Jau senai kalbama apie Lietuvos aukštojo mokslo problemas. Diskusijos kyla dėl universitetų skaičiaus, kokybiškų studijų, kvalifikuotų jaunų dėstytojų, mokėjimo už studijas ir pan. Sutikite, kad paminėtos bėdos egzistuoja ir stipriai lemia mūsų valstybės įvaizdį tarptautiniame kontekste.

Ilgą laiką didžiavomės savo išsilavinusių žmonių skaičiumi, kuris Europoje, pasirodo, yra didžiausias. Bet manau atėjo tas kritinis momentas, kada reikia nustoti džiaugtis ir pažvelgti realiai į esamą padėtį. Minėtas skaičius – tik kiekybinis rodiklis. Mes kalbame apie norą tapti aukštųjų technologijų centru tarp Baltijos valstybių, o tam reikia trijų pagrindinių dalykų: aukštos kvalifikacijos specialistų, investicijų ir nuolat vykdomų naujų tyrimų.

Specialistų atrodytų neturėtų trūkti, juk turime masę žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Tačiau, aukštą kvalifikaciją turinčių specialistų, gebančių dirbti su technologijomis ir vykdyti tyrimus, deja nėra tiek jau ir daug. Išsilavinęs tai nereiškia specialistas. Pažiūrėkime kiek jaunimo stoja tam, kad įstotų. Jie nėra motyvuoti studijuoti, jiems reikia diplomo. Rezultate jie baigia mokslus ir garbingai įsirašo į išsilavinusių žmonių gretas.

Su investicijomis Lietuva vargsta. Bandome ją reprezentuoti tam sukišdami milžiniškas lėšas, o rezultatą gauname abejotiną. Pabandykime pabūti tarptautinės kompanijos vietoje ir pažvelgti į galimybę užsidirbti Lietuvoje. Pirma kliūtis – biurokratinis aparatas, jau kuo galime pasigirti tuo galime. Kiekvienas nususęs valdininkėlis dabar jaučiasi svarbus ir tik pabandyk neužeiti pas jį į kabinetą, o juk jam dar reikia kavos atsigerti… Taip pora dienų ir minsi takus iki jo durų. Antra kliūtis – įvairūs mokesčiai, kurių paskirtis neaiški. Gal jie ir nėra didžiausi, bet nežinia už ką mokantis pinigus investitorius tikrai nenorės jų čia palikti.

Trečia kliūtis – darbo jėga (labiau liestų tas kompanijas, kurios norėtų investuoti ne tik į aukštąsias technologijas, bet tarkime į statybos pramonę ar pan.). Vienareikšmiškai ji Lietuvoje yra brangi. Turime masę išsilavinusių žmonių. Žinoma jie galvoja, kad jei jau turi diplomą, dirbti paprastą darbą nėra garbingas reikalas. Save laiko specialistais, kuriems privaloma mokėti didelę algą. Pagaliau prabilta atvirai, kad Lietuvoje dabar nėra tiek darbų, kuriems būtų reikalingas aukštasis išsilavinimas. Požiūris į profesinį mokymą irgi keičiasi. Tik ar sugebėsime ką nors pakeisti laiku?

Investicijas valdo tarptautinės stambios kompanijos, o joms svarbiausias tikslas – pelnas. Lietuva kol kas nėra ta šalis, kurioje vertėtų plėsti veiklą. Žinoma atsiranda pavienės iniciatyvos, bet jų maža. Reikėtų paminėti mūsų plėtojamą lazerių pramonę, biotechnologijas, kompiuterinius tinklus. Ta linkme ir reikėtų kreipti mūsų aukštąjį mokslą: neštampuoti abejotinos reputacijos specialistų, o ugdyti specialistus, kurie tikrai sugebės kelti valstybės konkurencingumą, taip pat didelį dėmesį skirti profesiniam ugdymui, nes tokie žmonės reikalingi didžiajai daliai rinkos.

