(axes.lt/nuotrauka)

Po įrašo, kuriame pasakojau apie S. Railos nelabai rimtą studijų pristatymą, surezgiau mintį. Nežinau kaip man seksis ją išplėtoti, bet pabandysiu.

Abiturientai rankasi egzaminus. Juos domina būsimos studijos. Todėl pamaniau, kad reikėtų pakalbinti esamus studentus. Tam reikalui, kiekvienam iš jų pateiksiu tuos pačius nesudėtingus klausimus apie jų patirtį studijuojant. Pabandysiu paklausinėti kuo platesnio rato studijuojančius žmones, pradedant pirmakursiais, baigiant magistrantais.

Šiandien pristatau pirmąjį interviu. Į klausimus mielai atsakinėjo kolegijos pirmakursė Monika. Žmogus turintis patirties tiek su universitetais, tiek su kolegijomis. Norintys ir turintys ko paklausti Monikos galite tai daryti komentaruose.

1. Kur ir ką šiuo metu studijuoji?

Šiuo metu studijuoju Vilniaus kolegijoje, reklamos vadybą pirmame kurse.

2. Ar esi patenkinta savo studijų pasirinkimu?

Tai jau mano antrosios studijos, todėl turiu su kuo jas lyginti. Pirmąkart stodama, aukštąją mokyklą rinkausi kaip ir daugelis abiturientų – pagal miestą, aukštosios mokyklos „prestižą“ ir išlaikytų egzaminų rezultatus. Pasisekė įstoti į VU lietuvių filologiją, tačiau per metus laiko neaptikau savyje filologės pašaukimo, o ir kūrybinės veiklos bei aktyvesnio studentiškos gyvenimo labai norėjosi. Atėjus pavasariui nusprendžiau, kad nešvaistysiu laiko veltui ir rinksiuos antrąkart. Antrame mano prašyme stoti į aukštąsias Lietuvos mokyklas tebuvo vienas vienintelis įrašas – Vilniaus kolegija, reklamos vadybos specialybė.

Štai jau įsibėgėja antras semestras reklamos vadybos paslapčių labirintuose. Šiuokart jaučiu, kad mano pasirinkimas dešimteriopai artimesnis širdžiai, jau rezgu vizijas ateičiai ir tvirtai žinau – šias studijas TIKRAI baigsiu.

3. Gali paminėti keletą teigiamų ir neigiamų savo mokymo įstaigos pusių?

Labai džiaugiuosi tuo, kad Vilniaus kolegija turi apie šimtą dvišalių sutarčių su užsienio aukštosiomis mokyklomis, smagu, kad realiai gali susipažinti su būsima specialybę atlikdamas praktiką kas pusmetį. Vilniaus kolegijoje visada būsi išklausytas, dėstytojai mielai bendradarbiauja, pataria, vyksta intensyvus bendravimas su kuratoriais.

Tačiau kaip ir visose mokymo įstaigose yra ir šiokių tokių minusų. Vienas iš jų – mažas laisvųjų dalykų pasirinkimas. Renkamasi dažniausiai iš dviejų-trijų, specialybei labai artimų dalykų. Dargi vienas minusas, bent jau mano nuomone, kad teko susidurti su dėstytojais, kurių atsiskaitymuose ar net egzamino metu vyksta aktyvūs nusirašinėjimai.

4. Kaip manai, ar tavo mokymo įstaiga turi išskirtinių bruožų, kurie viliotų joje studijuoti?

Mano manymu, Vilniaus kolegijos vienas iš patraukliausių bruožų tas, kad ji turi apie šimtą užsienio mokymo įstaigų partnerių 20-tyje Europos šalių, su kuriomis sudariusi tarptautines sutartis, o tai puikiausia galimybė išvažiuoti pastudijuoti užsienyje.

5. Kokį pažymį (iš 10-ies) galėtum parašyti savo mokymo įstaigai atsižvelgiant į kokybės kriterijų?

Labai sunku vertinti aukštąją mokyklą, kai visoje šalyje švietimo sistema vertinama labai prastai. Objektyviausiai įvertinti Vilniaus kolegiją galėčiau tik pabaigusi studijas, nes dar visi mokslai prieš akis.

