(cloud nine/nuotrauka)

Šiandien galutinai įsitikinau, kad pas mus mokykloje gyvuoja labai tvarkinga betvarkė. Galiu būti nesuprastas. Tinklaraštį paskaito ir mano kolegos. Bet tebūnie…

Nenoriu analizuoti visų niuansų. Tačiau esama padėtis manęs netenkina. Neieškosiu kaltų, tik šioje situacijoje administracijos elgesys atrodo šiek tiek juokingas.

Visų pirma – kopijavimo galimybė. Turime tris aparatus. Rezultate – švietėja dirba pirmadienį, antradienį (nuo 10 iki 14 val.) ir ketvirtadienį (mano laisvadieniu). Tai normalu? Man ne. Mokykloje begalės planuojamų darbų. Ką aš čia kalbu – visas mokytojo darbas lyg vienas didelis planas. Bet administracijai svarbiausi REZULTATAI. Čia juokingai atrodo pavaduotojos mesta replika “antai mokytojai nelabai stengiasi ruošti vaikus olimpiadoms”. Kaip čia gali kokybiškai ruošti, jei pamokoms medžiagos atsikopijuoti negali…

Šiandien turėjau vieną laisvą pamoką. Pagalvojau, nulėksiu 12-okam knygų į biblioteką. Kur tau! Pasitiko užrakintos durys. Pasirodo, tiek bibliotekos vedėja, tiek skaityklos vedėja serga. Nebūtų pikta, jei nežinočiau tikrosios padėties su mūsų biblioteka. Neįsivaizduoju kaip čia mums seksis su ta akreditacija. Visi tylim, o ir administracijos nelabai domina šie reikalai. Lengviausia palikti kaip yra… (kolegos žino apie kokią padėtį kalbu).

Norėčiau parašyti ir daugiau dalykų, bet susilaikysiu. Galiu būti iškviestas “ant kilimėlio”. Man pikta tik dėl vieno. Reikalavimai mokytojui – aukšti. Rezultatų reikalaujama, o ar visos sąlygos sudarytos jiems siekti, nelabai kam įdomu…

Esu nuolatinis National Geographic skaitytojas. Internetinėje svetainėje randu begalės naujos informacijos, nuostabių nuotraukų, žemėlapių pavyzdžių. Pastovus žinių srautas leidžia stebėti tiek visuomeniniuos, tiek gamtinius procesus.

Paskutiniu metu vis dažnesni tampa  straipsniai, kurie akcentuoja gamtoje vykstančius pokyčius. Dažniausia viso to priežastis -  globalinis atšilimas. Tenka pripažinti, kyšimasis į motulės gamtos reikalus mums atsirūgsta ir tikrai skaudžiai. O pavyzdžių vis daugiau ir daugiau…

Neseni žemės drebėjimai Haityje, Čilėje. Šiandien jau skaitau apie šią nelaimę Taivane.

Mokslininkai teigia, kad iki 2022 metų žymusis Kilimandžaras praras savo sniego kepurę.

Atskilęs ledkalnis nuo Antarktidos ledo šelfo, gali pakeisti vandenyno srovių cirkuliaciją, tai beabejonės atsilieps visiems klimato procesams.

Būtų galima tęsti ir toliau, tačiau pamastymams užtenka ir tiek. Manau, esame ant globalių pasikeitimų slenksčio. Visuomenės tobulėjimas pasižymi didele sparta, tačiau jis turi totalių padarinių gamtai…

(delfi.lt/nuotrauka)

Jap! Turime Eurovizijos atstovus – INCULTO!!!! Ką norite tą sakykite, bet toks linksmas, lengvas, šiek tiek šokiruojantis šou – super. Kaip sakoma – prieškrizinis Taip kad nusišypsnom ir dainuojam kartu!

(oceanicbluesky.com/nuotrauka)

Tęsiu kalba apie Keno Robinsono įžvalgas apie nacionalinės švietimo sistemos ateitį:

• Pagal UNESCO, per artimiausius 30 metų, visame pasaulyje išsilavins daugiau žmonių negu nuo žmonijos istorijos pradžios.
• Tokia tendencija nulemia faktą, kad akimirksniu akademiniai laipsniai tampa nieko verti. Prieš kelesdešimt metų turėdamas laipsnį – turėjai ir darbą. Dabar jauni žmonės su laipsniais po studijų traukia į namus neturėdami vilties rasti savo išsilavinimui atitinkančios veiklos. Šiandien jau reikia magistro, kur anksčiau užteko bakalauro ir vis dažniau atsiranda darbų, kuriems reikia daktaro laipsnio…
• Sprendimas – kelio į kūrybiškumą atvėrimas
• Kūrybiškumas kuria tarpdalykinį supratimą, kuris leidžia į gyvenimą pažvelgti įvairiau.
• Išsilavinimas turi tapti individualus.
• Vienintelė mūsų ateities viltis – naujas supratimas apie žmogaus gebėjimus, pripažįstant jų įvairovę ir spalvingumą.