Dėl daugelio mano išsakytų pozicijų būtų galima ginčytis, bet pripažinkime, kad aukštasis mokslas sunkiai persidengia su esama ekonomine situacija. Kažkada visoms trims Baltijos valstybėms buvo piešiama “Mažųjų Baltijos jūros drakonų” (atitikmuo su Azijos mažaisiais drakonais) ateitis. Ekonominė krizė nutolino tokius planus ir savo ruožtu parodė visas mūsų silpnąsias puses. Todėl reikia keistis ir pradėti nuo švietimo ir mokslo bei žengti į priekį kokybės keliu.

(nuotrauka/Ann)

Kad švietimo ir mokslo ministerijai nelabai rūpi šalį paliekančių abiturientų skaičius jau esu kalbėjęs. Dabartinis ministras G. Steponavičius žada tai padaryti šį rudenį, tik ar ne per vėlai susigriebta? Mokyklų vadovai stebisi tokia data. Žinant abiturientų pasirinkimus galima planuoti tolimesnių studijų kryptį, stiprinti tas, kurias renkasi dažniausiai ar kelti reikalingų, bet nelabai populiarių kokybę. Turint tokius duomenis jais galima disponuoti įvairiai. Dabar jie bus gauti rudenį. Pripažinkime, per metus daug kas keičiasi, reikia suspėti prisitaikyti prie esamos situacijos. Ar rudenį atlikti skaičiavimai bus vertingi, sunku pasakyti.

Švietimo ministras linkęs nesureikšminti išvykimo studijuoti į kitas šalis fakto. Pasak jo – tai puiki patirtis, dėka kurios Lietuvai iš to bus tik geriau. Asmeniškai aš čia jokio gėrio nematau. Sutikčiau tik tada, jei žinotume, jog visas mūsų jaunasis potencialas, gavę išsilavinimą užsienyje, grįžtu atgal. To mes nežinome ir pabandykime mąstyti logiškai, kurį specialistą valstybė norės “paleisti” atgal? Tokių žmonių dažniausiai laukia pelningas darbas ir galimybė tobulėti, ko nelabai gali pasiūlyti gimtoji šalis.

Norėčiau atkreipti dėmesį dar į vieną svarbų momentą. Kas yra studentija? Tai jauni, veiklūs, generuojantis naujas idėjas žmonės. Kiekviena valstybės sritis nuolat pasipildo jais, pradedant sportu, baigiant kultūra. Kada išvyksta studijas tęsti svetur vienas kitas procentas jaunimo – viskas gerai, nuo globalizacijos mes niekur nepabėgsime. Tačiau žinant, kad stipriosios gimnazijos praranda 30 ar 40 procentų valstybės ateities garanto (suprask busimų studentų), darosi liūdna.

Išvykimo priežasčių yra daug. Iš vienos pusės galėtumėm kaltinti patį jaunimą nesugebėjimu prisitaikyti prie situacijos ir bijant sunkumų. Bet žmogus visada ieško galimybės atsiskleisti ir parodyti ką sugeba. Svarbiausia, kad jo veikla būtų pastebėta ir vertinama. Išvada viena – Lietuvos švietimas (ypatingai aukštasis mokslas) nesuteikia to ir kol nepasikeis vaidmenų santykis – mokslas pagal rinką ir žmogų, o ne rinka ir žmogus pagal mokslą – protų nutekėjimas mus dar ilgai kamuos.

(ecu.edu/nuotrauka)

Laikas nuo laiko pasirodo straipsniai apie baigiamųjų darbų pirkimą. Nieko naujo. Toks procesas egzistavo, egzistuoja ir jei niekas nesikeis – egzistuos dar ilgai. Tai jau tapo neblogu verslu kai kuriems asmenims. Universitetų Lietuvoje nemažai, studentų begalės. Norint baigti, reikia rašyti bakalaurinį ar magistrinį, o tam nėra laiko ir noro. Taip formuojama darbų pirkimo paklausa.

Rezultate – turime super gerus “specialistus”, kurie sugeba atsinešti panašaus tipo darbą  į ginimą ir iš jo išeitis gavus teigiamą įvertinimą. Štai ir tikrasis mūsų aukštojo mokslo veidas. Juokingiausias šioje situacijoje pačių universitetų požiūris. Jie žino apie šį verslą, deleguoja nepritarimą ir tokių studentų netoleravimą, bet kas iš to? Kaip konvejeris sukosi taip ir sukasi.

