Niekada dar nesu stebėjęs atviros pamokos (pamoka, kurios metu mokytojo darbą stebi kolegos). Nors šiandien esu laisvas, vis gi nusprendžiau apsilankyti tokio tipo pamokoje. Juo labiau, sausio mėnesį teks pačiam atlikti šią “procedūrą”.
Dėl tam tikrų sumetimų neminėsiu mokytojo(os) vardo ir dalyko pavadinimo.
Nuėjau į kabinetą prieš skambutį. Susirinko kiti kolegos. Šiek tiek pavėlavusi atvyko ir pavaduotoja.
Mokytojas(a) žinoma jaudinosi, tai natūralu. Pamokos pradžioje paminėjo nagrinėjamą temą, tikslus, uždavinius, eigą. Viskas kaip turi būti. Bet po trumputės įžangos iškart perėjo prie taisyklių aiškinimo. Tiesa pasakius, daugiau nieko per 40 minučių ir neįvyko.
Mokiniai per visą tą laiką tik nusirašinėjo nuo lentos. Vyko statiškas žinių atkartojimas. Šalia sėdinčios kolegės nuolat klausinėjau, kodėl taip vyksta pamoka (nes ji to paties dalyko mokytoja). Pagaliau ji man pareiškia, kad aš tik kabinėjuosi prie visokių smulkmenų ir nieko teigiamo nepasakau. Suprask – nebandyk kritikuoti!
Aptarimo metu, mokytojas(a) susidarė įspūdį, kad jį(ą) puola kolegos, pradėjo teisintis, kartais net per daug garsiai. Pavaduotoja asmeninę nuomonę pateikė labai konstruktyviai, nedrąsiai prisidėjo ir kiti kolegos (turintys žymiai daugiau patirties). Suprantama, tai tikrai nebuvo pavyzdinė pamoką (tokių mes turime kiekvienas ir nuo jų nepabėgsime). Gal geriau jų ir nerodyti atvirai…
Įstrigo dar vienas momentas. Viena kolegė bandė argumentuotai pasiūlyti kitokį pamokos vedimo būda. Į tai buvo atsakyta (vyresnio amžiaus kolegės) – “nu palauk, pažiūrėsim kaip tu vesi atvirą pamoką…”. Štai tau ir profesionalumas…
Nemoka mokytojai priimti kritikos, nes apie save susidarę labai gerą nuomonę. Bet taip nėra. Kiekvienas turim trūkumų. Reikia džiaugtis, jei kas juos parodo, pabando sukritikuoti ir pataisyti. Tokie pastebėjimai tik gerina darbo kokybę, leidžia tobulėti ir mokytis iš savo klaidų.
Posted in 
Mokytiems žmonėms sunkiau – jie žino savikritiką ir kitus savęs mylavimo būdus
Jei žmogus pats sau yra svarbus, tai ne tik kritika jo nepasiekia, bet ir nieko jis išmokti nebegali.
O kai nebegali mokytis – tai išmoktas darbas tampa katorga.
Šiaip tai visur taip, ar tarp mokytojų, ar tarp suvirintojų.
Kartais, retais atvejais – padeda jumoras. Pavyzdžiui – pradedi girti „specą“. Būtinai – nuoširdžiai! Ir, kai iškyla klausimas, kam teks koks nors baisiai sudėtingas ir atsakingas darbas – visaip kaip giriant „specą“ įpiršti anajam
Mes darbe taip pašaliniams giriam savo elektriką…
Tiesiai kritikuoti negalima! Tai yra neišsiauklėjimas.
scania, pritariu tau. Tik matai, šiuo atveju ši situacija kaip tik ir reikalauja kritikos. Savaime aišku reikėtų išsiaiškinti kas tai yra kritika, ji gali būti korektiška arba ne.
Kritika – tai tik su žmonėmis susipykt
Jei nori, kad kitas žmogus kažką padarytų, tai reikia padaryti taip, kad jam tarsi pačiam kiltų mintis kažką keisti. Kiti būdai tik žaloja santykius, ir naudojami tik hierarchinėse sistemose, kur vienodai, ką galvoja mažesnysis 
Kritika gali būti korektiška, ar dar kokia, bet jos efektyvumas yra tik „popierinis“ – ta prasme, protokolui tinka
Yra žmonių, kurie baisiai į kritiką reaguoja. Be to kritika dar labai priklauso nuo to, kas ją išsako. Taip, reikia labai peržengti save ir ramiai sureaguoti į kritiką plius dar atsirinkti sau naudingų dalykų.
Altajaus aprašyta situacija mane privertė susimąstyti, nes lygiai tokią pačią ir apturėjau ir aš. Tiesa su… paaugliais. Galvojau tik pas juos taip pyksta, kai į konstruktyvius pasiūlymus ir pasakymus reaguojama.. be proto.
neblogai gaunasi.
Mano draugė psichologė yra pasiūliusi metodą – jei jau reikia ką sakyti, daryk tai sumuštinio principu – pagyra, kritika, ir užbaigi pagyra
Tačiau Altajaus atveju, tai buvo akivaizdi primityvios gynybos būklė. O “patyrusiu” mokytojų pasisakymai, kaip scania jau ir minėjo – hierarchinės sistemos simptomas
Va taip ir yra, kiti mokytojai kritikuoja mokinius ir dar piktinasi, kad neatsizvelgia i kritika,o kai mokitojus kritikuoja jiem tas pats bijok ka ir pasakyti mokytojuj