altajus.net

(chiaroscuro/nuotrauka)

Su 11-okais pradėjome kalbą apie geografinę sferą. Po truputėlį perėjome prie hidrosferos, vandens apytakos ir kalba nelauktai pakrypo apie žmonių poreikiams skirtą vandenį ir kur jis patenką po panaudojimo.

Pasirodo, kad mokiniai to nelabai įsivaizduoja. Tapo lyg ir juokinga, tačiau po diskusijos ir šiokios tokios informacijos pateikimo supratau, kad tai ne jų, o mūsų švietimo sistemos problema. Žinoma, galėtumėm pradėti kaltinti pačius mokinius, jų nenorą mokytis ir tobulėti. Siūlau neskubėti daryti tokių išvadų. Atvirkščiai, aš galvoju, kad jie nori žinoti ne ką mažiau nei buvusios kartos. Skirtumas tame, kad esami metodai nebepadeda sužadinti smalsumo. Laikmetis diktuoja naujas mokymo madas. Arba su tuo susitaikai ir žengi koja kojon, arba pasilieki ir gadini gyvenimą tiek sau, tiek mokiniams. Tačiau čia egzistuoja kita medalio pusė – mokymo įstaigų biurokratizavimas.

Mokyklos tapo popieriaus “naikinimo fabrikais”. Pedagogai vis daugiau jėgų skiria ne naujų metodų tobulinimui ar mokomosios medžiagos atnaujinimui, o bereikšmių popierių ir ataskaitų pildymui. Mokymas, ugdymas, lavinimas sulyginti su paprastu biurokratiniu darbu, kuriam reikia nuolatinės priežiūros ir kontrolės. Mes tiek įnykome rašyti naujus planus, pildyti žurnalus reikia to ar nereikia. Turbūt nėra mokykloje veiklos, kuri nebūtų fiksuojama vienokiu ar kitokiu būdu. Klasių planai, būrelių planai, žurnalai, ataskaitos įvairaus plauko bazėms, susirinkimų protokolai ir t.t. Rezultate – laiką, kuris skirtas mokymui ir tobulėjimui, tenka aukoti visam tam popieriniam marazmui…

Atsidavėm popierizmo kultui, žinoma nevisai savo noru. Po visų pašalinių darbų laiko lieka tik duotos mokomosios programos įvykdymui. Žinoma, pedagogai kūrybingos asmenybės. Jie sugeba labai sunkius dalykus paversti lengvesniais (aišku ne visi), tačiau tenka pripažinti, kad to neužtenka. Norėtųsi laisvės, galimybės kalbėti su mokiniais, šviesti juos neapsiribojant jau nustatytomis programomis, bandyti naujus metodus.

Tikiu, daugelis specialistų man galėtų paprieštarauti. Jūs pasakysite, jog viskas priklauso nuo pedagogo motyvacijos. Jei jis turi pašaukimą, jokie kiti darbai nesumaišys kūrybingai dirbti su mokiniais. Iš dalies jūs būsite teisūs. Bet pasilieku prie savo nuomonės, kad žmogus privalo savo darbą atlikti gerai 100 %. Pasirinkimai čia yra du – arba aš labai gerai tvarkau popierizmą, arba aš kūrybingai ir kryptingai darbuojuos su mokiniais. Todėl bandau kelti klausimą – ar minėtų popierių pildymas yra privaloma mano darbo dalis? Drįsčiau ginčytis…

Mokykloje turėtų vyrauti kūrybiškumo aura. Mokiniams reikalinga ne tik programose nurodyta informacija. Juos reikia šviesti plačiąja prasme, įvesti į dabartinį pasaulį neatsižvelgiant kokio dalyko mokoma. Deja, kol kas esame užimti pašaliniu biurokratiniu darbu ir minėtam mokymui tenka skirti mažiau dėmesio. Kas nuo to kenčia? Atsakymas manau akivaizdus…