(connectedclass/nuotrauka)

Negalėjau nepastebėti šio straipsnio. O tuo labiau nepateikti savo (žinoma subjektyvios) nuomonės.

Mokytoju dirbu tik antrus metus. Nedaug. Kaip specialistas – esu jaunas. Tačiau kartu į mokyklą atsinešiau šviežių pedagoginių žinių bei gebėjimų. Juolab, studijuoju edukologiją (magistrą). Tai dar viena niša, kurioje dvelkia nauji edukologiniai vėjai. Turiu savo požiūrį į pedagogo darbą. Daugeliui, senųjų ugdymo gairių, nepritariu. Tą esu parodęs ir savo ankstesniuose įrašuose. Bet vis gi – kuo toliau, tuo labiau abejoju naujausiomis pedagoginėmis gairėmis.

Pikčiausia tai, jog daugelis žmonių užimančių tam tikras pareigas (aukštas) įsivaizduoja, kad jie labai gerai suprantą švietimo sferą. Komentuoja, liepia, įsako, tvirtina ir t.t. Neslėpsiu, taip mąsto ir daugelis tėvų. Jų požiūris į mokyklą labai paprastas – tai vieta, kurioje mano vaikas privalo būti prižiūrimas, mokomas, guodžiamas. Iš dalies juos suprantu. Trūksta mokymo įstaigos ir tėvų dialogo. Problema buvo ir bus. Įmanomi tik problemos mažinimo būdai.

Žodžiu, visi daug išmano apie auklėjimą tik mokytojas to nesugeba suprasti…

Bet ar taip yra iš tiesų? Tiesiog pateiksiu keletą faktų.

• Dešimtokų pamoka. Vienas dešimtokas iš atsiskaitomojo darbo gavo neigiamą pažymį. Žinoma aš jo pasidomėjau – kokios problemos jam maišo pasimokyti? Atsakymas – o ko jūs mokytojau rūpinatės. Čia juk mano reikalas. Kaip noriu taip mokaus. (Suprask, tavo mokytojau reikalas stovėti klasėje, žiopčioti ir viskas. O jau mano reikalas dirbti ar ne…)
• Einu mokytojo kambario link. Stovi grupelė mokinių. Juokiasi. Šalia nukritusios šiukšlės. Rodo vienas į kitą pirštu ir jiems tai pramoga. Man parodžius į vieną iš jų ir pareikalavus pakelti šiukšlę, sulaukiu atsakymo – ne mano, čia aš dar šiukšles pradėsiu rinkti! (Suprask, kas tas mokytojas per vienas, kad liepia šiukšlę pakelti, kaip atrodysiu prieš draugus, tam yra valytojos…)
• Devintokų pamoka. Nušilęs aiškinu sunkią temą. Ir štai viena aikštinga panelė man pareiškia – mokytojau, man atrodo, kas jūs pats nelabai žinot ką aiškinate, kam čia šitų nesąmonių mums reikia. (Suprask, mokytojau neturi visiškos kompetencijos ir mus mokai nesąmonių, kurių niekam nereikia…)
• Pradedu naują temą. Viena panelė sėdi, nekreipia jokio dėmesio į mane, nusisukusi bendrauja su kito suolo drauge. Man davus pastabą jį pusbalsiu pareiškia nepasitenkinimą. Dar keletas mano pastabų, ji vėl burbuliuoja. Nenorėdamas sugadinti pamokos kitiems liepiu jei išeiti. Žinoma seka jos atsakymas – niekur neisiu! (Suprask, mokytojai esi niekas, ką noriu pamokos metu tą darau ir tu negali man nieko padaryti…)
• Pradedame pamokoje diskusiją. Keletas mokinių įrodinėja, kaip pažeidžiamos jų teisės, kaip jie nuskriausti, kad reikia nešioti uniforma ir t.t. Tačiau man paklausus – ar jūs žinote savo pareigas? Pamatau tik nustebusius veidus (Suprask, kas čia per pareigos, kokių velnių jos reikalingos…)
• Nuskamba skambutis į pirmąją pamoką, praeina 10 minučių ir į klasę labai drąsiai įeina mokinė, išgirstu labas rytas ir matau kaip ji atsisėda į suolą. Paklausus, kokios vėlavimo priežastys – tai gi pramigau – išgirstu atsakymą (Suprask, koks tavo reikalas, kada man reikia, tada ir ateinu į pamoką…)

Tikiu, kad daugelis mokinių turės savo kontrargumentus, o tuo labiau jų tėveliai. Humanizmas, demokratija. Bet palaukit, man tas pats, kad tu pavėlavai, tačiau kur tavo paprastas atsiprašau ir bandymas prieiti prie stalo bei paaiškinti kas kaip. Kur pagarba mokytojui, kada jis kalba pamokos metu. Juk ateityje savo darbdaviui nepasakysi – oi atleiskit, paprasčiausiai pramigau…

Mokiniai nėra blogi, tik kuo toliau, tuo dažniau pastebiu nemokėjimo bendrauti, paprastos kultūros ir pagarbos vyresniam. Mokytojas atrodo lyg baubas, o gal užtektu paprasto priėjimo ir pokalbio? Paprasto pasisveikinimo ir šiek tiek iniciatyvos?

Gal pagaliau tėveliams reikėtų suprasti, jei šeimoje nėra pagarbos ir kultūringo bendravimo pavyzdžio tai ar įmanoma to įskiepyti mokykloje…