(goldcoast.com/nuotrauka)

Net ir “Didžiosios” valstybės susiduria su mokytojų rengimo problemomis. Konstatuojamas vis labiau prastėjantis mokinių elgesys, ko pasekoje mokytojo specialybė tikrai nėra tarp populiariausių.

Nors tai ne mano kompetencijoje aptarinėti šį faktą. Daug “mokslo žmonių” tiria mokinių elgesio problematiką. Tačiau kaip mokytojas, matau tam tikrus negatyvius veiksnius. Esu jaunas mokytojas, todėl kartų priešiškumas man nėra toks pastebimas. Vyresnieji kolegos praktiškai visi vienbalsiai teigia – mokiniai prastėja elgesio atžvilgiu. Bet dirbti reikia.

Bėga metai, keičiasi vaikai. Mokytojai nebespėja su naujovių antplūdžiu (žinoma ne visi), o tai tiesiogiai koreliuojasi su mokinių elgesiu. Pastarieji tobulėja visomis prasmėmis. Mokytojas nemoka įsijungti elektroninio pašto, nežino kas tai yra facebook ar one.lt – viskas, esi pasmerktas nuolatiniai kovai pamokų metų. Žinoma, dar yra išlikusių dinozaurų, kurie senaisiais metodais priverčia mokinius sekti pamoką ir dalyvauti joje. Bet jie išnyks. Sugebėjimas sudominti tampa iššūkiu ir pagrindiniu instrumentu darbe su mokinių elgesiu. Nuo to neįmanoma pabėgti.

Norint mokėti sudominti reikia turėti žinių. Ne vien dalykinių, bet ir psichologinių, pedagoginių bei bendravimo. Čia ir susiduriama su problema – mokyklose trūksta tokių mokytojų. Jaunas, išsilavinęs, turintis reikiamų gebėjimų žmogus renkasi visai kitą tobulėjimo kelią. Mokymo įstaigos praranda asmenybes, kurios gebėtų organizuoti ugdymą, paremtą naujausiais metodais.

Susiklosčiusią padėtį bando keisti Didžioji Britanija, JAV (remiantis delfi straipsniu). Lietuvoje panaši akcija inicijuota 2008m. „Renkuosi mokyti!“ – tai ilgalaikė socialinė programa, kurios tikslas pritraukti geriausius aukštųjų mokyklų absolventus dvejus metus po studijų dirbti mokytojais, tuo pačiu ugdant asmeninius jų lyderystės įgūdžius tolesnei karjerai švietimo ar bet kurioje kitoje srityje. Tik reikia pastebėti, kad tai pirmoji ir kol kas vienintelė privati verslo iniciatyva, siekianti paskatinti pokyčius Lietuvos švietimo sistemoje.

Kiek prie to prisideda mūsų “valdžios vyrai”? Gal kas galėtų atsakyti į šį gan retorinį klausimą?