(blogs.csee.net/nuotrauka)
Sulaukiau laiško iš savaitraščio “Atgimimams”. Viena (kaip supratau) žurnalistė rašo straipsnį apie tai, kaip vaikai kartais metų metus patiria prievartą, patyčias, ko pasėkoje vieną dieną gali pratrukti – smurtaudami, mušdamiesi, asocialiai elgdamiesi ir panašiai.
Ji paprašė manęs parašyti komentarą ar patarimą (straipsnio pavidalu), kaip elgtis pedagogui, ką daryti vaikui, kuris susiduria su prievarta, akcentuojant socialinį aspektą.
Jei panašia tema kas nors būtų prašęs manęs pakalbėti mokslo metų pradžioje, tikrai būčiau atsisakęs. Tačiau Dėka “Olweus” patyčių prevencijos programos, kuri vykdoma mūsų mokykloje, jau turiu šiokios tokios patirties, kuria galiu dalintis.
Štai mano mintys:
Smurtas mokykloje sena problema. Deja tik dabar į ją atkreiptas tinkamas dėmesys. Tenka pripažinti, kad mokyklos sunkiai tvarkosi su šiuo reiškiniu. Visų pirma, patys pedagogai privalo pripažinti problemos egzistavimą, o tam reikalingas pasiruošimas. Pedagoginės studijos nesuteikia pakankamai specialių žinių, kurių reikia sprendžiant smurto problematiką. Iš kitos pusės reikia suprasti, kad mokytojui, tuo labiau dalykininkui, neįmanoma visko aprėpti. Mūsų švietimas orientuotas į standartų siekimą (egzaminai, įskaitos ir t.t.), todėl mokymo organizavimas atima didesnę laiko dalį.
Didžiausia problema, kad įvykus smurtiniui konfliktui pedagogas lieka vienas spręsti šios problemos. Jis nežino kur kreiptis ir prisiima atsakomybę už padarinius, kurie ateityje gali turėti skaudžių pasekmių tiek pačiam pedagogui tiek konflikto dalyviams. Todėl mokyklose privalo būti suformuotas tikslus veiksmų planas. Smurto atveju pedagogas turi žinoti ką jis turi daryti pirminėje konflikto stadijoje ir kur kreiptis toliau.
Nedidelius konfliktu pedagogas gali spręsti vietoje (išsiaiškinant mokinių vardus pavardes, konflikto priežastis, pranešti klasės auklėtojui). Svarbiausia juos laiku pastebėti ir nepalikti likimo valiai. Net ir nedidelio konflikto kaltininkai turi žinoti, kad neišsisuks nuo bausmės. Dažniausias konflikto kaltininko posakis „o ką jūs padarysite…“. Jis parodo bausmių taikymo nenuoseklumą mokykloje, todėl labai svarbu įvesti „bausmių kopėtėles“ ir jų laikytis visose konfliktinėse situacijose. Mokykloje gali būti vedamas specialus žurnalas ar sąsiuvinis, kuriame tokius konfliktus fiksuotų patys pedagogai. Taip atsiranda galimybė išsiaiškinti labiausiai į konfliktus linkusius mokinius ir į juos atkreipti ypatingą dėmesį. Susidarius situacijai, kurios pedagogas nesugeba išspręsti vienas, būtina pasitelkti mokyklos socialinį pedagogą ar psichologą. Tam reikalui mokyklose pravartu suburti krizių valdymo komandą, kurią gali sudaryti minėti specialistai, administracijos darbuotojai bei patirtį turintys pedagogai.
Pedagogui smurtą pastebėti yra labai sunku. Jis niekada nevyksta akivaizdžiai. Tai užslėptas reiškinys. Blogiausia tai, kad aukomis tapę mokiniai praktiškai niekada neišsiduoda. Jie bijo dar didesnio ir dažnesnio smurto, užsidaro savyje. Vidiniai išgyvenimai tampa vis stipresni, o tokių išgyvenimų rezultatai – savižudybė arba žiaurus atgalinis smurtas. Svarbiausia mokykloje užtikrinti mokinių pasitikėjimą pedagogais ir kitais specialistais. Mokiniai turi žinoti, kad jie visada laukiami socialinio pedagogo, psichologo kabinetuose. Apsilankymas pas juos neturi atrodyti kaip bejėgiškumo gestas. Reikalingas nuolatinis dialogas.
Posted in 
Manau, kalbant apie smurtą mokykloje svarbu nekalbėti vien apie mokinius, bet prisiminti ir mokytojus, kurie kenčia nuo mokinių emocinio (o kartais net fizinio smurto).
Na nemanau, kad sąsiuvinis bausmių ar kopetelės padės, nes kopetelės turės prieit riba, kai mokinys turi būti išmestas, o dabar reformų laikais, didžioji dalis mokyklų, tokius smurtaujančius pasilieka, nes jie naudingi, jų mokyt nereikia, o ir krepšelis yra. Taip pat man besilankant senojoje mokykloje pasirodė, kad dabar tėvai per daug užliūliuoti visokių ekonominių bėdų, kad nelabai žino kas jų vaikai yra, mato juos kaip angelus, nors tas pats angelas rengia organizuotas muštynes mokykloje.
Evelina – šiuo atveju manęs buvo prašoma labiau akcentuoti mokinių smurtą. Apie mokytojų padėtį reikėtų kalbėti atskirame įraše ar straipsnyje, o kad jis svarbus, tai faktas.
PZ – iš pirmo žvilgsnio tokios priemonės atrodo juokingos. Bet pradėjus vykdyti smurto prevencijos programą supratome, kad iš pažiūros banalios priemonės yra labai svarbios. Žinoma, ne visose mokyklose jos gali padėti. Toks jau tas ratas, mokytojai kaltina tėvus, tėvai mokytojus. Todėl ir reikia kalbėti apie tėvų švietimą bei bendradarbiavimą tarp jų ir mokyklos.
Sutinku su altajum, „kopėtėlės“ yra gerai, ypač kai viršuje gali būti baudos tėvams. Kai susimoka baudeles tėvai kažkaip po to prie to žmogaus niekas nelenda, tada jau patys skriaudėjai bijo
o kaip jus isreikalausite baudas moket is tu tevu,kurie yra asocialus ir savo vaikais nesidomi?Tokie vaikai yra nesuvadomi,nes nejaucia mokytojui visiskai jokios pagarbos ir neturi jokiu soc. igudziu.