(mokyklosfrontas.lt/nuotrauka)

Prieš mėnesį pradėjau lankyti anglų kalbos kursus. Nors iki šiol, ši kalba nebuvo pati mėgiamiausia. Tam įtakos turėjo mokykla. Tik paskutiniuosius joje praleistus metus, pradėjus mus mokyti tikrai gerai mokytojai, šiek tiek pasistūmėjau į priekį. Žodžiu, motyvacijos anglų kalbos studijavimui tikrai neturėjau.

Sako – žmogus gyveni ir mokaisi. Atėjo laikas, kada pradėjau jausti savo anglų kalbos spragas. Padidėjo ir vidinė motyvacija. Todėl nusprendžiau prisiminti bei pagilinti žinias.

Šiandien rašėme praeito skyriaus atsiskaitymą. Ir man įstrigo vienas momentas. Viena iš kolegių, apsistatė sąsiuviniais, pasidėjo priešais knygą ir laikas nuo laiko atsivertusi “darbavosi”.

Žinot, kyla klausimas – tai kokio velnio lankyti kursus, mokėti už juos pinigus ir atėjus “nusirašinėti”. Juk mes suaugę žmonės, mokomės ne dėl kitų, o dėl savęs. Nors yra atvejų, kada reikalingas tik baigimo “popieriukas”…

Daug kalbame apie vaikų mokymąsi. Tik va, bėda tame, kad patys suaugę nelabai suvokia kaip reikia mokytis. Pas mus išlikęs siekis, orientuotas į tikslą (dažniausiai pažymėjimo gavimą). Laikai keičiasi, tikslas nebėra svarbiausias siekis. Pats procesas turi suteikti malonumą ir skatinti vidinę motyvaciją mokytis.

Aš pripratęs prie mokinių bandymų nusirašinėti. Vaikas lieka vaiku, jam smalsu viską išbandyti, todėl iš dalies tai pateisinama. Bet matytį subrendusią moterį (gal net užimančią rimtas pareigas), sėdinčia suole ir paslapčia vartant knygą, vaizdas atrodo juokingas ir kartu graudus…