6. Tai ar verta čia studijuoti?

Vilniaus kolegijoje verta studijuoti tiems, kurie gali save vadinti žmonėmis-praktikais. Džiaugiuosi čia įgytomis praktinėmis žiniomis, organizuojamais praktiniais užsiėmimais, kadangi man pačiai visad svarbu kuo greičiau išysti savo darbo rezultatą.

7. Ką patartumei stojantiems į šią mokymo įstaigą?

Mano patarimas būtų toks – išnaudoti visas teikiamas galimybes, kurių čia yra tikrai daug: studijuoti pusmetį ar atlikti praktiką užsienyje, dalyvauti bent keliuose iš begalės siūlomų projektų, įsitraukti į „Vorutos“ tautinių šokių ir dainų kolektyvą, įsijungti į bendruomenės gyvenimą, kuris čia aktyviai „verda“.

8. Ką palinkėtum būsimiems studentams?

Renkantis aukštąją mokyklą labai svarbu pažinti save, realiai įvertinti savo galimybės, užsibrėžti tikslą, numatyti savo ateities viziją. Lietuvoje tikrai yra puikių specialybių ir puikių specialistų, galinčių Jums padėti jas perprasti. Nebūsime gerais medikais, net jei iš biologijos egzamino puikuosis aukščiausias įvertinimas, jei savyje neturėsime to vadinamojo pašaukimo. Kartais jį atpažįstame dar trindami mokyklinį suolą, o kartais tenka jo ieškoti praėjus keleriems ar dar daugiau metų po mokyklos baigimo. Linkiu atrasti savyje širdžiai artimą sritį, sutelkti visas jėgas ir intensyviai dirbant tapti specialistais. Drąsos, kūrybiškumo ir galybės svajonių, kurios vestų jus į priekį!

Ačiū Monikai

(supermama.lt/nuotrauka)

Kalbame apie mokinių gebėjimus, kompetencijas. Šia tema persmelktas visas ugdymas. Programos, planai, gairės. Pabrėžiamas sausų žinių mažinimas. Gražu, pagirtina, inovatyvu…

Bet man mokykla tampa susvetimėjimo bei nemokėjimo bendrauti vieta. Pasigendu išskirtinio dėmesio tarpusavio bendravimui, supratimui. Mokiniai to nemokomi. Pedagogikos teoretikai galėtų mane apšaukti už nemokšiškumą. Juk pedagogas yra pavyzdys ir tiks nuo jo viskas priklauso. Vaikai mokosi iš vyresniųjų. Tačiau vis dažniau pastebiu atvirkščią procesą…Mokiniai nebemoka bendrauti su pedagogais.

Visada pabrėždavau šių santykių svarbą. Vis kalbėdavau apie tarpusavio supratimą. Dabar jaučiu, visos mano kalbos nieko vertos. Sovietiniais laikais pagarba buvo grindžiama baime. Bandėme persiauklėti. Vis dar bandome. Išskiriamas pedagoginis taktas, liberalus, demokratiškas, humaniškas bendravimas. Atrodytu, pamatai sudėti. Tačiau kažko trūksta.

Sunku išreikšti mintis žodžiais. Grįžus iš mokyklos teko išklausyti dar negirdėtų priekaištų iš abiturientų. Ko pasėkoje, mūsų bendroje internetinėje svetainėje atsirado mano “kreipimasis į 12-okus”. Šiandieninis patyrimas padiktavo įrašo pradžią. Deja pabaigos nebeišeina suregzti. Pateiksiu tik pastarąjį “kreipimąsi”.

Kaip matau aistros nenurimsta po šiandieninės pamokos. Pasipylė klausimai, priekaištai per facebook’a ir skyp’a. Autorių neminėsiu. Iškarto pasakysiu – pažymius galima būtų pakeisti, tačiau taip nusižengčiau savo principams. O ar yra rimtų priežasčių tą daryti? Kol kas nežinau…

Kur jūsų dalykiškas kalbėjimas pamokos metu? Kur jūsų pasiūlymai? Kur jūsų noras diskutuoti? Išgirstu – “aš nebuvau klasėje”, “jūs mus išleidote”, “mums buvo bandomasis”. Viskas. Kaip kirviu nukirsta. Išvada – niekada daugiau jūsų neišleisiu.

