(gianellbendijo/nuotrauka)

Vakar buvo vykdomas mokyklinis geografijos egzaminas. Tikėjausi spaudoje perskaityti nors vieną straipsnį apie tai. Deja deja. Teko pasitenkinti LGMA trumpu įrašu. Nors geografijos egzaminas buvo vienas iš populiariausių (dėl to, kad mokyklinis), bet eilinį kartą pasiteisino esama nuomonė apie geografijos mokslą ir jo padėtį mokslų sistemoje.

Asmeniškai man šių metų egzaminas nepasirodė labai sunkus. Tik įstrigo keletas klausimų. Atsakymai į juos labai platūs ir iššaukia galimybę pasireikšti subjektyvumui. Todėl vertinimas tampa komplikuotas. Daug istorinių klausimų dėl kurių naudingumo taip pat būčiau linkęs abejoti. Geografijoje kalbame apie karinius konfliktus, bet ar verta į egzaminą įtraukti konfliktines teritorijas? Reikia labai atsargiai formuluoti klausimus ir būtinai juos pritemti prie esamo šaltinio (jei jis yra). Būtų galima analizuoti giliau, bet neužsiimsiu tuo. Paliksiu “profesionalams”.

Geografijos egzaminas yra labai kompleksiškas, reikalauja nemažai istorinių žinių bei bendro išprusimo. Bet ar tai gerai? Manau tai daro meškos paslaugą. Kalbant su 12-okais buvau paklaustas – o kokia nauda iš geografijos studijų, ką po jų galiu dirbti, kuo užsiimti? Pradedu pasakoti apie naudą, plačias pasirinkimo galimybes, įdomias studijas.  Bet palaukit! šiandieninis jaunas žmogus nori labiau apčiuopiamos ateitis, labiau suprantamo dalyko ir žinojimo, kad jo mokymasis ateityje duos akivaizdžią naudą. Ar tą gali suteikti geografija?

Reikia tikėtis, kad padėtis keisis sulaukus valstybinio geografijos egzamino… Nors ir jo atžvilgiu turiu kai kurių abejonių…

Ankstesniuose įrašuose esu kalbėjęs apie elektroninius vadovėlius. Bandžiau įsivaizduoti kaip jie turėtų atrodyti ir techniškai veikti. Skaitinėjant computerbild.lt portalą užkliuvo šis gaminys. Peržiūrėjau pristatymo filmuką.

Reklamuojamas planšetinis kompiuteris – naršyklė atitinka mano bandymus apibūdinti ateities mokomąją priemonę. Nesivelsiu į techninius įrenginio parametrų, tą padaryti galite užsukdami į computerbild.lt esantį straipsnį ir peržiūrėję apačioje esantį video.

Mane sužavėjo, kad toks įrenginys gali 100 procentu būti orientuotas į mokymo ir mokymosi procesą. Galimybė skaityti elektronines knygas ir tuo pačiu žymėtis iškilusias mintis, peržiūrėti siūlomus video klipukus, išsikelti reikiamą vaizdinę medžiagą į savo užrašus. Tikrai susigundyčiau įsigyti ir išbandyti.

Kažkada apie “Dialogo” internetinę svetainę buvau susidaręs prastą nuomonę. Dabar ji pasikeitė iš pagrindų. Dialogas.com atsinaujino ir galiu drąsiai pasakyti, kad pagaliau internetinėje erdvėje atsirado kokybiška svetainė (iš dalies portalas) skirta švietimui.

Pirmiausia dialogas.com tapo solidesnis. Kiek suprantu varikliuku pasirinktas wordpresas.  Rezultate gauta kažkas panašaus į computerbild.lt. Sąsajos su kompiuterinėmis technologijomis švietimui visada pravers. Man patiko funkcionalus tam tikrų skyrių išdėstymas (naujienos, popierinio laikraščio straipsnių ištraukos), gana paprastas valdymas, gražus ir svarbiausia neperkrautas dizainas.

“Dialogo” redakcija atkreipė dėmesį į švietimo tematiką rašančius tinklaraščius. Be paprasto logotipų pateikimo generuojamas ir naujų įrašų srautas. Jei žinote daugiau panašaus tipo tinklaraščių juos galite užregistruoti, viršuje dešinėje pusėje paspaudę “Pasiūlyti tinklaraštį”. Teko pačiam pabandyti ir rezultate, praktiškai po dviejų dienų čia pradėjo puikuoti labai gražus tinklaraštis “sesioszasys.lt”. Iš to galima spręsti, kad svetainė nuolat prižiūrima ir atnaujinama.

