(supermama.lt/nuotrauka)
Kalbame apie mokinių gebėjimus, kompetencijas. Šia tema persmelktas visas ugdymas. Programos, planai, gairės. Pabrėžiamas sausų žinių mažinimas. Gražu, pagirtina, inovatyvu…
Bet man mokykla tampa susvetimėjimo bei nemokėjimo bendrauti vieta. Pasigendu išskirtinio dėmesio tarpusavio bendravimui, supratimui. Mokiniai to nemokomi. Pedagogikos teoretikai galėtų mane apšaukti už nemokšiškumą. Juk pedagogas yra pavyzdys ir tiks nuo jo viskas priklauso. Vaikai mokosi iš vyresniųjų. Tačiau vis dažniau pastebiu atvirkščią procesą…Mokiniai nebemoka bendrauti su pedagogais.
Visada pabrėždavau šių santykių svarbą. Vis kalbėdavau apie tarpusavio supratimą. Dabar jaučiu, visos mano kalbos nieko vertos. Sovietiniais laikais pagarba buvo grindžiama baime. Bandėme persiauklėti. Vis dar bandome. Išskiriamas pedagoginis taktas, liberalus, demokratiškas, humaniškas bendravimas. Atrodytu, pamatai sudėti. Tačiau kažko trūksta.
Sunku išreikšti mintis žodžiais. Grįžus iš mokyklos teko išklausyti dar negirdėtų priekaištų iš abiturientų. Ko pasėkoje, mūsų bendroje internetinėje svetainėje atsirado mano “kreipimasis į 12-okus”. Šiandieninis patyrimas padiktavo įrašo pradžią. Deja pabaigos nebeišeina suregzti. Pateiksiu tik pastarąjį “kreipimąsi”.
Kaip matau aistros nenurimsta po šiandieninės pamokos. Pasipylė klausimai, priekaištai per facebook’a ir skyp’a. Autorių neminėsiu. Iškarto pasakysiu – pažymius galima būtų pakeisti, tačiau taip nusižengčiau savo principams. O ar yra rimtų priežasčių tą daryti? Kol kas nežinau…
Kur jūsų dalykiškas kalbėjimas pamokos metu? Kur jūsų pasiūlymai? Kur jūsų noras diskutuoti? Išgirstu – “aš nebuvau klasėje”, “jūs mus išleidote”, “mums buvo bandomasis”. Viskas. Kaip kirviu nukirsta. Išvada – niekada daugiau jūsų neišleisiu.
Jūs man pasakykit, kokią jūs teisę įgavote 12-oje klasėje atėjus į pamoką nieko neveikti? Jūs norite, oi ne, atsiprašau – reikalaujate pagarbos jums (štai kaip įsireiškė vienas iš jūsų tarpo “Savo pykti galėtumėte lieti kažkur kitur, o ne abiturientams atestatus gadinti”). Pilietis nesugebėjo 10 minučių skirti pabaigti darbą, bet panašiom žinutėm laiko pilna.
Dabar atsakykite – kiek jūs mane gerbiate (jei galite sau leisti parašyti tokias žinutes)? Šiandien kalbu, o jūs tuo metu sugebate aptarinėti savo reikalus nekreipdami jokio dėmesio į mane. Tai pagarba? Iš 25 žmonių, normaliai pasiruošti sugeba tik 4 – tai pagarba?
Užduodate klausimą – “Mes Jums nieko nepadarėme, kad jūs mus baustumėte už nieką, šiaip sau”. Bet reikėtų jūsų paklausti – ką jūs padarėte? Yra žmonių, kurie dirba, čia nesiginčiju. Deja kitiems atėjimas į geografijos pamoką – tik tam, kad ateiti. Daugiau jokių prioritetų nebėra.
Visa širdimi studijavau 6 metus, mokykloje dirbu 2,5 metų. Ir štai atsiranda 12-okas, kuris sugeba mane apšaukti, kad gadinu atestatus, nenormaliai bendrauju, baudžiu už nieką ir t.t. Ir taip geografijos mokytojas darbuojasi visada? Tik tiek gavote iš mano pamokų?
Kartojau ne kartą, mokėkit bendrauti su mokytoju. Neapgaudinėkit jo, o dalykiškai tarkitės. Norit pasakyti šiandien to sulaukiau pamokos metu? Ne mielieji, deja, bet ne.
Daugiau nenorėčiau sulaukti panašių žinučių nei per vieną socialinį tinklą ar kitą bendravimui skirtą programą. O tam piliečiui (jis žino apie ką kalbu) – palinkėsiu ateičiai, nusileisk iš debesų, jei galvoji, kad galėsi visiems dėstytojams ar profesoriams rašyti tokias žinutes ir taip priekaištauti, labai klysti. Nesusigadink savo ateities dėl nemokėjimo valdyti pykčio.
P.S. linksmi veideliai nesušvelnina žinučių tono.
Posted in 
Gal dėl to, kad pati esu dvyliktokė, iš dalies juos suprantu. Krūvis tikrai didelis, o laiko nedaug – prieš šimtadienį pamokų beveik nebuvo dvi savaites, dabar prasidėjo bandomieji. Norint jiems pasiruošti tikrai reikia laiko, dažnai jo nelieka namų darbams. Nežinau, kokia situacija pas jus, bet mūsų mokykloj mokytojai jau nuo metų pradžios atlaidžiau žiūri į dalykus, pasirinktus B lygiu [pas kai kuriuos net nebūtina eiti į pamokas] ir į tuos, kurių dalykų neketini laikyti egzamino. Ir tai yra gana normalu, nes dažnai norint pasiruošti vienam dalykui reikia bent valandos, jau nekalbant apie kontrolinius ir papildomas užduotis. Tad gal būt reiktų daugiau supratimo ir dvyliktokų atžvilgiu.