Jūs man pasakykit, kokią jūs teisę įgavote 12-oje klasėje atėjus į pamoką nieko neveikti? Jūs norite, oi ne, atsiprašau – reikalaujate pagarbos jums (štai kaip įsireiškė vienas iš jūsų tarpo “Savo pykti galėtumėte lieti kažkur kitur, o ne abiturientams atestatus gadinti”). Pilietis nesugebėjo 10 minučių skirti pabaigti darbą, bet panašiom žinutėm laiko pilna.

Dabar atsakykite – kiek jūs mane gerbiate (jei galite sau leisti parašyti tokias žinutes)? Šiandien kalbu, o jūs tuo metu sugebate aptarinėti savo reikalus nekreipdami jokio dėmesio į mane. Tai pagarba? Iš 25 žmonių, normaliai pasiruošti sugeba tik 4 – tai pagarba?

Užduodate klausimą – “Mes Jums nieko nepadarėme, kad jūs mus baustumėte už nieką, šiaip sau”. Bet reikėtų jūsų paklausti – ką jūs padarėte? Yra žmonių, kurie dirba, čia nesiginčiju. Deja kitiems atėjimas į geografijos pamoką – tik tam, kad ateiti. Daugiau jokių prioritetų nebėra.

Visa širdimi studijavau 6 metus, mokykloje dirbu 2,5 metų. Ir štai atsiranda 12-okas, kuris sugeba mane apšaukti, kad gadinu atestatus, nenormaliai bendrauju, baudžiu už nieką ir t.t. Ir taip geografijos mokytojas darbuojasi visada? Tik tiek gavote iš mano pamokų?

Kartojau ne kartą, mokėkit bendrauti su mokytoju. Neapgaudinėkit jo, o dalykiškai tarkitės. Norit pasakyti šiandien to sulaukiau pamokos metu? Ne mielieji, deja, bet ne.

Daugiau nenorėčiau sulaukti panašių žinučių nei per vieną socialinį tinklą ar kitą bendravimui skirtą programą. O tam piliečiui (jis žino apie ką kalbu) – palinkėsiu ateičiai, nusileisk iš debesų, jei galvoji, kad galėsi visiems dėstytojams ar profesoriams rašyti tokias žinutes ir taip priekaištauti, labai klysti. Nesusigadink savo ateities dėl nemokėjimo valdyti pykčio.

P.S. linksmi veideliai nesušvelnina žinučių tono.

(bet.com/nuotrauka)

Šiuo įrašu truputėlį nukrypsiu nuo švietimo temos, bet negaliu nutylėti. Jau nuo studijų Vilniuje laikų turiu baimės jausmą kreiptis į autoservisus. Jausmas panašus kada atsisėdi į kėdę pas DANTISTĄ. Teko suprasti, jei neturi prabangios mašinos ir nesi mandrai apsirengęs – nesvajok apie kokybiškas paslaugas.

Niekas nepasikeitė ir atsikrausčius į Telšius. Aš nesuprantu, kuo jie save laiko – nepakeičiamais, nepakartojamais, vienetiniais? Mūsų mazdelė vėl parodė pykčio priepolį. Stovi kieme ir laukia tempimo į taisymo vietą. Netoli namo įsikūręs autoservisas. Atrodytu patogu. Po pamokų nusprendžiau užsukti ir pasidomėti dėl tvarkymo darbų.

Įėjus į vidų pasitinka už prekystalio stovintys niūrūs veidai. Mesteli akį, nužiūri ir vėl nusisukę diskutuoja savo reikalais. Na, aš nieko neklausęs pasuku į remonto patalpas. Atsakingo už priėmimą administratoriaus nėra. Palaukiu 5 minutes, nieko. Nueinu į autodetalių parduotuvę. Tie patys veidai man pasako, kad ieškočiau Martyno. Žodžiu su kuprine ir nešiojamu kompiuteriu turiu lysti po pakeltomis mašinos ir klausinėti darbininkų kur tas Martynas. Išgirstu – “kažkur ten… “. Vėl laukiu.

Pro mane praeina kokios 2 ar 3 personos. Visiškai jokio dėmesio. Stoviu kaip benamis šuo negalėdamas nieko paklausti.

