Darbe užsibuvau iki puse šešių vakaro. Visokio popierizmo pilna. Artėja pusmečio pabaiga, tai ir mokinių darbų begalės. Geriau mokykloje viską susitvarkyti nei temptis šūsnis popierių namolio.

Pradarius laukines mokyklos duris pasijutau lyg būčiau įžengęs į sniego pasaką. Visi medžiai apsitraukia šerkšnu. Balti balti. Oras prisipildęs dviem nesuderinamais klimato reiškiniais – drėgme ir šalčiu.

Žingsniavau su nuostaba. Norėjosi kuo greičiau grįžti, čiupti fotoaparatą ir bėgti įamžinti tokį pasakišką vaizdą.

Pagaliau mažasis augintinis pradėjo cypauti. Nieko neliko kaip vesti jį laukan ir bandyti fotografuoti. Nelabai išėjo. Mūsų taksiukui rūpi apeiti ir apuostyti visas pakampes. Taip, kad teko užfiksavus keletą kadrų bėgti paskui jį.

Lapkričio 1-oji (Vėlinės) blogosferoje aptartos plačiu rakursu. Daug nuomonių, nuotraukų. Pabandžiau ir aš šiek tiek įamžinti šį ritualinį kapų lankymą.

Išsitraukti fotoaparatą buvo kiek nejauku. Atrodo negražu, nepriimtina. Tačiau visa tai yra mūsų kultūros dalis, tradicijos, kurias reikia saugoti ir puoselėti.

Dėmesį patraukė paminklų įvairovė. Todėl nuotraukų cikle dominuoja paminklai ir jų atskiros detalės.

Pastebėjau, kad fotoaparatas tapo nuolatiniu “kompanionu”. Nepretenduoju tapti profesionalu. Tam neturiu nei žinių, nei technikos. Tačiau pagaunu save bandantį pamatyti gražų kadrą. Manau to priežastis – galėjimas save išreikšti kitais būdais. Kartais fotografija gali atstoti šimtus žodžių, kuriais bandai apibūdinti savo nuotaiką, mintis, abejones…