• Pamokų prezentacijas;
• Nuolat atnaujinamą statistinę informaciją;
• Fotogalerijas;
• Nuorodos į įvairius naudingus puslapius.

Kalbėta apie olimpiadinių užduočių sudėjimą į CD bei fotobanko sukūrimą. Visa tai manau įmanoma įdėti į naująjį tinklapį, tik reikia noro ir laiko.

(National Geographic/nuotrauka)

Liepos 22 dieną įvyko visiškas Saulės užtemimas. Deja šį reginį galėjo stebėti tik Indijos ir Kinijos gyventojai.

Saulės užtemimas – tai reiškinys, kai Mėnulis atsiduria tarp Žemės ir Saulės, taip uždengdamas Saulės diską. Yra skiriamos 3 užtemimų rūšys.

National geographic taip pat atkreipė dėmesį į šį neeilinį reginį, kuris sukėlė neribotas žmonių fantazijas.

(egzaminas.blogas.lt/nuotrauka)

Skaitydavau straipsnius apie stojamųjų egzaminų pasikeitimą. Gaila abiturientų. Atrodo viskas suplanuota ir staiga viskas pasikeičia.

Bet perskaičius apie panelės sudaužytas viltis įstoti į geografiją VU pasidarė neapsakomai pikta.

Pagrindiniai dalykai, norint šį dalyką studijuoti – lietuvių ir geografija. Staiga viskas apsivertė aukštyn ir vietoje lietuvių kalbos tampa reikalinga matematika! Ne, nu nors imk ir išspardyk šiknas tiems “mieliesiems”, kurie sugalvojo tokią didžiausią nesąmonę.

Baigiau geografiją VPU ir tikrai žinau, kas svarbiausia šiam dalykui. Matematikos niekada nemėgau, o ir jos studijų metu būta tikrai minimaliai. Statistika ir kartografija – tai studijų dalykai, kuriems buvo reikalingos matematinės žinios, bet tikrai ne tokio lygmens, kad reikėtų laikyti valstybinį egzaminą.

Lietuvių kalba – suprantu, tai kertinis dalykas ir kiekvienam privalus. Antroje vietoje žinoma privalo būti geografija. Viliuosi, kad kada nors turėsime ir valstybinį geografijos egzaminą. Bet kam čia kišti matematiką??? Aš sakyčiau, kad svarbiau už ją yra istorija, biologija, fizika. Nes tikrai nemažai reikėjo žinoti apie šiuo dalykus.

Žinoma visko negalima, o ir nereikia sukišti mokiniui (būsimam studentui). Tačiau daryti tokius “žaidimus” su žmonių viltimis tikrai nevalia. Tikiu, kad nemažai būsimų geografų prarado tiek VU, tiek ir VPU.

(AirijaOnline.lt nuotrauka)

Jau ilgą laiką Lietuvos populiacija kenčia nuo emigracijos didėjimo.

Panagrinėjus Lietuvos statistikos departamento pateiktus duomenis matome, kad nuo 2002 metų iki 2005 emigrantų skaičius auga. Nors imigrantų taip pat didėja, bet jų skaičius išlieka dvigubai mažesnis. Padėtis pagerėja tik 2006 metais. Atrodytų, masiškas išvykimas iš šalies sumažėjo. Dirbančiuosius užsienio valstybėse pradeda vilioti gerėjanti ekonominė padėtis gimtinėje (BVP augimas, bedarbystės mažėjimas ir t.t.)  ir žinoma galimybė būti su šeima. Kiek pagerėja gimstamumo ir natūraliosios gyventojų kaitos rodikliai. Tokios optimistinės tendencijos rodė viltį, kad pagaliau Lietuva sugebės išbristi iš demografinės duobės.

Deja, šių dienų aktualijos vėl pradeda keisti mūsų gyventojų judėjimo kryptis negatyvizmo link. Nors sunki ekonominė padėtis palietė daugelį Europos šalių. Vis gi lietuvaičiai renkasi išvykimą iš Lietuvos ir darbo paieškas svetur – “Atsidūrėme ant trečiosios – po Nepriklausomybės atkūrimo ir įstojimo į Europos Sąjungą – didelės emigracijos bangos slenksčio”.

