51242759_c6c12edd6a

(doobious/nuotrauka)

Sunku pradėti atvirą pokalbį su mokiniais. Nežinia kokia linkme jis gali pasisukti. Gali būti nesuprastas. Gali bandyti aiškinti rimtus dalykus, bet jiems tai pasirodys visiškai neįdomu ar juokinga. Tam įtakos turi aplinka, mokinių nuotaika, kolektyve esanti atmosfera arba net tokie dalykai kaip pamokos eiliškumas ar savaitės diena.

Nežiūrint į tai – kalbėti reikia. Žinoma tokio dalyko paversti pastoviu nepatartina, nes tai nusibos ir neturės jokios išliekamosios vertės.

Šiandien pabandžiau atvirai pasikalbėti su 8-okais ir buvau nustebintas. 2 metus (šeštoje ir septintoje) klasėje juos mokė mano kolegė. Paklausiau kaip jiems sekėsi. Sėdėjau ir klausiausi nes daugiau nieko negalė pakomentuoti. Nekorektiška man būtų vertinti kolegę, to ir nedariau.

Tačiau pasidarė gaila mokinių. Paprašiau jų palyginti tuos du metus su mano vestomis 5 pamokas. Jų žodžiai – “mokytojau, pagaliau mes supratome ką reiškia mokytis, pagaliau geografija tapo įdomi”. Pabandžiau kiek juos sugluminti sakydamas, kad 2 metus jie galėjo nieko neveikti, o dabar tik 5 pamokos ir jau tiek daug reikia ko mokytis. Pasirodo jiems to ir reikėjo. Truputi drausmės, objektyvaus vertinimo, nuolatinio priminimo ką jie turi nuveikti namuose ir klasėje.

Kalbėjo visi, stengiausi išklausyti tų kurie visada tyli, ir jie kalbėjo. Šaunu girdėti, kada mokinys diskutuoja apie norą mokytis. Nevisada jiems tai pavyksta. Svarbu tik, kad norėtų. Tikiuos ateityje tokie pokalbiai tik palengvins mūsų tarpusavio bendravimą.