Kiek vertas magistro laipsnis?
Švietimas 2009/05/31, 21:21
(greenfunkat/nuotrauka)
Pagaliau baigiau savo pastarųjų dviejų metų vargą – magistrinį darbą. Jis pareikalavo nemažai jėgų ir laiko. Darbas mokykloje ir studijos man – dvi sunkiai suderinamos veiklos. Visada sakiau, vienas darbas – kokybė, keletas vienu metu – kiekybė. O kuri sąvoka atspindi produktyvumą spręsti jums.
Tik va klausimas, kiek magistro laipsnio įgijimas duoda naudos žmogui mūsų Lietuvos švietimo sistemoje? Manau nereikia gilios įžvalgos – tikrai mažai. Pagrindinis studijavimo motyvas – “dokumento gavimas”. Tik čia norėčiau pabrėžti, kad nereikėtų kaltinti tų žmonių, ne va tokie studentai gadina visą sistemą ir iškraipo jos reikalingumo sampratą. Pati aukštojo mokslo samprata sudarė prielaidas atsirasti tokiam kontingentui, samprata, kurią suformavo ne kas kitas kaip švietimo tikslų įgyvendinimo strategija.
Esame valstybė, kuri pirmauja Europoje pagal studentų skaičių. Tik ar reikėtų tuo didžiuotis? Manau ne. Kalbu savo asmeniniu pavyzdžiu. Gal būt nuskambės ir banaliai, bet edukologijos magistro studijas pasirinkau ne dėl diplomo, o dėl savo vidinės motyvacijos tobulėti. Net ir dabar, laukiant magistrinio darbo gynimo, negalvoju apie diplomo gavimą. Man tai nėra siekiamybė. Pirmame plane naujos žinios, gebėjimai kompetencijos. Bet juk tai niekam neįdomu, ir tai pastebėjau nuo studijų pradžios. Net neslėpdami, kai kurie dėstytojai sakydavo – pabaigsite visi, nepergyvenkite. Štai tau ir paskatinimas…
Bandau pamastyti į ateitį. Darbas apgintas. Edukologijos magistro diplomas rankose. Ir??? O gi nieko. Konvejeriu pravaryti studentai, universitetas gavo pinigėlių ir taip ratas sukasi. Gavai diplomą, džiaukis. Kur nauda? Kur panaudoti gautas žinias? Apie tai niekas universitete nekalba. Niekam neįdomūs tavo siekiai, požiūris į studijuotos veiklos reikalingumą ir norą toliau ją plėtoti. Vis dažniau pagalvoju apie doktorantūrą. Tačiau norą tobulėti mažina jau turima patirtis. Atiduoti 4 metus ir po to vėl parašyti panašų įraše bloge? Nevilioja…
Ir pabaigai. Pradedu suprastu tuos, kurie mokslus siekia tęsti užsienio universitetuose. Ilgą laiką man šis reiškinį buvo nepriimtinas, bet dabar padėtis keičiasi…
2009/05/31,10:08 pm
Aš pirmus metus bakalauro baiginėju. Pirmam semestre buvo viskas gerai, bet antram per daug grybą pjaunančių dėstytojų, dėl ko iš dalies kalta ir studijų programa, kvailai paskirstanti laiką (svarbiausiems dalykams išnagrinėti akivaizdžiai neužtenka laiko).
2009/05/31,10:32 pm
Mantai visiškai sutinku su tavimi. Kiekvienas universitetas siekia surinkti kuo daugiau pinigų, o mokslo kokybė tai nekokia.
Mano nuomone universitetuose mažai dėstytojų, kurie būtų pasišventę kažko išmokyti. Dauguma tik stengiasi prabėgomis atlikti formalią dalį ir tada ramiai studentus kankinti sesijos metu.
2009/06/10,9:47 pm
Visiškai sutinku. Tik kartais to diplomo norisi iš principo. Kartais tiesiog pagalvoji, jei yra galimybė, tai kodėl ne. Man magistras šiuo metu laisvalaikis, greta darbo, nors ir reiklauja laiko, pastangų..
Smagi fakulteto aura ir kai kurie dėstytojai, kolegos leidžia vis dar kažko tikėtis.
Iš kitos pusės, pasakiau, kol universitetas mokės arba bent nereiks mokėt, studijas tęsiu, nes jos tapo įpročiu
O tikėtis sudėtinga…
Ir todėl vis dažniau akys krypsta į užsienio universitetus.
2009/12/16,12:21 pm
Mokausi privačiam universitete magistratūroj (vadovų magistratūra). Ten neįstosi be darbo patirties, tačiau galiu pasakyti, kad tikrai gaunu žinių tų, kurių reikia – išsamiai, giliai. Gal tai duoda tai, kad programas gali laisvai rinktis ką nori studijuoti, todėl gali ir įsigilinti ir jei kažkas sudomino – plačiau pasiskaityti gali pagal literarūros sąrašą. Įpusėjau antrus metus, bet iš mokslų gaunu tik naudą. ir mokytis nuėjau todėl, kad žinių reikėjo – magistro diplomas tik privalumas.