Visų pirma universitetai jau senai neatlieka savo tikrosios funkcijos – ugdyti akademinę bendruomenė, t.y. žmones, kurie dirba mokslinį, tiriamąjį, šviečiamąjį darbą. Dabartinėje situacijoje yra ruošiami visų galimų specialybių atstovai. Kitais žodžiais sakant, universitetai ruošia paprastu darbininkus. Jie 4 metus kankinasi ir po to dirba darbą, kuriam būtų užtekę kolegijos lygio. Ar toks žmogus yra suinteresuotas ir svarbiausia – ar sugeba paruošti baigiamąjį darbą? Aš manau, kad ne. Čia ir atsiranda terpė tų darbų pirkimui.

Jei jau universitetai taip noriai renkasi darbininkų ruošimą, tai gal laikas pagalvoti apie baigiamojo darbo formos keitimą. Beje, nesu prieš paprastą darbą ir tą esu kartojęs nekartą. Ne visiems skirta užsiimti mokslu, to ir nereikia. Gerbiu stalių, valytoją, kalvį, prekybos centro pardavėją ir t.t. Puikios profesijos, tik ar reikalingas, norint tuo užsiimti, universitetinis diplomas.

(wikipedia.com/nuotrauka)

Tęsiu seriją įrašų, skirtų universitetų ir kolegijų pristatymui. Susilaukiau ir kritikos. Pasak vieno iš komentatorių, per “saldžiai” atrodo šie interviu ir nevisai atspindi realios situacijos. Galiu patikinti, kad respondentų atsakymų aš nekoreguoju. Tai jų nuomonė. Jei atsiras žmonių, kurie turi kitokios patirties ir nori ja pasidalinti – prašau, mano tinkalaraštis visada atviras nuomonių įvairovei.

Šiandien pristatau Gedimino (tinklaraščio www.gedzis.net autoriaus) atsakymus į klausimus.

1. Kur ir ką šiuo metu studijuoji?

Šiuo metu esu Mykolo Romerio universiteto, verslo informatikos specialybės, 2 kurso studentas.

2. Ar esi patenkintas savo studijų pasirinkimu?

Niekada nenorėjau būti grynas informatikas ir visada traukė prie darbo organizavimo, planavimo, projektų vystymo. Būtent tokia kryptimi suka verslo informatika. Jau praėjo pusantrų metų ir tikrai galiu pasakyti – specialybės pasirinkimu tikrai nesigailiu, tik norėčiau didesnės dalykų įvairovės.

3. Gali paminėti keletą teigiamų ir neigiamų savo mokymo įstaigos pusių?

Turbūt visi, bent kartą aplankę MRU, tikrai pastebėjo šio universiteto modernumą. Moderniai įrengtos auditorijos, biblioteka – viskas pritaikyta studentų geresniam tobulėjimui.

Pastaruoju metu universitetas vis žengia į nuotolinio mokymo tobulinimą ir naujų sistemų kūrimą. Mokymuisi pasitelkiama netik Moodle aplinka, bet ir kuriamos naujos sistemos SVS (apie tai šiek tiek rašiau bloge).

Turbūt vienas iš didžiausių minusių, kurios aš pajaučiu asmeniškai, tai kad mūsų laida yra pati pirmoji, todėl esame kaip bandomieji triušiai. Pašnekėjęs, su jaunesniais kolegomis, tikrai matau, kad dabar jau viskas lekia savo vėžiomis ir kokybė gerėja.

4. Kaip manai, ar tavo mokymo įstaiga turi išskirtinių bruožų, kurie viliotų joje studijuoti?

Kadangi MRU pagrindinai specializuojasi teisininkų rengime, tačiau tikrai kitos siūlomos specialybės yra patrauklios ir gana įdomiai pateikiamos. Prie šito pridėjus anksčiau minėtus pliusus, studentai stojantys į MRU tikrai neturėtų nusivilti.

