image1

(asq-education.co.uk/ nuotrauka)

Laikrodis rodo 00.16 valandą. Sekmadienio kaip ir nebūta. 17 valandą pradėjau tvarkyti mokyklinį popierizmą ir tik dabar galiu ramiai atsikvėpti. Nors tą “ramiai” reikėtų suprasti sąlyginai. Mintyse dar laukia surikiuota eilė darbų.

Štai ir visas mokytojo darbo malonumas. 5 valandos skirtos popierizmui ir pasiruošimui pamokoms. Sakysit “ką tiek galima veikti ?”. Pasirodo galima, tiksliau – reikia…

Juokingai skamba pasakymas, kad mokytojas turi begales laisvo laiko. Atpyliai 6-7 pamokas ir laimingas keliauji namo. Kas čia per pasiruošimai?! Yra knyga, yra pratybų sąsiuvinis. Papasakoji temą, liepi kai ką pasirašyti ir viskas.

Jo… Ir vėl sakysit “ko čia verkšleni, pats pasirinkai tokį darbą”. Sutinku. Tik ar daug norinčių atsirastų mane pakeisti… Dabar suprantu, žiūrėdamas į vyresniuosius mokytojus, kaip pedagoginis darbas pakeičia žmogų. Metai iš metų besikartojanti įtampa, stresas, nuolatinis lėkimas. Galvojate, kad vasaros atostogos atperka tai – klystate. Per mokslo metus atiduotų psichologinių ir emocinių jėgų neįmanoma atstatyti 100 proc. Gal net atvirkščiai. Toks ilgas laiko tarpas išmuša iš vėžių. Po to labai sunku reabilituotis.

Bet vis tiek patinką tai, ką darau. Gal kaltas pašaukimas… Gal noras bendrauti su jaunimu… Nors jis dažnai skaudžiai nuvilia. Tačiau užsimerki, atsidusti ir dirbi toliau.

Esu sau pasakęs. Plius minus 5 metai darbo mokykloje. Daugiau nereikia. Malonumas gali virsti lažu tiek man, tiek mokiniams. Kol dar suprantu juos ir galiu sudominti – dirbsiu. Ateitis parodys…