(alfa.lt/nuotrauka)
Šiandien specialiai norėjau pažiūrėti “Valanda su Rūta”. Ta pati tema, ta pati nelemta tragedija. Tėveliai atsukę nugaras į kameras (nors pirmadienį per TV3 jie kalbėjo atvirai). Žodžiu, to ir tikėjausi. Bet pradėjus kalbėti mokyklos direktorei (mokyklos, kurios mokinys nusižudė dėl patyčių) viskas tapo aišku.
Kuo toliau klausiausi direktorės, tuo darėsi pikčiau. Visiškas sustabarėjimas. Apie kokią mes kaitą mokyklose galime kalbėti, jei joms vadovauja tokie “specialistai”. Nemoka kalbėti, ginti savo nuomonės. Kartoja tuos pačius (spėjus atmintinai prieš laidą išmoktus) žodžius. Pati sau prieštarauja. Jos klausia paprasto klausimo, o ji bando kažką lemianti, sukti kalbą kitur. Apgailėtina.
Nebereikalo švietimo viceministras jai pasakė tiesiai šviesiai – “būtų mokykla pavaldi tiesiogiai ministerijai, įsakyčiau pasitraukti iš šių pareigų”. Kol tokie vadovai dirbs, tol su patyčiomis bus sunku kovoti.
Reikia spręsti šią problemą kompleksiškai. Reikia kalbėti, diskutuoti, įtraukti visą bendruomenę. Šviesti tiek mokinius su tėveliais, tiek pačius mokytojus. Tokia veikla reikalauja iš mokyklos vadovo gerų vadybinių ir psichologinių kompetencijų. Jis privalo būti pasiruošęs spręsti problemas.
Norėčiau tikėti, kad kažkas keisis. Mūsų mokykloje vykdoma “OLWEUS” patyčių ir smurto programa. Asmeniškai buvau ga na skeptiškai nusiteikęs jos atžvilgiu. Šiuo metu turiu visai kitą nuomonę. Supratau, kad patyčios labai užslėptas neigiamas reiškinys. Reikia sugebėti pamatyti jo šaknis, nes vėliau gali būti per vėlu. Grupelėse diskutuojame apie tai. Patinka, kada ilgesnį laiką dirbantys kolegos pasidalina savo patirtimi, pateikia pavyzdžių. Tenka pripažinti, kad man dar trūksta kompetencijos. Yra kur tobulėti.
Posted in 
Niekaip negaliu suprast ir pateisint praktikuojančių pedagogų “nieko nematau, nieko negirdžiu” požiūrio šiuo klausimu.. Juk tai mūsų visuomenės atspindys. Ar mes norim tokioj visuomenėj gyventi? Ar reikia? Žiauru.
As taip pat patyriau patycias mokykloje.Tai buvo 1992 metai.Tuo metu as buvau penktoke.Nepritapau klaseje,buvau labai plepi,nesiojau akinius ir buvau apkuni.Klases berniukai manes nemego.Nemego ir kai kurios mergaites.Tad pati savo kailiu patyriau ka reiskia patycios.Ir teko patirti ir grandines smugius per nugara.Kviete tevus.Bet problema taip ir liko neisspresta.
Dirbau mokytoja, tokioje privačioje mokykloje. Buvo ten visko, mačiau, kaip mokiniai mušasi, apsižodžiuoja. Ta problema yra labai opi, juk kenčia vaikai…Tačiau džiugino tai, kad klasėse buvo ir kitokių vaikų nei visi, o juos priima normaliai, jiems padeda, palaiko. Smagu matyti tokį vaizdą…
Negaliu suprasti, kaip galima mušti kitą vien už tai, kad jis tau nepatinka, kad jis yra kitoks. Kas būtų mūsų visuomenėje, jei visas problemas, ginčus sprestume kumščiais, arba eini gatvėje, pamatai žmogų, kuris tau nesimpatiškas ir voži jam…Kokios mintys sukasi tų vaikų galvose!
Aš palaikau visas akcijas, programas, kurios siekia gražesnio, šviesesnio ir be smurto rytojaus…
J.P.