5. Kokį pažymį (iš 10-ies) galėtum parašyti savo mokymo įstaigai atsižvelgiant į kokybės kriterijų?

Pažymį parašyti labai sunku, nes kiekvienas turime savo išsikeltus tikslus ir norus. Manyčiau, kad kokybę galėčiau įvertinti tarp 7 – 8.

6. Tai ar verta čia studijuoti?

Ištikro nežinau kaip atsakyti J Viskas priklauso nuo paties abituriento, ko jis tikisi, kiek žinių gauti jis yra pasiryžęs ir svarbiausia – kokią specialybę pasirinksi. Prieš rašant galutinį pasiūlymą siūlyčiau paieškoti atsiliepimų apie tą specialybę, atsiliepimus apie dėstytojus ir tada apsvarsčius pasirinkti tinkamą sprendimą.

7. Ką patartumei stojantiems į šią mokymo įstaigą?

Kadangi esu Verslo informatikos studentas, noriu pasakyti vieną dalyką. Stoji į VI – nebijok matematikos ir programavimo!!!

8. Ką palinkėtum būsimiems studentams?

Prieš pildant stojimo lapą pirmiausia tikrai apsvarstykite kuom norite būti, ką norite pasiekti ir šiek tiek pesimistiškai įvertinkite savo galimybes. Tikrai galiu pasakyti, kad atvykti į universitetą mokytis su rožiniais akiniais tikrai neapsimoka, nes po pirmo semestro jie tikrai nukris ir jūs galite labai nusivilti.

Pristatau interviu su buvusiu VPU studentu Juozu. Labai geras pavyzdys žmogaus, kuris sugebėjo dirbti ir kartu studijuoti. Nors pokalbio metu jis šio fakto atskleidžia, bet reikia pripažinti, tokio ryžtingumo gali pavydėti daugelis. Beje, iš kur visa tai žinau? Jis buvęs mano grupiokas

1. Kur ir ką studijavai?

Likimas lėmė, kad įstojau į Vilniaus Pedagoginį Universitetą, geografijos specialybę. Dabar galėsiu ateityje pakeisti savo mokyklos auklėtoją, kuri kaip tik ir dėstė geografiją… Aišku, ji to net sapnuoti negalėjo, nes aš visada ją tikinau, kad geografija, visiškai nereikalingas mokslas, todėl per abiturientų susitikimą ji man pareiškė, jog norėdamas užimti jos vietą turėsiu gauti magistro diplomą…

2. Ar esi patenkintas savo studijų pasirinkimu?

Šioje vietoje iškyla labai svarbus klausimas: ar aš pasirinkau studijas ar studijos pasirinko mane? Kaip dabar atsimenu, nuo pat pirmų klasių buvau sportiškai aktyvus. Lankiau plaukimo užsiėmimus, kadangi mano mokykloje buvo plaukimo baseinas. Vėliau pradėjau žaisti futbolą, todėl daugiau dėmesio skyriau sportui nei mokslams. Atėjus laikui pasirinkti kur norėčiau tęsti mokslus, net neabejodamas pirmoje vietoje pasirinkau kūno kultūros specialybę tame pačiame pedagoginiame universitete. Tačiau likimas būna žiaurus, o gal kaip tik gailestingas, ir į taip trokštamą specialybę neįstojau. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Dabar labai džiaugiuosi, jog viskas taip pasisuko. Kodėl? Todėl, kad šios specialybės dėka dirbu mėgstamą darbą.

3. Gali paminėti keletą teigiamų ir neigiamų savo mokymo įstaigos pusių?

Tas teigiamas ir neigiamas puses paminėti yra labai sunku, nes kiekvienas asmuo turi individualią nuomonę. Jei man teigiamas bruožas būtų toks, jog mokinantis čia kartais buvo galima gana lengvai praslysti, tai kitam gali atrodyti atvirkščiai. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, mokslo srityje kaip ir viskas normaliai. Dirba tikrai puikūs specialistai, gerai išmanantys savo darbą. Aišku kaip ir visur vieni iš jų griežtesni, kiti atlaidesni. O visa kita, net nežinau ką ir pasakyti. Galbūt reikėtų atkreipti dėmesį ir pasimokyti iš kai kurių aukštųjų mokyklų, kaip pritraukti naujus, skatinti gerai besimokančius bei galų gale gerai sportuojančius ir garsinančius tos aukštosios mokyklos vardą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų studentus.