Prieš kelesdešimt minučių baigėsi Kudabos konkursas. Turiu keletą minučių, todėl pabandysiu apibendrinti šį renginį. Konkursas ruošiama Vilniaus pedagoginiame universitete kiekvienais metais, kovo pabaigoje (šeštadienį). Olimpiada (galima sąliginai ir taip ją pavadinti) skirta garsaus Lietuvos geografo – Česlovo Kudabos garbei.

Į universitetą suplaukia kartais net iki tūstančio dalyvių (bent jau mano studijų laikais tai tikrai) iš daugelio Lietuvos mokyklų. Šiais metais manau skaičius buvo ne ką mažesnis. Dalyviai suskirstomi pagal klases (6, 7, 8, 9, 10, 11-12). Kiekvienai klasei sudaromos skirtingos užduotys. Atvykęs dalyvis privalo užsiregistruoti, tam kad gautų savo numerį, kurio pagalba visa masė mokinių paskirstoma į auditorijas. Užduotims atlikti duodamos 2 valandos.

Mokytojai dažniausiai kviečiami į universiteto aktų salę. Pateikiama informacija ir skaitomas pranešimas. Šiais metais savo tyrinėjimus Grenlandijoje pateikė profesorius – geologas (gaila nepamenu pavardės). Pristatymas buvo įdomus, nuotraukos tikrai įspūdingos (geografijos mokytojams tai tikrai), gaila, tik kad profesoriaus šnekėjimas pasitaikė labai jau monotoniškas.

Nuostalgija užvaldė pamačius užraša “Gamtos mokslų fakultetas”. Čia praleisti 4 metai. Ir tikrai daug ką atiduočiau, kad galėčiau vėl sugryšti į juos. Tie patys koridoriai, auditorijos, nuvergę, bet tuo pačiu malonūs dėstytojų veidai. Nesigailiu baigęs Vilniaus pedagoginiame geografiją.

Šiandien įvyko geografijos olimpiados rajonų/miestų etapas. Telšių rajone dalyvavo virš 40 mokinių. Ir tiesa pasakius – geriau jau nebūčiau matęs užduočių. Išdalinome jas mokiniams ir sėdome kartu su kolegomis pavartyti bei padiskutuoti, kas šiais metais akcentuojama. Įspūdžiai siaubingi. Pasijautėm kaip visiškai nieko neišmanantys ir nežinantys, o ką jau kalbėti apie pačius mokinius. Tuoj po olimpiados puolėme vartyti knygas, atlasus. Iš kur tokios užduotys? Kodėl jos tokios? Kas jas sukūrė ir atrinko? Štai mūsų – paprastų geografijos mokytojų, kurie ruošia mokinius ir kartu su jais išgyvena visas emocijas, atsiliepimai. Absurdas ir daugiau nieko.

Kyla klausimas – kam reikalinga teminės dalies programa? Ir kas keisčiausia, kad ji skirta Lietuvai (vardo tūkstantmečio paminėjimui). Logiška manyti, kad ir užduotys turėtų būti skirtos Lietuvos visuomeninei geografijai, na kartu ir viso pasaulio. Bet šiandien pamačius jas – daugeliui buvo šokas, o ką jau kalbėti apie mokinius.

Žinoma, galima ir paprieštarauti. Juk teminė sritis sudaro tik apie 30 procentų visos programos, likę procentai atitenka Bendrajai. Pagaliau ir olimpiada skirta tik patiems pažangiausiems ir labai apsiskaičiusiems.

Bet palaukite mielieji užduočių sudarytojai (“ekspertai”) ir tie kurie laikosi pastarosios nuomonės. Ne jau mums svarbūs tik tas keletas “išskirtinių”? O kaip likusi dalis? Lai jie kaltina save ir graužiasi, kad yra per kvaili, lai jie kaltina mokytojus (nes jie nėra tokie kompetetingi)?