Iš pažiūros tvarkingas autoservisas. Bet kiek nueinu tartis dėl mašinos remonto, visada susiduriu su visišku nemokėjimu bendrauti. Pikčiausia, kad pro duris įžengia rimti “diedai” su paltais, vis sveikinasi su visais, pardavėjai puola padėti, o tu stovi kaip glušialis ir lauki malonės – gal kas prieis…

Štai ir aptarnavimo kokybė…

(15min.lt/nuotrauka)

Penktadienį mokykloje įvyko 11-12 klasių tėvų susirinkimas į kurį buvo pakviestas KTU atstovas prof. S.Raila, turėjęs kalbėti apie stojimo tvarką. Savo klasės tėvelių laukiau kabinete, bet susigundžiau nueiti pasiklausyti.

Išgirdau nemažai. Gaila tik, kad nieko tinkamo ir reikalingo. Apie stojimo sąlygas kalbėta trumpai ir kaip visada labai painiai. Dominavo savo universiteto (KTU) reklama. Labai įstrigo gerbiamo profesoriaus pozicija kolegijų atžvilgiu. Galima susidaryti nuomonę, kad kolegijos Lietuvoje nelabai ir reikalingos. Kam tie trys metai bereikalingo mokymosi. Faktas, kad po studijų kolegijoje BŪTINAI rinksies magistrą, čia jau susidursi su išlyginamosiomis studijomis ir pan. Suprask – Lietuvai reikalingi specialistai turintys tik aukštąjį išsilavinimą (na tai ir nesistebėkim, kad magistrantas dirba kasoje ar vežioja prekes).

Profesoriaus kalboje žodžių “bakalauras” ir “magistras” atitikmenis įvardinčiau kaip “lopšelio grupė” ir “priešmokyklinė grupė”. 6 (+-) metai universitete tampa norma, kurią privalo įvykdyti visi. Jokio išskirtinumo, jokios siekiamybės. Kiekvienas gali skaityti Platoną, Aristotelį, kiekvienas žino kas yra paradigma, kiekvienas moka rašyti mokslinius straipsnius, atlikti bandymus su nano technologijomis. Būtų juokinga, jei ne būtų graudu… Universitetai dėl “krepšelių” pasiryžę viskam.

S.Raila apie studijas kalba kaip apie lengvą, svajingą pasivaikščiojimą Palangos tiltu. Skaidrėse pridėjęs įvairių naujovių (išradimų, technikos ir pan.). Bet taip nėra. Turėkim omenyje, studijos daugeliu atveju mokamos ir tikrai nemažus pinigus. Abiturientai prisiklauso tokių gražių pasakėlių ir stoja galvodami, kokie jie bus rimti nano technologijų žinovai ar informacinių technologijų asai. Rezultatas – pirmos sesijos metu atsiranda nemažai tokių, kurie supranta esantys ne savo vietoje.

Šaunu, kad populiarinami tikslieji mokslai. Aukštųjų technologijų specialistai Lietuvai labai reikalingi ir ateityje jų paklausa didės. Tačiau reikia jaunam žmogui, darančiam svarbų žingsnį gyvenime, atverti akis, parodyti su kuo jis susidurs.

Be techninių specialybių KTU siūlo ir socialinio pobūdžio studijas. Deja profesorius apie jas nieko nepasakė. Tai kam tada iš vis jos reikalingos techninės pakraipos universitete? Retorinis klausimas…

Labiausiai patikęs pavyzdys – žmogus pabaigęs elektrotechnikos bakalaurą gebės dirbti su naujausia šios srities technika. Po keturių metų studijų, jis galės grįžti į Telšius, atidaryti automobilių tvarkymo servizą ir galės atlikti naujausių automobilių diagnostiką. Gražu….

Dar vienas pavyzdėlis – žmogus baigęs dizainą kolegijoje norės iškarto tapti architektu. Tam reikės magistratūros, ir be abejonės jis ten stos. Baigęs ją, kurs įspūdingus pastatus. Gražu…

Būta ir daugiau pasakėlių. Nebenoriu jų rašyti. Diskutavom su tėvais apie profesoriaus kalbą. Paklausus jų – kaip suprato bendrojo priėmimo tvarką, išgirdau – “ten per internetą kažkaip…” Va jums ir paskaitos nauda. Pripasakota pasakėlių, o naudos praktiškai jokios.

(thomas.edu/nuotrauk)

Vakar apturėjau pokalbį su mūsų mokykloje vykdomos patyčių prevencinės programos kuratore. Ta pati “jaunutė panelė”, kuri man suformavo šaltos ir arogantiškos asmenybės įvaizdį. Prasidėjus posėdžiui mokykloje, ji manęs paprašė pasikalbėti jam pasibaigus.