Dar vienas puikus pavyzdys, kaip svetainė gali tapti populiari ir net gi rasti sau iš to naudos – skaitytojų įrašai. Kiekvienas žmogus į dialogas.com turi galimybę įkelti savo straipsnį. Mokytojams ar žmonėms prijaučiantiems švietimui tai puiki proga atsiskleisti, parodyti save. O gal tarp masės rašančių “Dialogo” redakcija atras ir kokį perliuką, kuris galės papildyti jų gretas. Puiki investicija į ateitį.

Be internetinės svetainės “Dialogas” turi ir savo facebook’o grupę. Patarčiau prisijunkti. Ten rasite subjektyvesnės informacijos, gyvesnio bendravimo. Žodžiu, laikraščio redakcija pasuko tikrai geru keliu. Nauja svetainė, bendravimas socialiniame tinkle, galimybės reikštis švietimo bendruomenei. Reikia tikėtis, kad ši veiklas nesustos ir tobulės toliau.

Keletas patarimų. Ateityje galėtumėte suteikti galimybę parsiųsti (ar bent jau peržiūrėti) jūsų popierinį laikraščio variantą. Žinoma sumokant atitinkamą kainą. Asmeniškai aš, nenoriu prisirišti prie prenumeratos, o paprastai laikraščio nusipirkti nelabai yra kur. Galybė matyti jį skaitmeniniame variantą būtu puiki išeitis. Kaip pavyzdys – zurnalai.lt. Šoninėje juostoje patarčiau atsisakyti “artimiausi įvykiai”, man tai visiškai bereikalingas dalykas. Jo vietoje reikėtų rasti kitų alternatyvų.

Ir pabaigai palinkėsiu tęsti pradėtą darbą, tobulėti ir nebijoti atsinaujinti (ką dabar ir darote). Šaunu turėti internete vietą, kurioje galima rasti aktualios švietimui informacijos.

Dar kartą kviečiu visus apsilankyti www.dialogas.com

(strangerist.wordpress.com/nuotrauka)

Nepasakosiu aplinkybių. Paminėsiu tik faktus. Taip, faktus, kurie akivaizdūs. Galite pyktį ir vadinti mane įžūliu, bet realybė yra realybė…

Skiriu kai kuriems mokytojams…

• Mes į viską žiūrime tik pro savo profesinę prizmę užmiršdami įsigilinti į kitus…
• Matome tik save, o ne mokinius ir tėvus…
• Pasirenkame sau palankesnius atsakymus ir juos laikome absoliutu…
• Nekreipiame dėmesio į smulkmenas, kurios švietime turi svarbią reikšmę…
• Laikome save geresniais, viską išmanančiais ir žinančiais…
• Piktinamės nepalankiais atsakymais ir norime juos žūtbūt paneigti…
• Pastoviai neturime laiko, mokyklos duris užveriame tik pasibaigus priklausomoms pamokoms ir nė minutei vėliau…
• Nemokame konstruktyviai diskutuoti…
• Visas iškilusias problemas stengiamės pateisinti laiko stygiumi…

Štai ir nuskambėjo paskutinis skambutis. Daug šiltų žodžių, dainų, gražių veidų, gėlių ir nekaltų ašarų. Dar viena 12-okų karta kelia sparnus. Liko sunkiausia priešakį – egzaminai. Tokios akimirkos lieka giliai giliai širdyje. Čia mokytojo specialybės privalumas. Gyvename su jaunais žmonėmis. Jie spinduliuoja tokia energija, kurios gali pavydėti kiekvienas suaugęs. Gera žinoti, kad mažytė dalelė tos energijos atitenka ir mums.

Dainuojant paskutinę dainą 12-okai susigraudina. Vyrukai laikosi (nors žinau, kad ir jiems nėra taip jau paprasta palikti savo mokyklos suolą), panelės nesulaiko ašarų. Sakysit banalu, bet juk tokios akimirkos praturtina gyvenimą. Tik tokie prisiminimai veda mus į priekį ir palaiko sunkiose akimirkose.