Čia tik rajoninis turas, tai ar nereikėtų stengtis pritraukti kuo daugiau mokinių ir sudominti juos geografija? Ar nebūtų geriau, kad mokiniai išėję iš olimpiados sakytų, kad ji buvo įdomi, o ne sunki? Ar negeriau, kad mokinys dirbtų, mastytų, stengtųsi olimpiados metu, o ne valanda krapštytų nosį, žiūrėtų į draugą ir mintyse klaustų savęs “kokį velnia aš čia veikiu”? Jei tokio sunkumo užduotys būtų pateiktos respublikiniu lygiu, tada suprantu, čia jau turi likti tik patys geriausi ir turintys didžiausią žinių bagažą.

Geografija sunkus mokslas, tik nedaugelis tą supranta. Reikalingas platus mąstymas, supratimas ir logika. Kartais pavydžių matematikams ar istorikams (tik jokiu būdu nenuvertinu šių dalykų). Pas juos viskas aiškiau, skaičiai ir datos. Išmoksi šiuos dalykus, mokėsi ir pritaikyti vienokiu ar kitokiu lygiu. Šie mokslai laimi prieš geografija savo paprastumu, o tai didelis jiems pliusas, todėl nekyla ir klausimas, kodėl mokiniai renkasi matematikos ir istorijos egzaminus. Geografija lieka  našlaitės Elenytės vietoje, kuri stengiasi pakilti į aukštesnį lygį apsirengdama naują ir puošnią suknelę, nenusiplovusi veido, rankų ir nesusišukavusi plaukų.

Lai mūsų gerbiamoji ir kompetetinga komisija pasikonsultuoja su paprastais mokytojais ir tuo labiau su mokiniais, nes kaip matau nelabai linkusi ji tą daryti.

Na, o savo ruoštam mokiniui galiu pasakyti tik viena – atleisk jei neparuošiau tavęs taip kaip reikėjo ir nenukabink nosies, nes tu tikrai supranti geografiją

Kaip ir buvau minėjęs ankstesniame įraše,  stengsiuos savo BLOGe pateikti mano mokinių parengtus straipsnius. Tuo pačiu pateikiau ir vieną savo straipsnį, ruoštą studijų metais – “Kas yra planetos ir ar jos būs perskaičiuostos?”. Tęsiu darbą ir pateikiu antrąjį, taip pat sukurta dėka gerbiamo dėstytojo Rimanto Krupicko. Pastarasis staipsnis “Etnogenezė. Kas tai?” kiek sunkesnis, tačiau ne ką įdomesnis, tai gi atiduodu jį jūsų teismui.

Etnogenezė. Kas tai?

Ar šiuolaikinį žmogų domina tautų santykiai, ar jam svarbios problemos, nuolat kylančios tarp atskirų etnosų (tautų)? Ar jis supranta, kas yra pats etnosas ir kas jį sudaro? Sunku atsakyti. Šiuo metu vis labiau plinta kosmopolitizmas (ideologija, teigianti, kad tėvynė yra visas pasaulis), didesnius mastus įgauna globalizacija, o su ja ir vartotojiška kultūra. Deja, visi šie reiškiniai neigiamai veikia supratimą apie tautų santykius ir problemas.

Etnosas (tauta) pagal L. Gumiliovą yra individų bendrija, turinti savitą vidinę struktūrą ir originalų elgesio stereotipą. Svarbus etnoso bruožas – savęs išskyrimas iš kitų etnosų. Etnosai gali išgyventi nuo 900 iki 1 500 metų.

Etnosas savo ruožtu susideda iš smulkesnių dalių – subetnosų (pvz., žemaičių, aukštaičių). Jungiantis giminingiems etnosams gali susidaryti superetnosai , pvz., islamiškasis superetnosas, krikščioniškasis superetnosas. Jungimąsi veikia bendra ideologija (dažniausiai religija). Labai svarbūs etnose pasionarijai – žmonės, etnoso visuomeninius reikalus keliantys aukščiau savo interesų. Jie suburia kitus, juos irgi užkrėsdami pasionarumu. Etnosai labai retai gyvena izoliuotai. Jie visada kontaktuoja. Vienas tokių kontaktų – asimiliacija – procesas, kuriame mažesnis etnosas ilgainiui perima dominuojančio etnoso elgseną ir papročius.