Tenka pripažinti, visos paminėtos tendencijos tinka bet kurios valstybės švietimo sistemai. Neišimtis ir Lietuva. Mes įpratome žvalgytis į vakarų valstybių modelius, kurie pasirodo nėra tokie idealūs, o gal net ir blogesni.

Esame sukūrę savitą sistemą. Ar ji bloga – nedrįsčiau taip teigti. Tiesiog reikia išmokti atsinaujinti, nesustabarėti. Pripažinti klydus ir nebijoti taisytis. Svarbiausias tikslas – kokybiška švietimo sistema ir tuo pačiu kūrybinga bei lanksti.

(agawampublicschool.org/nuotrauka)

Naršydamas internete užtikau Keno Robinsono pranešimą. Pasitikrinau, video publikuotas plačiai. Nemažai tinklaraščių įdėjo konferencijos metu nufilmuotą pranešimą. Deja gilesnės analizės neteko sutikti, todėl pabandysiu pateikti (pridedant ir savo pastabų) Keno Robinsono išsakytas mintis.

Pirmasis įrašas skirtas dabartinės švietimo sistemos analizei.

• Ateitis priklauso kūrybiškumui. Galime turėti žinių, galime išmokti valdyti informacijos srautus, tačiau viskas priklausys nuo to, kaip kūrybiškai mes sugebėsime juos panaudoti.
• Nacionalinės švietimo sistemos ruoštas žmogus bijo suklysti. Atvirkščią procesą galime pastebėti vaikystėje. Vaikai nebijo klaidų. Jie veikia ir klysta, bet tam nesuteikia išskirtinumo. Deja suaugęs žmogus praranda šį gebėjimą ir pradeda manyti, kad klaidos tampa pačiu blogiausiu dalyku, kurį galima padaryti.
• Toks žmogaus auklėjimas numarina kūrybinius gebėjimus.
• Visos nacionalinės švietimo sistemos yra vienodos. Dalykų hierarchijoje stovi visagalė matematika, kiek žemiau įsitaisę humanitariniai mokslai ir tik po to keliauja menai. Lietuvoje ši hierarchinė sistema niekuo neišsiskiria nuo minėtos. Viso ko pagrindas – matematikos mokymas prie kurios prisišlieja gamtamoksliai. Po to seka socialiniai, o jų gale (kaip našlaitė Elenytė) geografija. Paskutiniu smuiku groja muzika, dailė ir pan.
• Kodėl vaikai PASTOVIAI nemokami teatro, šokių? Kodėl jie 5 dienas per savaitę kala matematiką? O gi todėl, kad švietimas nori paruošti žmones, kurie visada bus laikomi pažangiais, darys viską kas liepiama, visur surinks maksimalų balų skaičių… Švietimo tikslu yra tapęs universiteto profesorių ruošimas…
• Nacionalinė švietimo sistema yra paremta akademinių gebėjimų idėja, kuri atkeliavo iš XIX a. Jo metu, švietimo sistema buvo kuriama norint patenkinti industrializmo poreikius. Konstruojant mokomųjų dalykų hierarchija buvo atsižvelgta į tai, kad dalykai, kurie labiausiai naudingi darbinei veiklai, privalo būtų viršuje (juk mes ir dabar atkalbinėjame vaikus nuo “kvailų” pasirinkimų, kurie negarantuoja darbo vietos) bei tai, kad akademiniai gebėjimai privalo būti vyraujančiu intelekto rodikliu.
• Visa švietimo sistema tapo pailgintu stojimo į universitetus procesu.

(supprtproject.eu/nuotrauka)

Prieš kelias dienas su manim susiekė draugės sesuo. 10-okė, mokosi gimnazijoje (dėl korektiškumo neminėsiu mokyklos pavadinimo ir miesto). Ji domėjosi, ar žinau kokių nors programėlių internete, kurių pagalba būtų galima mokytis pasaulio valstybių.

