(Jokubauskas.com/nuotrauka)

Namuose pradėjau tvarkyti mokyklinius reikmenis (knygas, atlasus, pratybų sąsiuvinius, užduotis ir t.t.). Mintyse sukasi nauji mokslo metai. Bandau pasižymėti naujus sumanymus, kuriuos galėčiau įgyvendinti su mokiniais ir vis labiau susimąstau – kam naudingos mano pastangos… Juk daugeliui kolegų tai tik eiliniai mokslo metai, kurių metu reikės išdėstyti tai kas jau atidirbta per daugelį metų.

Todėl pabandysiu padiskutuoti svarbiu klausimu – kodėl mokytojai bijo naujovių?

Visų pirma – mokyklos vidinė kultūra orientuota į klasikinį mokymą ir bendradarbiavimą. Kodėl? O gi todėl, kad kolektyvo vidutinis amžius virš 40 metų (žinoma yra ir išimčių). Tokio amžiaus žmogus nesižvalgo į naujoves, jam svarbus stabilumas. Žinoma, nesu nusiteikęs prieš vyresniuosius kolegas. Jų patirtis labai svarbi. Bet pripažinkim, “atarus” 15-20 metų (ar daugiau) mokykloje tikrai nebesinorisi plėšytis ir keistis iš pagrindų.

Švietimo sistema yra nuolat reformuojama. Nors sakoma, kad reformavimas vyksta pastoviai, be jo neišgyventų jokia sistema. Bet per ilgą laiką, Lietuvos mokytojai pavargo nuo naujovių, kurios nuleidžiamos “iš viršaus”, juk ten sėdi “išrinktieji” ir jie geriau žino, ko reikia paprastam mokiniui ir mokytojui. Tik deja, per laiką, pedagogai užsiaugino “storą odą”, prisitaikė. Vis gi, kiekviena reforma atneša nerimą, nepasitikėjimą tiek savimi, tiek sistema.

Kvalifikacijos kėlimas tapo gana iškreiptas reiškinys, kuris orientuojasi ne į kokybę, bet į kiekybę. Kuo daugiau kursų, seminarų, tuo mokytojo kompetencija aukštesnė. Nė velnio! Kartais sėdi tokiame seminare ir juokas ima iš “dėstytojo”, kuris pats nesusigaudo situacijoje. Jei seminaro laikas 6 valandos, realiai jis truks 3. Ir nėra ko čia slėpti. Tokia sistema išlepino ir pačius mokytojus, todėl jie drąsiai naudojasi šiomis spragomis. Laimi ir švietimo ministerija. Tokiu būdu išplauta begalė ES paramos pinigų. Ką turime rezultate – seminarai nekelia motyvacijos, neskatina konkurencijos. Išklausai nuotoliniu būdu IT seminaro, gauni pažymėjimą (nors net ne specialistui matosi, kad seminaras programa juokinga ir paruošta paskubomis), štai ir tobulėjimas bei naujovių siekimas.

Mokyklų aprūpinamas kol kas tikrai nėra pakankamas. Kalbu apie tas, vidutiniokes mokymo įstaigas, kurios sudaro didesnę dalį viso tinklo. Nuolat skelbiama, kad beveik kiekviename kabinete mokytojas turi kompiuterį. Palaukit – kokį kompiuterį? Tą, kuris įjungiamas pirmą pamoką, o pasikrauna baigiantis 6ai? Yra internetas, valio, tik norint atverti tinklapį reikia laukti 20 minučių. Sako, kad mokytojai patys turi rašyti projektus, nes niekas neatneš ir nepaduos ant “lėkštutės”. Pritariu (iš dalies), bet palaukit, ne mokytojui reikia to kompiuterio ar projektoriaus, juk viskas tik dėl mokinių. Vis dažniau švietimas (mokymas) traktuojamas kaip paslauga. Manau reikėtų suprasti tai, kad ją suteikia valstybė, o ne mokytojas. Pastarasis yra tik priemonė (kad ir kaip tai neskoningai skamba), kartu su visa materialine baze.