4. Kaip manai, ar tavo mokymo įstaiga turi išskirtinių bruožų, kurie viliotų joje studijuoti?

Kaip ir ankščiau minėjau galbūt kaip tik tų bruožų ir trūksta. Teko girdėti, kad ankščiau į VPU stodavo ne tik tie abiturientai, kurie būdavo tikri, jog nori dirbti mokytojais, bet ir tie, kurie niekur kitur neįstodavo. Šiuo metu manau ši situacija pasikeitė ir dabar dauguma įstojusių planuoja sieti savo gyvenimą su pedagogo profesija.

5. Kokį pažymį (iš 10-ies) galėtum parašyti savo mokymo įstaigai atsižvelgiant į kokybės kriterijų?

Cha.. Kaip vienas dėstytojas sakė: dešimtukui moka tik Dievas, devintukui Aš, o aštuntukui labai pažangus studentas. Todėl savo mokymo įstaigai parašysiu septynetuką, kad butų kur pasitempti.

6. Tai ar verta čia studijuoti?

Jei žmogus planuoja sieti savo ateitį su pedagoginiu darbu, tai manau tikrai tai yra puiki vieta studijuoti. Ko verta pedagoginė praktika atliekama mokykloje. Kai gali atsistoti prieš mokinius ir perteikti jiems savo žinias. Kiek verta tolimoji praktika, kai išvažiuoji į įdomiausias pasaulio vietas ir jas tyrinėji. Galų gale, kiek verta artimoji praktika, kai gimtojoje Lietuvoje pamatai tokiu vietų ir tokių gamtos paminklų, kurių net susapnuoti negalėtum…

7. Ką patartumei stojantiems į šią mokymo įstaigą?

Visas universitetas yra labai didelis. Atskiri fakultetai turi savo bruožus, todėl labai su sunku kažką patarti visiems, tačiau stojantiems į gamtos mokslų fakultetą, patarčiau nusiteikti įdomiam darbui.

8. Ką palinkėtum būsimiems studentams?

Palinkėsiu niekada neprarasti vilties ir pilnu pasiryžimu mokytis, kad ir kokia beviltiška situacija beatrodytų… Nes visada atsiras geri draugai pašonėje, kurie vienokiu ar kitokiu būdų stumtels tave į priekį, jei tau bus labai sunku…Sėkmės visiems!!!!

Ačiū Juozui

(axes.lt/nuotrauka)

Po įrašo, kuriame pasakojau apie S. Railos nelabai rimtą studijų pristatymą, surezgiau mintį. Nežinau kaip man seksis ją išplėtoti, bet pabandysiu.

Abiturientai rankasi egzaminus. Juos domina būsimos studijos. Todėl pamaniau, kad reikėtų pakalbinti esamus studentus. Tam reikalui, kiekvienam iš jų pateiksiu tuos pačius nesudėtingus klausimus apie jų patirtį studijuojant. Pabandysiu paklausinėti kuo platesnio rato studijuojančius žmones, pradedant pirmakursiais, baigiant magistrantais.

Šiandien pristatau pirmąjį interviu. Į klausimus mielai atsakinėjo kolegijos pirmakursė Monika. Žmogus turintis patirties tiek su universitetais, tiek su kolegijomis. Norintys ir turintys ko paklausti Monikos galite tai daryti komentaruose.

1. Kur ir ką šiuo metu studijuoji?

Šiuo metu studijuoju Vilniaus kolegijoje, reklamos vadybą pirmame kurse.

2. Ar esi patenkinta savo studijų pasirinkimu?

Tai jau mano antrosios studijos, todėl turiu su kuo jas lyginti. Pirmąkart stodama, aukštąją mokyklą rinkausi kaip ir daugelis abiturientų – pagal miestą, aukštosios mokyklos „prestižą“ ir išlaikytų egzaminų rezultatus. Pasisekė įstoti į VU lietuvių filologiją, tačiau per metus laiko neaptikau savyje filologės pašaukimo, o ir kūrybinės veiklos bei aktyvesnio studentiškos gyvenimo labai norėjosi. Atėjus pavasariui nusprendžiau, kad nešvaistysiu laiko veltui ir rinksiuos antrąkart. Antrame mano prašyme stoti į aukštąsias Lietuvos mokyklas tebuvo vienas vienintelis įrašas – Vilniaus kolegija, reklamos vadybos specialybė.