Pasidomėjau, kokiu tikslu jai reikalingos tos programos. Atsakymas privertė suklusti – “privalome atsiskaityti visas pasaulio valstybes”, kurių beja yra apie 200.

Štai ir naujasis švietimas, kuris paremtas gebėjimais ir kompetencijomis. Niekaip nesuprantu pedagogo mąstymo. Žmogus baigia 10-ą klasę. Gal geografijos net nesirinks 11-oje. Apie egzaminą nėra net kalbos. Bet kur tau, žinių kultas svarbiausias. Lai mokosi, kala. Juk 200 valstybių žinojimas bus visur reikalingas. Absurdiškiau negali būti.

Pabandykite jūs man įrodyti, kad 200 valstybių “kalimas” duos super daug naudos. Įrodykite, kad šią informaciją mokinys atsimins ilgam ir ja pastoviai naudosis. Aš tuo netikiu.

Yra begales kitų būdų mokytis politinio žemėlapio. Išmokykime mokinius naudotis atlasais, žemėlapiais, google maps. Jie patys susiras visą reikiamą informaciją. Porą kartų panaršęs internete, ieškodamas Libano, jis tikrai trečią kartą žinos jo koordinates (žemyną, regioną ir pan.). Pagaliau padalinkime išmokimą (atskirais žemynais). Kam toks beprasmis mokymasis…

(javno.com/nuotrauka)

Žinia, apie žemės drebėjimą Čilėje, jau apskriejo pasaulį. Blogiausia tai, kad be dabartinių pasekmių gali prisidėti ir cunamio bangos. Nespėjome atsigauti nuo katastrofos Haityje, o motulė gamta siunčia naują “žinią”.

Galime džiaugtis savo geografine padėtimi. Esame saugūs (santykinai) nuo tokių gamtos gaivalų kaip žemės drebėjimai, ugnikalnio išsiveržimai, cunamio bangos, tornadai. Gal todėl nelabai ir suvokiam, kokio masto padarinius jie sukelia…

National Geographic publikuoja naujausias nuotraukas iš Čilės…

Prisiminkime ir Haičio nelaimę…

(newamerica.net/nuotrauka)

