Ko vertas aukštasis mokslas Lietuvoje? Retorinis klausimas. Kiekvienas savaip galėtų interpretuoti jį. Tačiau mane domina tendencijos, kurias matau ir lyginu su savo įgauta patirtimi.
Kad Lietuvos aukštajam mokslui trūksta kokybės – faktas. Nežiūrint į tai, visi stengiasi siekti studijų universitetuose. Tarp abiturientų kitokių tikslų beveik nėra. Esame specialistų šalis. būtų gražu, jei nebūtų graudu…
Vis gi tendencijos nėra džiuginančios. Aukštąjį išsilavinimą turintys jauni žmonės vietoj išsvajoto darbo ir galimybės tobulėti mina darbo biržos slenkstį. Štai mūsų aukštojo mokslo paskirtis – bedarbių kalvė. Skamba baisiai, bet pripažinkim – tai realybė.
Magistro studijas pasirinkau ne dėl diplomo (kad ir kaip naiviai skamba). Po bakalauro nenorėjau sustoti. Pasirinkau tobulėjimo kelią (ir vėl naivoka). Tikėjau, kad studijos praplės akiratį, pakels žinias ir gebėjimus laipteliu aukštyn. Daugeliui tai buvo nesuprantama.
Prabėgo du magistratūros metai. Diplomas rankose. Savęs klausiu – KAS IŠ TO? O atsakymas paprastas – nieko, išskyrus vidinį pasitenkinimą. Jėgų studijoms atiduota nemažai, prisiminus – šiurpuliai nueina, nekalbu jau apie finansus. Sakysit – pagarba? Juokaujat, iš kur ji tokia. Esu jaunas mokytojas, kurio nuomonė nelabai kam įdomi. Magistrą dabar gali įgyti visi, tam super didelių pastangų nereikia.
Po tokios asmeninės patirties ir aukštojo mokslo tendencijų stebėjimo galiu atsakyti į sau iškeltą klausimą – šiuo metu mažai jis ko vertas…
Posted in 
Tags: 