Nuomonę apie Aureliją pakeičiau 180 laipsniu. Tai šiltas, dalykiškai atviras, protingas žmogus. Pasirodo, pirmojo blogo įspūdžio būta tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Dabar suprantu Aureliją ir kaip ji jautėsi kalbėdama prieš keliasdešimt mokytojų, kurie nieko nežino apie naująją programą.

Kalbėti prieš mokytojų auditoriją yra nelengva užduotis. Tam reikia būti labai stipriai pasiruošus ir nusiteikus įvairioms staigmenoms. Iš daugelio esu girdėjęs atsiliepimus, kad mokytojai nemoka išklausyti, turi labai gerą nuomonę apie save, mano viską išmanantys. Taip, pritariu šimtą procentų. Tokie jau mes esame.

Mokyklose dirba aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės (nesuabsoliutino tai, bet vis gi svarbu), kurie visi savyje turi lyderio savybių. Dirbame su įvairaus amžiaus mokiniais, todėl norime to ar nenorime – vadovo įgūdžiai formuojasi visą gyvenimą. Mokykloje egzistuoja nuolatinė kontrolė, kuri verčia mus kontroliuoti kitus. Atsakomybė, reiklumas, kūrybiškumas, iniciatyvumas – bruožai lydintis mokytoją visą gyvenimą. Tokius žmones sunku nustebinti, juolab priversti paklusti.

Patarimai kalbant prieš mokytojų auditoriją:

• Nesistenkite padaryti griežto pranešėjo įspūdžio.
• Dėmesį koncentruokite į šiltą, kiek subjektyvią nuomonę (tik nepersistenkite).
• Pabandykite parodyti, kas esate vienas iš mokytojų tarpo, jei jūsų specialybė nutolusi nuo to, būtinai pabrėžkite palankumą.
• Naudokitės netradiciniais metodais, mokytojams jie patinka. Atsiminkite, kad reikia juos būti tobulai įvaldžius, nes mokytojai greitai pastebi klaidas.
• Pasiruoškite kritikai, nors patys mokytojai labai bijo jos, tačiau kitam tikrai negaili.
• Kalbėdami apie teorinius dalykus papildykite juos praktiškais pavyzdžiais. Mokytojai yra juodi praktikai, sausa teorija jiems nepatinka.

(thezwan.wordpress.com/nuotrauka)

Visada sunku darbuotis po ilgesnio savaitgalio. Mokiniai visiškai nenusiteikę darbui. Nekaltinu jų. Tokiomis dienomis nereikia galvoti apie normalias pamokas. Lieka tik lakoniškai aptarti naują temą, pateikti keletą klausimų ir lengvą užduotėlę pratybų sąsiuviniuose.

Užsukus į mokytojų kambarį pasitinka visa eilė naujų skelbimų. Rytoj turėtų būti laisva diena, bet teks nuo 13 val. dalyvauti posėdyje. Surašyta darbotvarkė nuteikia ilgam sėdėjimui. Poryt laukia visuotinis tėvų susirinkimas. Po kurio tėveliai rinksis į klases ir kalbės su klasių auklėtojais. Jau numanau kiek bus dalyvaujančių…

O kur dar popierių kalnas. Žodžiu – sunki diena. Gerai, kad yra viena tokia linksma 8-kų klasė. Vis jie savo klausimais priverčia mane nukrypti nuo pamokos temos. Pradedam diskutuoti be sustojimo. Susigriebiam, kai jau lieka 10 minučių iki pamokos galo. Kartais tokie pokalbiai duoda žymiai daugiau naudos nei monotoniškas kalbėjimas nauja tema.

Pamokų pabaigą. Dar keletas mokinių atėjo rašyti atsiskaitomųjų darbų. Uždavęs darbą jiems prisėdau pasidarbuoti su mokine, kuri ruošiasi Č. Kudabos konkursui. Valandėlės kaip ir nebėra.

Reikėtų susitvarkyti auklėjamosios klasės žurnalą ir išsitaisyti darbus. Bet manau šiandienai užteks. Teks temtis viską į namus.

Darbo diena po švenčių…

(28cooks.blogspot.com/nuotrauka)

Pagaliau išaušo ir altajaus.net gimtadienis. Blog’as dienos šviesą išvydo 2009 metų vasario 10 sieną. Įrašas taip ir vadinosi “Pirmasis įrašas”.