Vilniaus pedagoginio universiteto studentai, vadovaujami docento Rimanto Krupicko, atliko etnogeninę apklausą (anketavimo būdu). Kiekvienas studentas apklausė po 10 žmonių įvairiose Lietuvos vietovėse: Akmenės rajone, Klaipėdoje, Vilniuje, Kėdainiuose, Radviliškyje.

Kiekvienos anketos pradžioje buvo pateikti trumpi tokių sąvokų, kaip subetnosas, superetnosas, pasionarijus bei kosmopolitizmas, paaiškinimai. Buvo stengiamasi, kad apklausoje dalyvautų kuo įvairesnio amžiaus (iki 20 metų, 21–40, 41–60, vyresni kaip 60 metų) ir išsilavinimo žmonės. Siekiant, kad respondentai lengviau suprastų klausimus, šie buvo suskirstyti į grupes: Žinios apie jus; Etniniai santykiai Lietuvoje; Etniniai santykiai pasaulyje; Etninės problemos.

Atlikę apklausą pastebėjome, kad daugumos respondentų amžius svyravo nuo 21 iki 40 metų. Pagal išsilavinimą pasiskirstymas buvo gana panašus. Gal kiek daugiau buvo turinčių vidurinį išsilavinimą. Tačiau reiktų pastebėti, kad šiai kategorijai priklausė ir turį nebaigtą aukštąjį. Apklausoje dalyvavo keletas kitos tautybės žmonių. Tai lenkai ir rusai, tačiau jie save priskyrė lietuvių tautai motyvuodami tuo, kad Lietuvoje gyvena nuo gimimo. Visi respondentai nurodė, kad yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Į antrąją klausimų grupę „Etniniai santykiai Lietuvoje“ žmonės atsakė gana lengvai, čia jiems kilo mažiausiai klausimų. Daugelis žinojo (ar bent jau spėjo), kad lietuvių etnosas susiformavo XI–XIV amžiais. Iš kitų Lietuvoje gyvenančių etninių grupių labiausiai žinomos yra trys – lenkai, rusai ir žydai. Jie išsiskiria tuo, kad Lietuvos istorijoje suvaidino svarbų vaidmenį, kuris toks išliko iki šiol. Nemažai respondentų paminėjo gudus, čigonus, totorius, karaimus. Paminėti ir ukrainiečiai, latviai, gruzinai. Įdomu tai, jog lietuviai mano, kad kiti etnosai daro neigiamą įtaką jų gimtajam etnosui ir jiems Lietuvoje sudarytos sąlygos išreikšti save. Iš tokių besireiškiančių etnosų paminėti lenkai, rusai ir žydai. Šie atsakymai rodo, kad lietuviai gana priešiškai žiūri į kai kuriuos etnosus. Lietuvoje esančių subetnosų pavadinimai – žemaičiai, aukštaičiai, suvalkiečiai, dzūkai, buvo žinomi beveik visiems. Lietuviams subetnosai yra svarbūs. Jų reikalingumą pažymėjo beveik visi respondentai.

Antroji ir trečioji klausimų grupės (etniniai santykiai pasaulyje ir etninės problemos), pasirodė esančios sunkiausios. Nors, prieš pildant anketą, buvo prašoma perskaityti paaiškinimus, tačiau žmonėms atsakant kildavo labai daug klausimų. Viena dalis respondentų manė, kad ateityje išliks panaši į dabartinę etnosų įvairovė, kita, kad susiformuos Europos Sąjungos ir kiti superetnosai. Iš šių atsakymų galima pastebėti, kad lietuviai nelabai linkę galvoti, kas laukia jų tautos ateityje. O jei ir linkę, tai ši ateitis siejama su Europos Sąjunga. Tokie terminai kaip „asimiliacija“, „kosmopolitėjimas“ žmonėms pasirodė sunkiai suprantami. Nors daugelis respondentų pažymėjo, kad yra etnosų, kurie asimiliuoja kitus etnosus ir kad šiuo metu vyksta vidutinio intensyvumo kosmopolitėjimo procesai. Sunkiai žmonės suprato terminą „pasionarijus“ ir kokią reikšmę jis turi etnosui. Nors dauguma nurodė, kad pasionarijus reikalingas etnosui, bet nemaža dalis respondentų neturėjo atsakymo į šį klausimą. Kad egzistuoja priešprieša tarp etnosų, sutiko beveiki visi. Į klausimą, kokios yra pagrindinės karinių konfliktų priežastys, respondentai nurodė dvi – ekonomines ir religines. Daugelis save priskyrė lietuvių etnosui, keletas – rusų. Buvo ir tokių, kurie vis dėlto nesuprato, kas yra etnosas, todėl nurodė subetnosą, pavyzdžiui, žemaitis arba aukštaitis.