Sėmės jums mielieji. Neužmirškite mūsų… o 12b klasei skiriu šią fotonuotrauką…

Šiais metais su kolegomis ir mokiniais suorganizavome kelionę į šiaurinę Lenkiją. Pabandysiu trumpai pasidalinti įspūdžiais. Studijuojant VPU, ketvirto kurso praktikos metu, mums teko važiuoti panašiu maršrutu, todėl matyti objektai nebuvo man kažkas naujo. Pabandžiau atkreipti dėmesį į tokius dalykus, kurie nelabai rūpi paprastam turistui

Tai apie ką kalbėsiu, liečia tik šiaurinę Lenkiją. Ši valstybė didelė, todėl nuomonė apie vieną kraštą negali atspindėti visos šalies.

Asmeniškai man, Lenkija paliko gerą įspūdį. Jei paklaustumėte, ar norėčiau gyventi čia, atsakyčiau teigiamai. Ji kažką turi tokio, ko pasigendu Lietuvoje. Tik neskubėkite teisti manęs. Tiesiog samprotauju kas būtų jei būtų. Važiuojant į akis krenta milžiniško ploto dirbami laukai, dominuojanti kultūra – rapsas. Geltonos spalvos užteks dar ilgam laikui. Užliūliuoja ir pats banguojantis reljefas. Lenkija yra piečiau Lietuvos, todėl nereikia stebėtis, kad žaluma šiuo metu ypatingai ryški.

Atkreipiau dėmesį į švarą. Daugelyje vietų pastatyti konteineriai skirti plastikui ir vizualiai matosi žmonių supratimas nemesti šiukšlių šalia. Tokį vaizdą sutikau ne tik miestuose, bet ir mažose gyvenvietėse. Kaip supratau, lenkai nėra išprotėję dėl nuosavų namų gražinimo, dominuoja tinkuotos sienos ir praktiškai visur sudėti plastikiniai lankai. Teko pamatyti tik vieną kitą ištaigingą vilą. Tai parodo, kad visuomenės susisluoksniavimas nėra toks didelis kaip pas mus. Vizualiai automobilių parkas pasirodė žymiai jaunesnis nei Lietuvoje. Gaila, bet lenkai nekaip neišsprendžia problemų susijusių su keliais. Statybos vykdomos milžiniškais mastai, bet pokyčių mažesnio pralaidumo keliuose nėra. Vairuotojams važiuoti Lenkijos keliais tikrai labai sunku. Juokingiausia, kad vykstant iki pamėgtų turistinių vietų apima jausmas, lyg važiuotum dviračių takais. Didesnės transporto priemonės norėdamos prasilenkti privalo sulėtinti ir stipriai pasitraukti į kelkraštį (kurį beje riboja medžiai).

Štai tokie mano pastebėjimai. Apie Vilko guolį ar Malborko pilį nematau prasmės pasakoti. Daug kas tikrai esate buvę, o jei ne – nepraleiskite progos nuvykti. Verti dėmesio objektai. Kelionės metu stengiausi įsigyti visų aplankytų vietų atvirutes (pravers pamokų metu kaip vaizdinė priemonė).

Na ir pabaigai patarimas – visada pasilikite smulkių pinigų apsilankymui WC. Vyraujanti kaina 2 zlotai. Paskaičiavau mūsų išlaidas šiam dalykui. Gaunasi beveik 10 zlotų. Rimtas reikalas rimtai kainuoja…

Daugiau nuotraukų rasite užsukę čia.

(Astral Pax/nuotrauka)

Prasidėjęs mokyklų tinklo optimizavimas sukėlė daug nepasitenkinimo tiek mokyklos darbuotojams, tiek mokinių tėvams. Tačiau švietimo klerkai vienbalsiai agitavo vykdyti minėtą procesą, nes tik tokiu būdu galima sutaupyti ir pagerinti mokyklų esamą situaciją. Tiesos tame yra, bet tik žiūrint iš sausos finansinės-statistinės pusės. Juk savivaldybei labiau apsimoka išlaikyti tokias mokyklas, kurių klasėse sėdi po 30  mokinių.

