altajus.net

(Astral Pax/nuotrauka)

Prasidėjęs mokyklų tinklo optimizavimas sukėlė daug nepasitenkinimo tiek mokyklos darbuotojams, tiek mokinių tėvams. Tačiau švietimo klerkai vienbalsiai agitavo vykdyti minėtą procesą, nes tik tokiu būdu galima sutaupyti ir pagerinti mokyklų esamą situaciją. Tiesos tame yra, bet tik žiūrint iš sausos finansinės-statistinės pusės. Juk savivaldybei labiau apsimoka išlaikyti tokias mokyklas, kurių klasėse sėdi po 30  mokinių.

Vykdant optimizavimą (kai kur jau įvykdžius) buvo stambinamos mokyklos ir uždaromos kaimo mokyklėlės. Kaip ir minėjau, iš dalies aš tokį veiksmą pateisinu. Tačiau susimąstau:

• Ar taip mes galutinai nesužlugdėm kultūros plėtimosi kaime?
• Ar mūsų vaikai laimingi išnykdami tūkstantinėje mokinių minioje?
• Kiek tokie “fabrikai” leidžia atsiskleisti kūrybiškumui ir individualumui?
• Ar mokytojas gali sugebėti kokybiškai darbuotis su tokiu mokinių srautu?

Panašaus turinio straipsniai vis dažniau išvysta dienos šviesą. “Uždaryti mažas mokyklėles buvo klaida?” arba “Ar gera mokytis mokyklos-fabrikuose?”. Manau jų bus ir daugiau. Gal pagaliau suprasta, kad švietimas ir pinigai negali eiti viena paralele. Už materialines vertybes kur kas svarbesnės kultūrinės. Kaimo mokyklėlės jau senai tapo pastarųjų vertybių skleidėjos. Mano kolegė yra pasakojusi kaip jei sekėsi dirbti vienoje iš tokių įstaigų. Pasak jos, kolektyvas tiesiog kaip vienas kumštis, visi pasiruošę padėti, niekada neatsuks nugaros. Mokytojai pažįsta visus tėvus, o jie savo ruožtu labai nori bendrauti. Kaimiškoje vietovėje nėra susvetimėjimo.

Mokykla į savo veiklą buvo pajungusi visą bendruomenę. O kokių būtą renginių (tai sakydama kolegė nusišypso ir viltingai atsidūsta). Dalyvaudavo visi, pradedant mokinių tėvais baigiant kaimo seniūnu. Niekas nepraleisdavo tokių akimirkų. Vaikams to ir reikia, pajusti, kad jų veikla kažkam reikalinga. Kolegė sakydavo, kad mokytojas buvo kaimo šviesulys (ir tai tikrai ne balanos gadynės laikai). Net ir tie vadinami “chamai”, prie vietinės parduotuvės, pamatę ateinančia mokytoją stengdavosi pasisveikinti, paslėpti už nugaros cigaretę, butelį.

Mokykloje darbas baigdavosi tik vėlai vakare. Mokytojai buvo sumastę begalę įdomios veiklos. Nelėkdavome namo tik pasibaigus pamokoms (ištaria kolegė). Mokiniai patys prašydavo dar pabūti su jais. Savo pavyzdžiu galiu patvirtinti tokias mintis. Baigiau nedidelio miestelio mokyklą, kurioje mokėsi netoli 700 mokinių (dabar apie 550). Mano atsiminimai tik patys geriausi apie praleistus metus joje. Ko negalėčiau pasakyti apie draugus, kurie buvo baigę dideles miesto mokyklas. Žinoma kalbu labai subjektyviai. Atsiras tų, kurie man paprieštaraus. Nors tiesa pasakius mintis nebloga. Įdomu būtų pamatyti tyrimo rezultatus, kuriame dalyvautų miesto ir kaimo vaikai bei pasidalintų savo mokyklinio gyvenimo patirtimi…

Negaliu tiesiogiai atsakyti į savo iškeltus klausimus. Sunku palaikyti vieną ar kitą pusę. Atrodytų sunkmetis, reikia veržtis diržus. Tinklo optimizavimas galėtų padėti tai atlikti. Tačiau iš kitos pusės, žinant kas laukia kaimiškų vietovių panaikinus jose mokyklas, darosi gaila ir apmaudu, kad pinigais matuojame savo ir savo vaikų kultūrinį mentalitetą.