Apibendrinus galima pastebėti, kad lietuviai nelabai domisi savo etnosu ir jo problemomis. Apie tai liudija labai daug atsakymų „nežinau“. Daugelis sąvokų jiems negirdėtos. Sunkiai atsakinėti sekėsi vyresnio amžiaus žmonėms. Galbūt trūksta informacijos šia tema. Ši apklausa nėra labai objektyvi. Norint gauti tikslesnių duomenų, reikėtų daug ką pakoreguoti. Visų pirma anketavimą turėtų atlikti didesnis žmonių ratas. Čia, manau, padėti galėtų rajonų mokyklos. Į anketavimą galima būtų įtraukti mokinius, o kartu ir jų tėvelius, senelius. Anketose atsispindėtų įvairesnio amžiaus ir išsilavinimo žmonių nuomonė. Reikėtų koreguoti ir pačios anketos klausimus.

Šiuo metu tokia sąvoka, kaip patriotizmas, užmiršta. Duomenys, gauti atlikus anketavimą, tai patvirtina. Jau minėjau, kad globalizacija, kosmopolitizmas, vartotojiška kultūra daro neigiamą poveikį. Žmonės užmiršta savo šaknis, nelabai besirūpinama lietuvybės išsaugojimu. Čia didelį vaidmenį turėtų suvaidinti mokykla. Joje besiformuojanti asmenybė turėtų gauti patriotizmo pagrindus ir tai, kas šį patriotizmą išlaikytų per visą žmogaus gyvenimą.

Senovėje buvo priskaičiuojami 7 „klajojantys“ dangaus kūnai: Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Mėnulis ir Saulė. Žemė, kaip nejudantis kūnas, esantis po kojomis, jiems nebuvo priskirta iki tol, kol žmonių sąmonėje neįsitvirtino Koperniko sistema. Po Žemės priskyrimo planetų šeimai jų skaičius sumažėjo iki 6, nes iš sąrašo buvo išbraukti Saulė ir Mėnulis. Buvusio septyneto harmoniją atstatė astronomas Viljamas Heršelis (F. W. Herschel), 1781 metais atradęs Uraną – pirmąją planetą, kurią pamatyti buvo galima tik per teleskopą.

Tuo metu astronomai jau žinojo, kad planeta – tai dangaus kūnas, besisukantis aplink Saulę apskrita arba beveik apskrita orbita. Saulės sistemos „statymas“ atrodė ne tik paprastas bei suprantamas, tačiau ir matematiškai pagrįstas dalykas.

Tuo metu labai svarbi buvo Ticijaus–Bodė taisyklė (atstumas tarp dviejų kaimyninių planetų orbitų, pradedant Venera, nuolat padvigubėja, pavyzdžiui, atstumas tarp Marso ir Žemės orbitų dukart didesnis už atstumą tarp Žemės ir Veneros ir t. t.), Urano orbita puikiai atitiko ją. Liko tik viena išimtis – atstumas tarp Jupiterio ir Marso orbitų buvo ne 2, o 6 kartus didesnis nei atstumas tarp Marso ir Žemės orbitų. Vadinasi, buvo praleista planeta, esanti tarp Marso ir Jupiterio. „Užmarsinės“ planetos paieškos vainikuotos sėkme 1801 m. sausio 1 dieną. Italas Džuzepė Piacis aptiko trūkstančią planetą būtent ten, kur ir nusakė Ticijaus–Bodė taisyklė. Planeta pavadinta Cerera. Tiesa, ji buvo matoma labai silpnai, o tai reiškė, kad ji maža. Atrodytu, planetų šeima buvo pagaliau sutvarkyta.