Nenoras dėti pastangas ir noras turėti viską ir iškart – this is it.
Dėsčiau kelis metus kartografiją Žemkėje (šiemet pertrauka dėl sveikatos) – dieninio susidomėjusių gal kokie 5-10%, kiti tik laiką užmušinėja; neakivaizdininkai žymaiai labiau sisdomėję, nes suvokia žinių svarbą
viskas visada taip ir kartojasi…
mokiniai randa priekaištų mokytojams, dėl pačių mokytojų gerų paslaugų ir mokytojai: viskas – nuo šiol elgsiuos griežčiau!
deja mažai ką tai keičia..
problema švietimo sistemoj yra, visi ją mato.. tik išspręst ją labai sunku.
Linkiu tik stiprybės rašant tokius laiškus dvyliktokams.
Ir daugiau šaltakraujiškumo.
Jei nepasiruošė vienam kontroliniui – vadinasi – reikia kito. Tai geriausiai būdas išmokti: išmokti susikaupti, išmokti mokytis ir išmokti pasiruošti.
Visada būtina apsunkinti kelią, kliūtis sustatyti pradžioje, kad pabaigoje tiktų tiesė.
Savo kabinete, stende, pakabinau 11 Bilo Geytso patarimų jaunimui. Vienas iš jų skamba taip: Jei manote, kad jūsų mokytojas nepakenčiamas – pamatysite, koks bus jūsų viršininkas. O ir kiti patarimai ne ką blogesni. Tai gal šis milijardierius mūsų abiturientams autoritetas?
Mokykloje nuo demokratijos iki anarchijos – vienas žingsnis. Nori su mokiniais bendrauti kaip su asmenybėmis, sau lygiais, tai nesupratingieji gali sau leisti pajuokauti ir apie antrą galą, pasiųsti… Po to vyresniems kolegoms lieka tik pasišaipyti iš tavo gerų santykių su mokiniais.
Kaspinuoti, manau, visi puikiai supranta, koks krūvis tenka liauno abituriento pečiams, tačiau tai dar nereiškia, jog jis gali kažko REIKALAUTI iš mokytojo vietoj to, kad su juo tartųsi ir ieškotų kompromiso kaip subrendęs ir sąmoningas žmogus.
Yra viena pati didžiausia problema abituriantų ir kitų daugumos mokinių – tai nemokėjimas ir nenoras išmokti taupyti savo laiko. Esu 7-tokų auklėtoja ir vienos klasės valandėlės metu mes visi rašėme vakarykštės ir užvakarykštės dienos “DIENOTVARKĘ”. Ir patikėkit… Su dvyliktokais (esu ir IT mokytoja) MS Excelyje pildėme panašų “dienoraštį”. Net mokykloje vidutiniškai 40% laiko mokiniai iššvaisto (plepa valgykloje, nors laisva pamoka ir yra galimybė dirbti skaitykloje, šlaistosi po prekybos centrą, tiesiog sėdi ant palangės, nes “tingisi”. Net “demokratiškos” pamokos – tušti nedalykiški pokalbiai, pakliuvo į 40%.)Pamėginkit bent 1 sav. skaičiuoti minutes,planuoti laiką – tikrai padės.
Mūsų dėstomą dalyką mokiniai mokosi tiek ir taip, kiek ir kaip mes patys sugebame išsireikalauti. Prieš 3 metus, neseniai buvau pradėjusi dirbti dabartinėje mokykloje, tuometiniai devintokai susiorganizavo ir pareiškė: visiems dvejatų nesurašysite (buvo projektinio darbo atsiskaitymo pamoka ir VISI susitarė neduoti darbų, nes dauguma jų buvo nepadarę). Aš lentoje parašiau: VISIEMS DVEJETŲ NERAŠYSIU TIKRAI,RAŠYSIU TIEMS IR TIK TIEMS, KAS NEPRISTATYS DARBO.Ir parašiau, ir netaisiau, ir “negražinau” pusmečio rezultatų. Visi mokiniai žino, kad laikausi žodžio, kad, jei jie triukšmaus ar nesiklausys – neaiškinsiu ir teks dirbti savarnkiškai, o pamokos pabaigoje VISI gaus pažymius už atliktas užduotis. Už atliktą darbą, ne už drausmę rašomi pažymiai. Pamokos pradžioje žino pamokos uždavinį, ką veiks, už ką bus įvertinti. Ko mokysimės ir ką min./ max. turės išmokti per pusmetį. Anarchija būna ten, kur nėra taisyklių, kur negerbiamas laikas, kur įsileidžiamas pyktis.
Ligituk – aprašyta situacija šiek tiek subtilesnė. Tai nėra tas variantas, kad aš nesugebu iš savo mokinių išsireikalauti ir tai nėra anarchija. Tiesiog, gal aš per greitai juos palaikiau susaugusiais ir atsakingais.
Tik va atėjo tokie aidai, kad įrašą paskaitė mūsų švietimiečiai ir liko nelabai patenkinti 
Beje – po šio įrašo padėtis pasikeitė