(teacherpicture.com/nuotrauka)

Laikraštyje Dialogas buvo publikuotas straipsnis “Pedagoginė praktika: tarp tiltininkų ir žinių”. Dėmesį patraukė komentarai. Vienas paliko tikrai “neišdildomą” įspūdį. Po tokių kalbų galiu pasakyti  – jeigu ekspertai taip mano, tai geriau aš nenoriu tokio kvalifikacinio laipsnio.

O aš ir negaištu to laiko, nors esu ekspertė ir tikrai turėčiau, ką pasakyti ir parodyti. Negaištu, nes nesu garantuota, kad kolegija ar pedagoginis tinkamai ruošia studentus, man jų paruošimas panašus į 19 amžiaus, todėl nemėtau perlų kiaulėms (čia, rodos, cituoju Bibliją).

Atrodytų, kad pastaroji “ekspertė” baigusi mokslus buvo tikra savo srities specialistė. Viską žinojo, mokėjo elgtis kiekvienoje situacijoje. Ją paruošė SUPER. Dabar jauni pedagogai nieko nežino, nes juos nemoka paruošti. Jie tikri kiaulės, o “ekspertė”, atsiprašau – perlas, negali savo brangaus laiko ir žinių perduoti kiaulėms.

Gal ir per daug sarkastiškai čia aš. Bet negaliu kitaip. Štai tikrasis pedagogo veidas – pasipūtimas, arogancija, aukštas savęs įsivertinimas ir kitų panieka. Ar, kuris studentas norėtų atlikti savo pedagoginę praktiką pas tokią “ekspertę”. Manau ne. Per tokius perlus ir atsiranda baimė dirbti mokykloje.