Štai jau įsibėgėja antras semestras reklamos vadybos paslapčių labirintuose. Šiuokart jaučiu, kad mano pasirinkimas dešimteriopai artimesnis širdžiai, jau rezgu vizijas ateičiai ir tvirtai žinau – šias studijas TIKRAI baigsiu.

3. Gali paminėti keletą teigiamų ir neigiamų savo mokymo įstaigos pusių?

Labai džiaugiuosi tuo, kad Vilniaus kolegija turi apie šimtą dvišalių sutarčių su užsienio aukštosiomis mokyklomis, smagu, kad realiai gali susipažinti su būsima specialybę atlikdamas praktiką kas pusmetį. Vilniaus kolegijoje visada būsi išklausytas, dėstytojai mielai bendradarbiauja, pataria, vyksta intensyvus bendravimas su kuratoriais.

Tačiau kaip ir visose mokymo įstaigose yra ir šiokių tokių minusų. Vienas iš jų – mažas laisvųjų dalykų pasirinkimas. Renkamasi dažniausiai iš dviejų-trijų, specialybei labai artimų dalykų. Dargi vienas minusas, bent jau mano nuomone, kad teko susidurti su dėstytojais, kurių atsiskaitymuose ar net egzamino metu vyksta aktyvūs nusirašinėjimai.

4. Kaip manai, ar tavo mokymo įstaiga turi išskirtinių bruožų, kurie viliotų joje studijuoti?

Mano manymu, Vilniaus kolegijos vienas iš patraukliausių bruožų tas, kad ji turi apie šimtą užsienio mokymo įstaigų partnerių 20-tyje Europos šalių, su kuriomis sudariusi tarptautines sutartis, o tai puikiausia galimybė išvažiuoti pastudijuoti užsienyje.

5. Kokį pažymį (iš 10-ies) galėtum parašyti savo mokymo įstaigai atsižvelgiant į kokybės kriterijų?

Labai sunku vertinti aukštąją mokyklą, kai visoje šalyje švietimo sistema vertinama labai prastai. Objektyviausiai įvertinti Vilniaus kolegiją galėčiau tik pabaigusi studijas, nes dar visi mokslai prieš akis.

6. Tai ar verta čia studijuoti?

Vilniaus kolegijoje verta studijuoti tiems, kurie gali save vadinti žmonėmis-praktikais. Džiaugiuosi čia įgytomis praktinėmis žiniomis, organizuojamais praktiniais užsiėmimais, kadangi man pačiai visad svarbu kuo greičiau išysti savo darbo rezultatą.

7. Ką patartumei stojantiems į šią mokymo įstaigą?

Mano patarimas būtų toks – išnaudoti visas teikiamas galimybes, kurių čia yra tikrai daug: studijuoti pusmetį ar atlikti praktiką užsienyje, dalyvauti bent keliuose iš begalės siūlomų projektų, įsitraukti į „Vorutos“ tautinių šokių ir dainų kolektyvą, įsijungti į bendruomenės gyvenimą, kuris čia aktyviai „verda“.

8. Ką palinkėtum būsimiems studentams?

Renkantis aukštąją mokyklą labai svarbu pažinti save, realiai įvertinti savo galimybės, užsibrėžti tikslą, numatyti savo ateities viziją. Lietuvoje tikrai yra puikių specialybių ir puikių specialistų, galinčių Jums padėti jas perprasti. Nebūsime gerais medikais, net jei iš biologijos egzamino puikuosis aukščiausias įvertinimas, jei savyje neturėsime to vadinamojo pašaukimo. Kartais jį atpažįstame dar trindami mokyklinį suolą, o kartais tenka jo ieškoti praėjus keleriems ar dar daugiau metų po mokyklos baigimo. Linkiu atrasti savyje širdžiai artimą sritį, sutelkti visas jėgas ir intensyviai dirbant tapti specialistais. Drąsos, kūrybiškumo ir galybės svajonių, kurios vestų jus į priekį!

