Ankstesniame įraše pradėjau kalbą apie demokratijos (ne)buvimą mokykloje. Dėmesys buvo koncentruotas į mokinių ir tėvų “indėlį” stiprinant demokratiškumą mokymo įstaigose. Šį kartą norėčiau pakalbėti apie mokytojo vaidmenį.
Sunku apie tai diskutuoti objektyvai, dėl labai paprasto priežasties – pats esu mokytojas. Pastebėjau, mokytojai bijo kritikos savo darbo atžvilgiu. Neigiamų aspektų išryškinimas sukelią grandininę reakciją. Yra susidariusi dogma – apie kolegos mokytojo darbo trūkumus negalima kalbėti.
Tačiau aš negaliu ir manau negalėsiu užmerkti akis prieš šias dogmas.
Istoriškai susiformavo, kad mokytojas yra vadovas, klasės autoritetas. Ilgą laiką šios sąvokos nekito ir stipriai atsispindėjo mokymo procese.
Keičiasi laikai, visuomenė, o kartu ir mokymo samprata. Pastebiu, kad mokytojams sunkiai sekasi perprasti pasikeitimus. Ypatingai tiems, kurie mokykloje dirba gana ilgai. Išryškėja Homo sovieticus bruožai.
Atkreipsiu dėmesį į nepasitikėjimą mokiniais ir noras juos valdyti. Mes vis dar nerandame to aukso vidurio tarp demokratijos ir totalitarizmo. Bendraudami su mokiniais nukrypstame į kraštutinumus. Daugelis kolegų man paprieštarautų ir tikiu, kad jų argumentai būtų tvirti.
Tačiau niekaip nesuprantu mokytojų, kurie pamokų metu gali mokinius išvadinti kvailiais, žiopliais ir pan. Susiduriu su nusistatymų, jog visi mokiniai nenori eiti į mokyklą. Tik niekada savęs nepaklausiam kodėl… Mes nesugebam keistis, kitu kampu pažvelgti į mokymą ir patį mokinį. Lengviausia yra ateiti į pamoką, pravesti ją sausai išdėstant medžiagą ir po priklausančių pamokų uždaryti mokyklos duris.
Pabaigai
Mokykla – didelė bendruomenė. Kiekviena iš tokių bendruomenių turi savo supratimą apie demokratiją. Viskas priklauso nuo tėvų, vaikų, mokytojų ir administracijos bendravimo. Jei santykiai tarp šių bendruomenės narių artimi ir pastovūs, vadinasi visiems demokratijos sąvoką bus suprantama ir priimtina.
Posted in 