Deja, džiaugsmas truko neilgai. Jau 1802 m. atrasta antra planeta Palada, besisukanti aplink Saulę tarp Marso ir Jupiterio. 1804 m. – trečia Junona, toliau – ketvirta Vesta. Išeitį iš sunkios padėties pasiūlė V. Heršelis. Jis atrastus kūnus vadino ne planetomis, o asteroidais („žvaigždžių kilmės“). Tuo metu, kad ir pačiais galingiausiais teleskopais, jie buvo matomi tik kaip neryškios žvaigždutės, skirtingai nei didžiosios planetos. Vėliau pradėtas naudoti tinkamesnis pavadinimas – mažosios planetos.

Tokiu būdu, XIX a. viduryje Saulės sistemą sudarė: kometos (maži kūnai su ištęstomis orbitomis); asteroidai (maži kūnai su apvaliomis orbitomis tarp Marso ir Jupiterio); planetos (dideli kūnai su apvaliomis orbitomis). 1846 metais atrasta aštuntoji planeta – Neptūnas. Atrodo vėl viskas susitvarkė su planetų supratimu. Tačiau su devintos planetos atsiradimu viskas tapo kur kas sunkiau.

XIX a. pabaigoje, astronomai buvo įsitikinę, kad už Neptūno turėtų būti dar viena planeta milžinė. Tai rodė „netaisyklingas“ Neptūno judėjimas. „Planetos X“ paieškos ėmėsi žinomas amerikiečių astronomas Persivalis Louelis, bet ją atrado 24 metų astronomas Klaidas Tombo. Plutono vardą jai pasiūlė 11 metų mokinė iš Anglijos.

Lengvo gyvenimo astronomams planeta nr. 9 nežadėjo. Jau iš pradžių buvo aišku, kad su Plutonu kažkas ne taip. Visų pirma, jo masė buvo žymiai per maža, kad galėtų stebėtinai įtakoti Neptūną. Antra, Plutonas aplink Saulę sukasi ištęsta orbita. Be to, ji stipriai nukrypusi nuo ekliptikos plokštumos. Pagaliau Plutonas netelpa į Saulės sistemos statymo logiką: 4 akmeninės planetos atskirtos asteroidų juosta nuo 4 dujinių planetų milžinių. Kodėl staiga už dujinių milžinių vėl turėtų būti akmeninės planetos?

Plutonas – praktiškai visais parametrais mažai kuo panašus į kitas planetas. Bet iki jo atradimo buvo manoma, kad Saulės sistemą sudaro 3 dangaus kūnų tipai: planetos, asteroidai, kometos. Pastaraisiais dviem Plutonas, žinoma, nebuvo. Todėl nuo 1930 metų visi astronomijos vadovėliai teigė, kad Saulės sistemoje yra 9 planetos.

1978 metais prie Plutono aptiktas palydovas Charonas. Jis buvo toks didelis, kad šią porą net imta vadinti dvinare planeta.

Vėl astronomams iškyla klausimas – o kas, jei už Plutono orbitos Saulės sistema nesibaigia? Pirmasis idėją apie transplutoninių dangaus kūnų egzistavimą 1943 metais išsakė Kenetas Edžvortas. Bet visiems kažkodėl labiau įsiminė analoginis Džerardo Koiperio pasiūlymas, padarytas po 8 metų, todėl tolimesnė Saulės sistemos periferija šiuo metu žinoma kaip Koiperio juosta.

Niekas net neįsivaizdavo, kad už Plutono slepiasi dar viena didelė planeta. Pirmasis kūnas, besisukantis aplink Saulę už Plutono orbitos, aptiktas 1992 metais. Silpnas 1992QB1spindesys rodė, kad kūnas yra tik 200 km skersmens. Buvo aišku, kad iki planetos naujam nariui Saulės sistemoje dar labai toli. Jį priskyrė transneptūninių asteroidų tipui, kad nemaišytų su asteroidais iš Pagrindinės juostos, kuri skiria akmenines planetas nuo dujinių milžinių. Praėjo vos 10 metų ir astronomai priskaičiavo jau 100 panašių objektų. Dauguma iš jų sukasi aplink Saulę panašiomis į Plutono orbitomis, todėl pavadintos vienu pavadinimu – plutoninės.

