(trepsjuke.blogas.lt/nuotrauka)
Nebereikalo ankstesniame šios temos įrašo pavadinime skliausteliuose parašiau – 1. Įrašas būtų per ilgas, todėl jį padalinau į dvi dalis.
Kaip ir minėjau, mokytojų bendruomenės yra gana konservatyvios, tai joms padaro meškos paslaugą. Tačiau norėčiau paminėti, kad ir pati švietimo sistema sunkiai perima naujovės. Naujoji aukštojo mokslo reformą tą gali patvirtinti. Išoriškai atrodo, kad permainos vyksta – viduje deja ne. Jei jau “mūsų valdžia” nenori keistis, manau ir žemesnioji grandis (mokytojai) neturi motyvacijos to daryti.
Drįsčiau teigti ir tai, kad naujosios technologijos (ir pati IT aplinka) nelabai noriai kontaktuoja su pedagogais. Konkretus to pavyzdys – blogosfera. Jos augimas didžiulis. Tinklaraštis tampa saviraiškos priemonė, hobis ar net darbas. O kiek iš jų rašo švietimo temomis? Vienetai, bet ir juos sunku surasti, kam gi įdomios temos apie švietimą, juk tai nepopuliaru. Einamos temos: internetas, technologijos, kompiuteris, fotografija ir pan. (pažiūrėkit blogeriai.net).
Kuris mokytojas žino kas yra blogas? O gal jam reikia parodyti, apšviesti?
Pateiksiu pavyzdį – Karolis savo įraše piktinasi nemokšomis, kurie nemoka naudotis paieška. Perskaičiau įrašą ir komentarus. Na tiesiai šviesiai – piktoka. Visi tokie protingi, taip išmano. Taip, pritariu – jie išmano, bet tas žmogus ne, tai gal reikėtų atleisti ir pagelbėti, o nepykti ant jo nemokšiškumo. Man asmeniškai tai tipinis mokytojo klausimas. Patikėkite, jiems labai sunku suprasti kas yra antivirusinė ir kaip ja naudotis.
Štai čia ir atsiranda tas baimės jausmas – aš “nemoku”, “nežinau”, “bijau” ir pagaliau – “nenoriu”.
Pabaigai. Mokytojas – ne specialybė, tai jau diagnozė (truputėlis sarkazmo). Per abu įrašus pabandžiau atsakyti į sau iškeltą klausimą. Žinoma, tai mano subjektyvi nuomonė, kurios niekam neperšu. Pasakysiu tik tai, mokytojo darbas sunkus psichologiškai, todėl jam reikalinga pagalba iš šalies. Nepykit ant tų kurie klausia atrodytų visiškai paprastų klausimų, padėkit jiems. Tikiuosi, kad ateityje mokytojai nustos bijoti naujovių ir drąsiai jas priims tiek į savo darbą, tiek ir į gyvenimą.
Posted in 
Tags: 
Tomai, ten piktinamasi nemokšomis, kurie nenori to pripažinti… Arba yra tokių, kurie nenori mokytis. Nors kai mokiausi mokykloje, dar tik buvo prasidėjęs kompiuterizavimas. Net tada man kėlė užuojautą kai kurios mokytojos, kai įtariai žiūrėdavo į kompiuterį… Tai kaip tokį žmogų laikyti autoritetu, kad net su kasdieniais dalykais nesusidoroja?
Taip Rasa, toks žmogus (šiuo atveju mokytojas) niekada neturės autoriteto. Žinau, kad mokytojai sunkiai tvarkosi su naujovėmis. Ir daugeliu atveju – tai jų pačių nenoras. Tiesiog kartais norisi didesnio dėmesio iš “viršaus”. Man, jaunam mokytojui nėra siekiamybės tokios pagalbos, nes jaučiu poreikį tobulėti pats savyje. Deja vyresniesiems kolegoms reikia postūmio, nes buvusi socialistinė tvarka paliko savo dėmę.
Kas keisčiausia, bet universitetuose dėstytojai visai kitokio požiūrio. Na, yra diedukų, kurie iš pageltusių konspektų skaito, bet yra daug vidutinio amžiaus, kurie ir skaidres pasidarę, ir šiaip… Matyt dėl to, kad gydytojam reikia visą laiką tobulėti, ieškoti naujovių internete ir pan. Manau, kad kituose universitetuose dėstytojai labiau naujoves priima nei mokytojai. Kodėl taip yra? Manau, kad net svarbiau išmokyti vaikus, nes juk tai pagrindai visam gyvenimui…
Čia ir yra problema. Universitetai labai nutolę nuo mokyklų. Neturi jokio ryšio. Be to, universitetuose daug ką lemia tvarka, kuri tiesiog reikalauja iš dėstytojų tobulėti. Dabar norint parašyti mokslinį straipsnį nebeužtenka perversti knygas, reikalinga naršyti duomenų bazes ir pan. Esi priverstas tobulėti jei nori toliau dirbti. Mokyklose esanti tvarka nepateisina iškeltų tikslų.
Kaip tik neseniai pasirodė panašaus pobūdžio Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vykdyto tyrimo analizė.
http://ec.europa.eu/news/culture/090821_lt.htm