Ieškodamas informacijos pamokoms netyčia užklydau į Atviros Lietuvos fondo svetainę. Mane labai sudomino ten buklikuojamo konkurso “Lietuvos ateities scenarijai: 2010 – 2020 metai” medžiaga. Konkursą laimėjo 5 scenarijai ir būtent vienas iš jų patraukė mano dėmesį – “Lietuvos imitacinis modelis. Struktūra ir analizė”. Šis scenarijus imponavo tuo, kad į jo kūrimo veiklą buvo įtraukti studentai besidomintys modeliavimu. Taip pat, nuo kitų scenarijų jis skyrėsi savo moksliniu pagrįstumu. Žinoma, viso ko pagrindu liko – spėjimas, bet svarbu tai, kad jis buvo paremtas matematiniu modeliavimu (3133 faktoriai) įtraukiant ir subjektyvius komponentus.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad konkursas vyko 2002 metais. Tai gi nemažą pasitvirtinusių apėjimų (arba ne) jau galime stebėti ir dabar.
Kad sudominčiau, siūlai dr. Sauliaus Norvaišos komandos parengto pesimistinio scenarijaus ištrauką. Na jei atsiras tokių, kurie susidomės kitais scenarijai, pažadu būtinai juos įdėti.
Pesimistinis scenarijus
Lietuvos gyventojai keliuose referendumuose nepritarė idėjai įstoti į Europos Sąjungą. Lietuva ir toliau lieka tarp „kūjo ir priekalo“: ES Lietuvą tempia į savo pusę, o NVS nori Lietuvą matyti savo orbitoje. Dėl šios priežasties Lietuvos politikai ir žmonės yra taip pat susiskaldę.
Lietuvos sostinė Vilnius nėra įgijusi jokio politinio ir ekonominio svorio, nes nėra pakankamai išvystytos infrastruktūros kaip Varšuvoje ir Rygoje, kurios jau senai yra ES narės. Dėl šios priežasties Vilnius nesugeba perimti transporto prekių srautų iš Rytų į Vakarus ir atvirkščiai.
Kadangi Vilnius netapęs Baltijos regiono vienu iš centrų, todėl čia nėra transatlantinių skrydžių. Žmonės norėdami pasinaudoti šiomis paslaugomis, priversti vykti į Varšuvą ir Rygą.
Tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvą yra minimalios, todėl užsienio firmos savo atstovybių nesteigia Lietuvoje, skirdamos prioritetą kaimyninėms šalims.
Lietuvoje ir toliau parengiamas nemažas gerų specialistų skaičius, bet dėl pakankamai žemo pragyvenimo lygio, lyginant su ES, jie išvyksta dirbti į kitas šalis.
Iki 2013 metų eksportas išaugs nuo 1,5 iki 2 kartų. Per 13 metų 30 % produkcijos atitiks tarptautinius standartus.
Sienų kontrolė nėra pakankamai efektyvi, todėl šešėlinė ekonomika yra gana aukšta – net iki 40 %.
Investicijų minimaliai jaučiasi visose veiklos srityse. Nors energetikos sektorius yra perspektyvus, tačiau trūksta lėšų šio sektoriaus modernizavimui. Ignalinos atominė elektrinė yra nemodernizuota, tačiau ir neuždaryta. ES ragina Lietuvą uždaryti atominę elektrinę, tačiau Lietuva, nebūdama ES nare, su tuo nesutinka, bet siūlo ES statyti energetikos tiltą į Lietuvą, kuo nėra suinteresuoti ES.
Elektroninės bankininkystė ir telekomunikacijos yra išsivystę ne blogiau, nei ES.
Viešbučių tinklas Lietuvos didžiuosiuose miestuose yra pakankamas, tačiau jais naudojasi gana siauras žmonių ratas, nes kainos yra aukštos. Pigių viešbučių beveik nėra, nes turizmo ir aptarnavimo infrastruktūra yra žemo lygio ir dėl to Lietuvoje turistų srautai nedideli.
Turime tik dvi laisvąsias ekonomines zonas – Klaipėdos ir Kauno. Šios LEZ yra vienas iš nedaugelio veiksnių, kuris stumia Lietuvos ekonomiką.
Lietuva ir toliau liks didžiųjų (ES ir NVS) žaisliuku, nes tiek vieni, tiek kiti, naudoja politinio ir ekonominio spaudimo metodus savo tikslams įgyvendinti. Globalizacija stipriai palies Lietuvą, tačiau stabilumo neatneš.
Kadangi Lietuvos ekonomika auga lėtai ir yra pakankamai mažos investicijos, todėl teisėsaugos struktūrose mažai naudojami mokslo pasiekimai. Tai nutinka dėl lėšų stygiaus, tradicinio lietuviško konservatyvumo bei nenoro priimti naujovių.
Kriminalinio pasaulio atstovai plėtodami šešėlinę ekonomiką daro įtaką politiniams sprendimams, kurie įtakoja Lietuvos ekonomikos raidą, socialinę-kultūrinę konjunktūrą. Kriminalinis pasaulis sėkmingai išnaudoja žiniasklaidos priemonių teikiamas galimybes (…)
Posted in 
