(strangerist.wordpress.com/nuotrauka)
Nepasakosiu aplinkybių. Paminėsiu tik faktus. Taip, faktus, kurie akivaizdūs. Galite pyktį ir vadinti mane įžūliu, bet realybė yra realybė…
Skiriu kai kuriems mokytojams…
- Mes į viską žiūrime tik pro savo profesinę prizmę užmiršdami įsigilinti į kitus…
- Matome tik save, o ne mokinius ir tėvus…
- Pasirenkame sau palankesnius atsakymus ir juos laikome absoliutu…
- Nekreipiame dėmesio į smulkmenas, kurios švietime turi svarbią reikšmę…
- Laikome save geresniais, viską išmanančiais ir žinančiais…
- Piktinamės nepalankiais atsakymais ir norime juos žūtbūt paneigti…
- Pastoviai neturime laiko, mokyklos duris užveriame tik pasibaigus priklausomoms pamokoms ir nė minutei vėliau…
- Nemokame konstruktyviai diskutuoti…
- Visas iškilusias problemas stengiamės pateisinti laiko stygiumi…
Posted in 
sutinku:)
Ar tik vėl, kolega, nebuvot ant kilimėlio?
Na kaip tiek vienu momentu akmenų į nusipelniusių LT mokytojų daržą? Negražu, negarbinga, piemeny…(J…) Kai tu tiek metų atidirbsi,kai klimaksas ar koks kitas reikalas spaus, ir tu nenorėsi tam durdome praleist nei akimirkos daugiau…(J.). Negali pakeist situacijos – keisk požiūrį ir dirbk savo darbą, labiausiai vertink savo bendravimą su mokiniais – visiems geras nebūsi, o išsišokėlis ir neišmanėlis – kolegų akimis – jau esi
Vasara….. Atsipalaiduok. Svarbiausia – neprarasti jumoro jausmo (tikiuosi ironiją supratot)
Gal ir esu susrski gal ir esu… Bet nieko, kaip nors išgyvensiu
O su ironija – supratau, viskas ok 
Ką tik baigiau mokyklą, todėl žinios apie mokytojus gana šviežios;]
Tokias savybes priskiriu senyvo amžiaus “labai nusipelniusiems” ekspertams, kurie, žinoma, klysti negali, laiko neturi, yra absoliutūs žinių gręžiniai ir apskritai- mokinys visada neteisus. Tačiau dauguma mokytojų mano mokykloje (ne tokių “nusipelniusių”) negailėdavo laiko, pastangų, patarimų mokiniams, stengdavosi suprasti ir pripažinti savo klaidas.
o kad taip suvienijus tuos, neva “išsišokėlius” į vieną būrį-kažin kas tada būtų? Esu girdėjusi kažkada iš vienos “ekspertės” su stažu ir vardu,pas kurią atlikinėjau praktiką, kad “mokiniai man yra baldai, kėdės ir nieko daugiau.” Arba kitur, kai keliems kaimo vaikiukams nupirkau pratybas, tai iš jų mokytojos išgirdau, jog “kai ilgiau padirbsi-suprasi, kad neverta”. Arba dar, atėjus į naują darbą gimnazijoje, buvo “kolegiškai” patarta, jog “čia geriau nerodyti iniciatyvų, nes bus dar blogiau, niekam tai nerūpi, geriau ramiai sau, tyliai..” Po pusmečio pajutau, kad “patarėjui” labiausiai tai ir trukdo.