(nuotrauka/www.goldbeere.de)
Gyvenimas lyg kelionė, kuri prasideda siauru taku. Juo eidamas gali nukrypti, bet nėra didelių duobių, todėl vėl įsuki į jį ir eini toliau. Taką keičia vieškelis, platesnis, nuolat dulkantis. Bet ir čia nesutinki stačios šalikelės. Kartais tenka užlipti ant dygliuoto krūmo ar parklupti nelygumuose. Skausmas greit praeina ir tęsi kelionę. Vieškelis pereina į asfaltuotą kelią. Atrodytų lygus ir platus, gali net bėgti. Tik čia šalikelė jau statesnė, nukrypus sunku atgal grįžti, bet viskas įveikiama. Pagaliau prieš akies atsiveria plati autostrada. Daug mašinų, milžiniškas greitis. Kiekvienas neapdairus žingsnis gresia nelaime, o gal net ir tragedija.
Kiekviename minėtame etape žmogus susiduria su sunkumais. Jam atrodo, kad jie neįveikiami. Praėjus vieną atkarpą ir atsisukus atgal, buvę sunkumai atrodo juokingi palyginus su tais, kurie laukia priešakyje. Taip neseniai: nesinorėjo pietų miego darželyje, tai paslapčiom šnekėdavai su draugu, kad nematytų auklėtoja; gavus neigiamą pažymį mokykloje visokiais būdais stengdavaisi išsisukti nuo pažymių knygelės rodymo tėvams; per kelias valandas turėdavai pasiruošti atsiskaityti laboratorinį darbą, nes nuo jo priklauso ar būsi prileistas prie egzamino.
Taip žmogus ir žengi savo gyvenimo keliu. O jis tikrai spalvingas…
Posted in 
Rimtai ir filosofiškai tu čia parašei…
Gal… tiesiog tuo metu taip išėjo…
mhm