Vykdant optimizavimą (kai kur jau įvykdžius) buvo stambinamos mokyklos ir uždaromos kaimo mokyklėlės. Kaip ir minėjau, iš dalies aš tokį veiksmą pateisinu. Tačiau susimąstau:

• Ar taip mes galutinai nesužlugdėm kultūros plėtimosi kaime?
• Ar mūsų vaikai laimingi išnykdami tūkstantinėje mokinių minioje?
• Kiek tokie “fabrikai” leidžia atsiskleisti kūrybiškumui ir individualumui?
• Ar mokytojas gali sugebėti kokybiškai darbuotis su tokiu mokinių srautu?

Panašaus turinio straipsniai vis dažniau išvysta dienos šviesą. “Uždaryti mažas mokyklėles buvo klaida?” arba “Ar gera mokytis mokyklos-fabrikuose?”. Manau jų bus ir daugiau. Gal pagaliau suprasta, kad švietimas ir pinigai negali eiti viena paralele. Už materialines vertybes kur kas svarbesnės kultūrinės. Kaimo mokyklėlės jau senai tapo pastarųjų vertybių skleidėjos. Mano kolegė yra pasakojusi kaip jei sekėsi dirbti vienoje iš tokių įstaigų. Pasak jos, kolektyvas tiesiog kaip vienas kumštis, visi pasiruošę padėti, niekada neatsuks nugaros. Mokytojai pažįsta visus tėvus, o jie savo ruožtu labai nori bendrauti. Kaimiškoje vietovėje nėra susvetimėjimo.

Mokykla į savo veiklą buvo pajungusi visą bendruomenę. O kokių būtą renginių (tai sakydama kolegė nusišypso ir viltingai atsidūsta). Dalyvaudavo visi, pradedant mokinių tėvais baigiant kaimo seniūnu. Niekas nepraleisdavo tokių akimirkų. Vaikams to ir reikia, pajusti, kad jų veikla kažkam reikalinga. Kolegė sakydavo, kad mokytojas buvo kaimo šviesulys (ir tai tikrai ne balanos gadynės laikai). Net ir tie vadinami “chamai”, prie vietinės parduotuvės, pamatę ateinančia mokytoją stengdavosi pasisveikinti, paslėpti už nugaros cigaretę, butelį.

Mokykloje darbas baigdavosi tik vėlai vakare. Mokytojai buvo sumastę begalę įdomios veiklos. Nelėkdavome namo tik pasibaigus pamokoms (ištaria kolegė). Mokiniai patys prašydavo dar pabūti su jais. Savo pavyzdžiu galiu patvirtinti tokias mintis. Baigiau nedidelio miestelio mokyklą, kurioje mokėsi netoli 700 mokinių (dabar apie 550). Mano atsiminimai tik patys geriausi apie praleistus metus joje. Ko negalėčiau pasakyti apie draugus, kurie buvo baigę dideles miesto mokyklas. Žinoma kalbu labai subjektyviai. Atsiras tų, kurie man paprieštaraus. Nors tiesa pasakius mintis nebloga. Įdomu būtų pamatyti tyrimo rezultatus, kuriame dalyvautų miesto ir kaimo vaikai bei pasidalintų savo mokyklinio gyvenimo patirtimi…

Negaliu tiesiogiai atsakyti į savo iškeltus klausimus. Sunku palaikyti vieną ar kitą pusę. Atrodytų sunkmetis, reikia veržtis diržus. Tinklo optimizavimas galėtų padėti tai atlikti. Tačiau iš kitos pusės, žinant kas laukia kaimiškų vietovių panaikinus jose mokyklas, darosi gaila ir apmaudu, kad pinigais matuojame savo ir savo vaikų kultūrinį mentalitetą.

(ecu.edu/nuotrauka)

Laikas nuo laiko pasirodo straipsniai apie baigiamųjų darbų pirkimą. Nieko naujo. Toks procesas egzistavo, egzistuoja ir jei niekas nesikeis – egzistuos dar ilgai. Tai jau tapo neblogu verslu kai kuriems asmenims. Universitetų Lietuvoje nemažai, studentų begalės. Norint baigti, reikia rašyti bakalaurinį ar magistrinį, o tam nėra laiko ir noro. Taip formuojama darbų pirkimo paklausa.

Rezultate – turime super gerus “specialistus”, kurie sugeba atsinešti panašaus tipo darbą  į ginimą ir iš jo išeitis gavus teigiamą įvertinimą. Štai ir tikrasis mūsų aukštojo mokslo veidas. Juokingiausias šioje situacijoje pačių universitetų požiūris. Jie žino apie šį verslą, deleguoja nepritarimą ir tokių studentų netoleravimą, bet kas iš to? Kaip konvejeris sukosi taip ir sukasi.

