(eroparl.europa.eu/nuotrauka)

Perskaičiau Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus G. Mažeikio ir mūsų gerbiamos prezidentės D. Grybauskaitės mintis apie švietimo reformavimo kryptis. Visais požiūriais akcentuojamas kūrybiškumas.

Tradicinė industrinė visuomenė – didžioji mašinų gamyba, staklių, televizorių, kompiuterių surinkimo konvejeriai. Kūrybinė visuomenė – visuomenė, akcentuojanti, pavyzdžiui, naujos programinės įrangos kūrimą, naujų medijų ir jose prekiaujamų vaizdų rengimą ir platinimą.

Prisiminiau vakarykštį pasisėdėjimą mūsų mokyklos bibliotekoje.

Kalbėjomės su vedėja apie bendrą renginį. Akimis vis perbėgdavau per skurdžias knygų lentynas ir inertiškai pasidomėjau dėl finansavimo skirto naujų knygų įsigijimui. Atsakas buvo daugiau negu aiškus – graudi šypsena veide.

Švietimui keliami aukšti reikalavimai – ugdyti kūrybišką visuomenę. Bet pripažinkim, tam reikia įdėti be proto daug lėšų (materialinių, žmogiškųjų). Lietuvos atveju – reikalinga ir sistemos pertvarka, o visa tai turi lydėti -  stereotipų keitimas.

Mokiniai sėdi senuose suoluose, žiūri į tuos pačius nuskurusius žemėlapius, spaudinėja vos krutančius kompiuterius. Chemijos ar fiziko mokytojai bando nors kiek pagyvinti pamokas rodydami bandymus su morališkai pasenusiais sovietiniais prietaisais.

Nesuabsoliutino visko. Yra permainų. Tačiau jos nėra tokios žymios. Tarp keliamų reikalavimų ir realybės – didelė praraja. Sėdintiems “aukštuose” postuose atrodo viskas gražu, todėl jie gali filosofuoti, konstatuoti, siūlyti…