Rašyti pradėjau nuo nulio, t.y. neturėdamas jokių žinių apie tinklaraščius, jų kūrimą. Į pagalbą atėjo Gediminas, gedzis.net autorius. Tai buvo žmogus, kurio dėka atsirado šis projektas.

Žingsnis po žingsnio altajus.net tobulėjo. Keitėsi tematika. Pradžioje dėmesys buvo sutelktas į geografines temas, talpina pedagoginė informacija (failų tipo). Vėliau atsisakyta tokio talpinimo, koncentruotasi į švietimo problematiką, bandyta sisteminti naujausias švietimo žinias.

Nepateiksiu statistinių duomenų, nemanau, kad reikia. Skaitytojų ratas yra. Svarbiausia jo kokybė, o ne kiekybė. Apskritai – rašau savo malonumui, todėl statistika nelabai domina.

Kaip ir pas visus, išgyventa kūrybiškumo “duobių” po kurių sekė produktyvumo laikotarpių. Juk tinklaraštis neatsiejamas nuo autoriaus gyvenimo, o pastarajame visko būta.

altajus.net gyvuos. Sustoti negalima. Galbūt atsiras bendraminčių, kurie prisijungs prie tinklaraščio tobulinimo. Ateitis parodys. Ačiū visiems (Rasa – tau ypatingai), ačiū, kad esate.

(crunchgear.com/nuotrauka)

Vis neduoda ramybės mintis apie skaitmeninį vadovėlį. Pamokose pradėjau darbuotis su interaktyvia lenta, todėl tokios mokomosios priemonės poreikis stipriais išaugo.

Apie tai jau buvau kalbėjęs viename iš įrašų. Komentaruose skaitmeninio vadovėlio mintis įvardinta kaip reikalinga, tačiau sunkiai įgyvendinama. Tam stipriai įtakoja maža Lietuvos rinka, didelės darbo sąnaudos ir leidyklų monopoliški sprendimai.

Mane vis gi domina keletas dalykų. Kalbėsiu remdamasis mokykline geografija. Pastarajai vadovėlius kuria žinomi geografai-pedagogai kaip R.Šalna, S.Dijokienė, D.Česnavičius, V.Gerulaitis, G.Kynės ir daugelis kitų. Norint paruošti vadovėlį, reikalingos iliustracijos (nuotraukos, diagramos ir t.t.). Kaip suprantu, kūrėjai gali laisvai disponuoti jomis. Šnekant paprasčiau – yra iliustracijų bazė, yra didaktinė informacija. Sudėjus kartu gauname vadovėlį.

Tradiciškai – tai popierinis vadovėlis, knyga, kurios lapus galime vartyti ir skaityti rastą informaciją viename iš puslapių. Einu prie to, kad tokio vartymo nebeužtenka. Mokymo metodai žengia į priekį. Mokyklose atsiranda projektoriai, interaktyvios lentos. Pedagogui klasikinis vadovėlis tampa darbo priemonė, kuri stabdo procesą. Ji reikalauja nuolatinio skaitymo, monotoninio informacijos kėlimo į technologijas (šiuo atveju kompiuterį). O kur dar žinių senėjimo faktorius. Pedagogui internetas tampa pagrindine darbo priemone. Jame galima greičiau rasti naujos, reikiamos informacijos.

Tačiau internetas turi ir neigiamą savybę. Tarp naujos ir reikšmingos informacijos “plaukioja” daug šiukšlių. Pedagogui tenka gaišti laiką jų atrinkimui. Čia tiktų posakis “Laikas – pinigai”, šiuo atvejų ne pinigai, o žinios ir gebėjimai.

Mokiniai technologijų atžvilgiu tampa vis labiau išprusę. Pamokos vedimas apsiribojant pasakojimu nebetenka prasmės. Kalbėti apie Japoniją tik bandant ją įsivaizduoti mintyse? Ne, mokinių tuo nepapirksi. Reikalingos nuotraukos, žemėlapiai, paveikslėliai, video medžiaga. Kol kas, viso šio “turto” tenka ieškoti internete ir gaišti labai brangų laiką.

