(wavemagazine.net/nuotrauka)

Įsijungiau pažiūrėti TV laidą “Be grimo”. Kebli tema – smurtas mokykloje. Juo labiau, kaip atspirties taškas paimta tragedija, kurios metu iš gyvenimo pasitraukė 17-etis. To priežastimi tapo bendraklasių priekabiavimas.

Mane labai nustebino tėvelių pozicija. Suprantu, skausmas begalinis, kaip ir sakė vienos mokyklos direktorius (dalyvavęs laidoje) “dabar vadovauja emocijos, o ne blaivus protas”. Tačiau kaip galima nieko visiškai nepastebėti savo vaiko elgesyje. Šioje situacijoje, pasak mamos, kalčiausia lieka klasės auklėtoja. Bet kur tėvelių indėlis. Dabar mama deleguoja, kad ji nori padaryti taip, kad nenuketėtų kiti vaikai. Nežinau nežinau…

Nenoriu būti mokytojų advokatu ir juos ginti. Mokytojas (auklėtojas) privalo stebėti, analizuoti ir pranešti atsiradus menkiausiam įtarimui apie patyčias. Tik ar visa tai sukontroliuoti gali sugebėti vienas pats pedagogas…

Mokykla ne vien mokiniai ir mokytojai. Šios įstaigos gyvenime dalyvauja žymiai platesnė auditorija, todėl patyčias pavadinčiau kompleksine problema. Daug kas ją suveda į klasės lygmenį: auka, besityčiojantis, auklėtoja ir tėveliai. Taip nėra. Į šį reikalą privalo įsitraukti psichologas, socialinė pedagogė, reikalui esant net ir specialios instancijos. Tokio įsitraukimo trūksta. Kur problema – noro nebuvime, kompetencijos stokoje ir nors nuskambės labai jau materialistiškai – finansavime.

Dirbu trečius metus ir vis tiek nesijaučiu tvirtas patyčių problemos sprendimuose. Sakysit – tai koks aš mokytojas! Kad ir pradirbę 10 ar 20 metų pedagogai susiduria su panašaus tipo sunkumais. Mes esame mokomi psichologijos, pedagogikos, o kiek dar išklausytą seminarų, bet to neužtenka. Būti geru dalyko specialistu ir tuo pačiu kvalifikuotu psichologu – nežinau ar įmanoma.

Kaip mokytojas galiu teigti – smurtas mokykloje egzistuoja ir tai labai didelė problema. Spręsti šiai problemai reikia žymiau daugiau dėmesio (visomis prasmėmis) nei jo yra dabar.