Iš pradžių niekas negalvojo apie planetos statuso atėmimą iš Plutono. Bet laikas ėjo. Koiperio juostoje buvo aptikti kūnai, kurių skersmuo viršijo 1000 km, vėliau – 1500 km. Objekto, didesnio už Plutoną, atradimas buvo tik laiko klausimas.

XX a. ėjo į galą, o atsakymo į klausimą „kas yra planeta?“ nebuvo. Šis supratimas atrodė toks aiškus, kad niekas nesistengė jam duoti formalų paaiškinimą. 1990 metų pabaigoje Tarptautinė astronomų sąjunga (TAS) sukūrė darbo grupė, kuri turėjo suformuluoti oficialų „planetos“ paaiškinimą. Bet, po keleto metų debatų planetologai vis dėlto nepriėjo vieningos išvados.

2005 metų liepos mėnesį grupė stebėtojų, vadovaujama Maiklo Brauno, pranešė: aptiktas transneptūninis objektas 2003UB313, savo dydžiu nenusileidžiantis Plutonui, o gali būti kad ir lenkia jį. Jeigu Plutonas planeta, tai didesnis kūnas už jį – tuo labiau? O jeigu jis nėra planeta, vadinasi, Plutono irgi negalima vadinti planeta?

TAS vėl sukūrė naują komisiją „planetos“ sąvokai paaiškinti. Komisija pasiūlė gana paprastą apibrėžimą – planeta reikėtų vadinti apvalios formos kūną, besisukantį aplink žvaigždę, bet tuo pačiu nesantį žvaigžde ar kitos planetos palydovu ir turinčiu masę didesnę kaip 5 * 10²⁰ kg ir skersmenį, ne mažesnį kaip 800 km. Planetų skaičius išaugo iki 12. Į sąrašą pateko ne tik Plutonas, bet ir Cerera, Charonas ir objektas 2003UB313(2006 metais jam duotas deivės vardas Erida) ir dar tiek pat kandidatų buvo į šį pavadinimą. Todėl galų gale buvo priimti iškart 3 kiti apibrėžimai: 1. Planeta – dangaus kūnas, apvalios formos, besisukantis apie Saulę ir yra išvalęs savo orbitą nuo kitų kūnų; 2. Nykštukinė planeta – dangaus kūnas, apvalios formos, besisukantis apie Saulę, neišvalęs savo orbitos nuo kitų kūnų ir nėra kitos planetos palydovas; 3. Saulės sistemos mažieji kūnai – likusieji objektai, besisukantys apie Saulę.

Čia didžiausią klausimą kėlė neaiški formuluotė apie savo orbitos išvalymą. Aišku tai, kad kalbama apie objektus iš Pagrindinės asteroidų juostos ir Koiperio juostos. Pavyzdžiui, daugelio asteroidų orbitos kerta Žemės orbitą. Ar tai reiškia, kad Žemė neišvalė savo orbitos? Bet ir šis neaiškumas – ne pagrindinis naujojo apibrėžimo trūkumas. Kur kas blogiau yra tai, kad jis apribojo Saulės sistemą.

Taigi dar prieš 20 metų supratimas apie planetą atrodė paprastas ir aiškus, tačiau dabar iškyla klausimas – ar jį apskritai galima tiksliai išsiaiškinti? Gerai, tegul Plutonas ne planeta. Bet pažvelkite į likusį Saulės sistemos „didijį aštuonetą“. Planeta Merkurijus labiau panaši į neplanetą Plutoną nei į planetą Jupiterį. Jupiterio ir Saturno palydovai netgi didesni už patį Merkurijų.

Kol kas atsakymo į visus šiuos klausimus nėra ir jo nebus tikriausiai dar labai ilgai. Jei TAS asamblėjos sprendimas jūsų asmeniškai netenkina – jūsų valioje Plutoną vadinti planeta. Ši problema rimtai vėl iškils ir po 100 metų. Kada prasidės ištisinis Saulės sistemos įsisavinimas ir nuo dangaus kūno statuso priklausys projektų finansavimas: trilijonas – planetai, milijardas – nykštukinei planetai, milijonas – dar mažesniam objektui.

Straipsnio autorius Tomas Ubartas