Visų pirma universitetai jau senai neatlieka savo tikrosios funkcijos – ugdyti akademinę bendruomenė, t.y. žmones, kurie dirba mokslinį, tiriamąjį, šviečiamąjį darbą. Dabartinėje situacijoje yra ruošiami visų galimų specialybių atstovai. Kitais žodžiais sakant, universitetai ruošia paprastu darbininkus. Jie 4 metus kankinasi ir po to dirba darbą, kuriam būtų užtekę kolegijos lygio. Ar toks žmogus yra suinteresuotas ir svarbiausia – ar sugeba paruošti baigiamąjį darbą? Aš manau, kad ne. Čia ir atsiranda terpė tų darbų pirkimui.

Jei jau universitetai taip noriai renkasi darbininkų ruošimą, tai gal laikas pagalvoti apie baigiamojo darbo formos keitimą. Beje, nesu prieš paprastą darbą ir tą esu kartojęs nekartą. Ne visiems skirta užsiimti mokslu, to ir nereikia. Gerbiu stalių, valytoją, kalvį, prekybos centro pardavėją ir t.t. Puikios profesijos, tik ar reikalingas, norint tuo užsiimti, universitetinis diplomas.

Dienos vis šiltėja. Norom nenorom pradedu gyventi vasaros laukimu. Turėjote tą pastebėti iš įrašų dažnumo Niekaip nebegaliu susikaupti ir prisėdus parašyti. Mintys blaškosi kažkur toli toli. 

Prisijunkit ir jūs

Penktadienį į Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakultetą buvo sukviesti žmonės neabejingi geografijos mokslui. Savo veiklą turėjo atnaujinti Lietuvos geografų draugija. Malonu buvo pamatyti nemažai savo dėstytojų ir kolegų geografijos mokytojų. Jau kurį laiką ši draugija buvo nustojusi plėtotis. Susiklostė daug nepalankių aplinkybių. Netekome draugijos prezidento R. Baubino, tais pačiais metais mus paliko ir jo pavaduotojas R. Krupickas. Tokie pasitraukimai lyg ir sustabdė visus darbus, tačiau atsirado grupelė iniciatyvių žmonių, kurie nutarė tęsti darbus. 

Lietuvos geografų draugijos visuotinį narių susirinkimą pradėjo profesorius A. Stanaitis paminėdamas geografijos mokslo svarbą, išskirtinumą ir šiandienines problemas. Deja profesorius S. Vaitiekūnas negalėjo dalyvauti, todėl iškart pereita prie organizacinių reikalų. Išrinktas susirinkimo pirmininkas prof. A. Česnulevičius ir sekretorė G. Kynė. Visi susirinkusieji supažindinti su darbotvarke.

Minėta Genivaitė Kynė pristatė pirmuosius geografų draugijos veikos metus (1934-1940). Čia būtinai reikėtų paminėti ir įkūrėją – prof. K. Pakštą. Genovaitė panaudojo ir seną archyvinę medžiagą, išvardijo vykdytus to meto draugijos tyrimus, veiklą, citavo kai kuriuos K. Pakšto straipsnius. Toliau susitikimą tęsė daktarė Nijolė Eitminavičienė su 1998-2009 metų draugijos apžvalga.

Po pertraukėlės susirinkime priimti naujieji įstatai, naujasis prezidentas (tiksliau prezidentė) doc. dr. D. Krupickaitė bei valdybos nariai.

Asmeniškai norėčiau palinkėti Lietuvos geografų draugijai produktyvaus darbo, kūrybiškumo ir iniciatyvumo. Reikia tikėtis, kad prezidentė pratęs buvusius nebaigtus darbus. Norėtųsi, kad būtų atkreiptas dėmesys ir į geografijos mokslo sklaidą už didžiųjų miestų ribų. Daugelius atžvilgiu esame nepelnytai pamiršti, susidaro įspūdis, jog viskas koncentruojasi sostinėje, o atokesnių vietovių geografijos mokslo atstovai lyg ir nereikalingi.

P.S. Populiarinkime geografiją platesniuose visuomenės sluoksniuose, nes tik taip galime į save atkreipti dėmesį ir tapti tikrai svarbia organizacija.