Ačiū Monikai

(15min.lt/nuotrauka)

Penktadienį mokykloje įvyko 11-12 klasių tėvų susirinkimas į kurį buvo pakviestas KTU atstovas prof. S.Raila, turėjęs kalbėti apie stojimo tvarką. Savo klasės tėvelių laukiau kabinete, bet susigundžiau nueiti pasiklausyti.

Išgirdau nemažai. Gaila tik, kad nieko tinkamo ir reikalingo. Apie stojimo sąlygas kalbėta trumpai ir kaip visada labai painiai. Dominavo savo universiteto (KTU) reklama. Labai įstrigo gerbiamo profesoriaus pozicija kolegijų atžvilgiu. Galima susidaryti nuomonę, kad kolegijos Lietuvoje nelabai ir reikalingos. Kam tie trys metai bereikalingo mokymosi. Faktas, kad po studijų kolegijoje BŪTINAI rinksies magistrą, čia jau susidursi su išlyginamosiomis studijomis ir pan. Suprask – Lietuvai reikalingi specialistai turintys tik aukštąjį išsilavinimą (na tai ir nesistebėkim, kad magistrantas dirba kasoje ar vežioja prekes).

Profesoriaus kalboje žodžių “bakalauras” ir “magistras” atitikmenis įvardinčiau kaip “lopšelio grupė” ir “priešmokyklinė grupė”. 6 (+-) metai universitete tampa norma, kurią privalo įvykdyti visi. Jokio išskirtinumo, jokios siekiamybės. Kiekvienas gali skaityti Platoną, Aristotelį, kiekvienas žino kas yra paradigma, kiekvienas moka rašyti mokslinius straipsnius, atlikti bandymus su nano technologijomis. Būtų juokinga, jei ne būtų graudu… Universitetai dėl “krepšelių” pasiryžę viskam.

S.Raila apie studijas kalba kaip apie lengvą, svajingą pasivaikščiojimą Palangos tiltu. Skaidrėse pridėjęs įvairių naujovių (išradimų, technikos ir pan.). Bet taip nėra. Turėkim omenyje, studijos daugeliu atveju mokamos ir tikrai nemažus pinigus. Abiturientai prisiklauso tokių gražių pasakėlių ir stoja galvodami, kokie jie bus rimti nano technologijų žinovai ar informacinių technologijų asai. Rezultatas – pirmos sesijos metu atsiranda nemažai tokių, kurie supranta esantys ne savo vietoje.

Šaunu, kad populiarinami tikslieji mokslai. Aukštųjų technologijų specialistai Lietuvai labai reikalingi ir ateityje jų paklausa didės. Tačiau reikia jaunam žmogui, darančiam svarbų žingsnį gyvenime, atverti akis, parodyti su kuo jis susidurs.

Be techninių specialybių KTU siūlo ir socialinio pobūdžio studijas. Deja profesorius apie jas nieko nepasakė. Tai kam tada iš vis jos reikalingos techninės pakraipos universitete? Retorinis klausimas…

Labiausiai patikęs pavyzdys – žmogus pabaigęs elektrotechnikos bakalaurą gebės dirbti su naujausia šios srities technika. Po keturių metų studijų, jis galės grįžti į Telšius, atidaryti automobilių tvarkymo servizą ir galės atlikti naujausių automobilių diagnostiką. Gražu….

Dar vienas pavyzdėlis – žmogus baigęs dizainą kolegijoje norės iškarto tapti architektu. Tam reikės magistratūros, ir be abejonės jis ten stos. Baigęs ją, kurs įspūdingus pastatus. Gražu…

Būta ir daugiau pasakėlių. Nebenoriu jų rašyti. Diskutavom su tėvais apie profesoriaus kalbą. Paklausus jų – kaip suprato bendrojo priėmimo tvarką, išgirdau – “ten per internetą kažkaip…” Va jums ir paskaitos nauda. Pripasakota pasakėlių, o naudos praktiškai jokios.