Todėl grįžtu prie skaitmeninio vadovėlio minties. Paimkime 8-os klasės “Europos ir Azijos geografija” kursą. Jį sudaro apie 72 pamokos:

• Šalia popierinių vadovėlių reikėtų paruošti USB atmintines.
• Pamokos suskirstytos į aplankus (o gal net būtų galima sukurti ir interaktyvią aplinką, pavyzdžių yra, juos tik reikia ištobulinti ir pateikti). http://www.cekiske.lt/mokymas/bendroji_geografija/geografija.htm  http://mkp.emokykla.lt/geografija/?type=apie&id=
• Sudėti video medžiagą, paveikslėlius, nuotraukas, statistinę informaciją, pjūvius, žemėlapius ir pan.

Neišradinėju dviračio. Pateiktuose adresuose jūs rastumėte panašius dalykus. Bet tai internetiniai moduliai. Apie juos reikėtų kalbėti atskirai.

Tikiu skaitmeninio vadovėlio ateitimi. Gal ateis laikas, kai komercija negros pirmuoju smuiku mokymo procese, gal ir valdžia atkreips į tai dėmesį.

(vtv.lt/nuotrauka)

Rašau “gyvai” sėdėdamas bandomajame geografijos egzamine.

Iš mano 12-okų – 6 mokiniai pasirinko laikyti šį egzaminą. Nors nelauktai prisidėjo dar 2. Viena panelė sugalvojo prieš savaitėlę pranešti dėl bandymo rašyti. Na, o šiandien, pirmą kartą pro duris įėjo dar vienas “kolega” grįžęs iš berods sporto mokyklos.

Įdomu kaip jiems seksis. Čia lyg tėvas pirmą kartą stebėtų savo sūnų važiuojančiu dviračiu. 12-okų karta, kurią mokau, motyvuoti mokiniai. Malonu su jais dirbti, diskutuoti, ginčytis. Bus sunku juos išlydėti.

Apie tikrąjį geografijos egzaminą bijau ir pagalvoti. Vyresnieji kolegos vis pataria nesirūpinti, sako “tai jų asmeninis reikalas”. Bet atsakomybę jaučiu didelę. Tuo labiau, tai bus pirmieji mano mokiniai, kurie laikys egzaminą.

(goldencircle.com.nuotrauka)

Vis iš galvos neišeina tema apie pedagoginę praktiką. Pamenu, koks mūšis buvo užviręs tarp mūsų praktikos vadovės ir studentų. Pagal nustatytą tvarką, praktiką turėjome atlikti Vilniaus mokyklose. Mes pasipriešinome.

Pagrindinis universiteto argumentas – atlikdami praktiką rajonuose, studentai ir jiems vadovaujantys mokytojai gali piktnaudžiauti su įvertinimais. Turėjome kontrargumentų. Nepabijojome juos išsakyti. Rezultate – keletas studentų (tame tarpe ir aš), praktiką atlikome savo mokyklose. Ir tuo labai džiausiuosi.

Pažystama aplinka, mokytojai. 3 mėnesius darbavausi tikrąja to žodžio prasme ir svarbiausia, kad visa ši veikla man labai patiko. Tuo metu mano draugai į mokyklas ėjo po 3 ir daugiau. Sukandę dantis įvykdė privalomas užduotis (pvz. pravesti 3 pamokas). Tuo tarpu aš pravedžiau penkis kart daugiau. Visai kitokia darbo atmosfera.

Pamenu, pirmąją savaitę turėjau tik stebėti pamokas. Jau tada pajutau, kiek energijos atima bendravimas su mokiniais. Ką jau kalbėti apie vedamas pamokas. Po pirmųjų vestų pamokų šliaužiau namo tiesiogine ta žodžio prasme. Grįžus nieko nebenorėjau tik kristi į lovą. Pamokų daugėjo. Niekas prievarta neliepė, tiesiog savo kailiu norėjau pajusti, ką reiškia nuolatinė įtampa.

Vieną dieną mokytojai būtinai reikėjo išvažiuoti. Direktorius leido man vesti visas tos dienos pamokas. Krikšto būta kaip reikiant. Išėjus paskutinei klasei iš kabineto, susileidau ant kėdės. Jausmas, lyg būčiau visą dieną nešiojęs betoną. Manau, kad tą akimirką supratau kur mano vieta.

Pedagoginė praktika leido suprasti mokytojo darbo svarbą, sunkumus ir teikiamus malonumus. 3 mėnesiai atskleidė mano pašaukimą.