Šiandien elektroniniame pašte radau kolegės atsiųstą laišką…

Pasakojimas apie Tedį Stollardą

Stovėdama prieš penktokų klasę pirmąją dieną mokykloje, jinai pasakė vaikams netiesą – kad, kaip ir dauguma mokytojų, juos myli visus vienodai.
Bet juk tai buvo neįmanoma, nes pirmoje eilėje, pakumpęs, sėdėjo berniukas, vardu Tedis Stollardas.
Misis Tomson stebėdavo Tedį anksčiau ir matė, kad jam nesisekė žaisti su kitais vaikais, kad jo drabužiai nebuvo tvarkingi, kad jį reikėjo nuprausti.
Be to, Tedis kartais būdavo nemalonus vaikas.
Kai Misis Tomson taisydavo Tedžio darbus, ji su pasimėgavimu rašydavo jam neigiamus pažymius, ir raudonu rašalu braukydavo klaidas.
Mokykloje, kurioje dirbo Misis Tomson, mokytojai privalėjo pasidomėti ankstesnių klasių mokinių pažymiais. Mokytoja atidėjo Tedžio pažymių peržiūrą metų galui ir nustebo…
Tedžio I-os klasės mokytoja rašė, kad jis šaunus vaikas, daug besijuokiantis, dirba kruopščiai, puikiai elgiasi. Su juo gera dirbti.
Antros klasės mokytoja rašė, kad Tedis yra puikus mokinys, bet jis susirūpinęs, nes mama serga nepagydoma liga. Namuose jam nelengva.
III-ios klasės mokytoja pastebėjo, jog mamos mirtis jį paveikė, berniukas stengiasi, bet jam sunku. Tėtis juo ne itin rūpinasi ir jo gyvenimas pasikeis į blogąją pusę, jei niekas nesiims priemonių.
IV-tos klasės mokytoja rašė, kad Tedis šalinasi visų ir nesidomi mokykla, neturi draugų, miega per pamokas.
Dabar Misis Tomson suprato viską. Jai pasidarė gėda dėl savo elgesio.
Jinai dar blogiau pasijuto, kai mokiniai atnešė kalėdines dovanas, visas įvyniotas į gražų popierių. Išskyrus Tedį.
Jo dovana buvo įpakuota į rudą, bakalėjos parduotuvės popierių. Mokytoja išvyniojo Tedžio dovaną.
Vaikai pradėjo juoktis, kai pamatė dirbtinių briliantų apyrankę, kurioje trūko vieno akmenėlio, ir vos trečdalį buteliuko kvepalų. Ji sutramdė besijuokiančius vaikus, užsimaudama apyrankę, pasigėrėdama, kokia ji graži, ir pasikvėpindama riešus kvepalais.
Tą dieną Tedis pasiliko po pamokų ir pasakė mokytojai: Misis Tomson, šiandien jūs kvepiate taip, kaip kvepėdavo mano mama.
Kai vaikai išėjo iš klasės, Misis Tomson ilgai verkė. Ir nuo tos dienos ji nustojo mokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jinai ėmė mokyti vaikus.
Misis Tomson skyrė ypatingą dėmesį Tedžiui. Jiems dirbant kartu, jo protas atsigavo. Kuo labiau mokytoja jį drąsino, tuo guviau jis mokėsi.
Metų gale Tedis tapo vienu iš šauniausių klasės berniukų. Ir, nepaisant to, jog mokytoja sakė, mylinti visus vienodai, jos ?numylėtinis" buvo Tedis.
Po metų jinai gavo raštelį nuo Tedžio, kuriame jis rašė, jog ji buvo pati geriausia mokytoja, kokią tik jis kada yra turėjęs savo gyvenime.
Praėjo 6-ri metai ir Tedis vėl parašė mokytojai. Jis rašė, jog baigė vidurinę mokyklą ir buvo trečias geriausias mokinys klasėje. Misis Tomson vis dar buvo pati geriausia mokytoja jo gyvenime.
Po 4-rių metų mokytoja vėl gavo Tedžio laišką. Jame jis sakė, kad kad jam nėra lengva, bet jis stengiasi ir jis vėl priminė, jog Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja.
Vėliau atėjo dar vienas laiškas, kuriame Tedis pasakojo, gavęs bakalauro laipsnį su pagyrimu ir nusprendęs studijuoti toliau ir kad Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja. Dabar jo pavardė buvo ilgesnė: laišką pasirašė ?daktaras Teodoras Stollardas".
Istorija čia nesibaigia. Pavasarį atėjo laiškas, kuriame jis rašė, jog ketina vesti. Jo mama buvo mirusi ir jis klausė Misis Tomson, ar ji nesutiktų būti jaunikio mamos vietoje.
Žinoma, ji sutiko. Ji pasipuošė Tedžio mamos apyranke ir buvo pasikvėpinusi jo mamos kvepalais.
Jie apsikabino vienas kitą ir daktaras Stollardas sušnibždėjo:
Ačiū, Misis Tomson už tai, kad manimi patikėjote. Ačiū, kad leidote man pasijusti svarbiu ir parodėte, jog aš galiu kažką pakeisti.
Misis Tomson, vos sulaikydama ašaras pasakė:
Tedi, tu neteisus. Būtent tu mane išmokei, kad aš galiu kažką keisti. Kol tavęs nesutikau, aš nemokėjau būti Mokytoja.
…Mes niekuomet nežinome, kokią įtaką galime padaryti kitiems… savo veiksmais… ar… nieko nedarydami. Kartais net šypsena gatvės praeiviui gali padaryti tokių permainų, kurias net įsivaizduoti sunku. Atsiminkite tai. Pasistenkite ir jūs nors ką nors pakeisti vaiko gyvenime… Šiandien!

Žinau žinau… Banalu… Bet tokia tiesa, o jos bijo nemažai pedagogų…

Pristatau interviu su buvusiu VPU studentu Juozu. Labai geras pavyzdys žmogaus, kuris sugebėjo dirbti ir kartu studijuoti. Nors pokalbio metu jis šio fakto atskleidžia, bet reikia pripažinti, tokio ryžtingumo gali pavydėti daugelis. Beje, iš kur visa tai žinau? Jis buvęs mano grupiokas

1. Kur ir ką studijavai?

Likimas lėmė, kad įstojau į Vilniaus Pedagoginį Universitetą, geografijos specialybę. Dabar galėsiu ateityje pakeisti savo mokyklos auklėtoją, kuri kaip tik ir dėstė geografiją… Aišku, ji to net sapnuoti negalėjo, nes aš visada ją tikinau, kad geografija, visiškai nereikalingas mokslas, todėl per abiturientų susitikimą ji man pareiškė, jog norėdamas užimti jos vietą turėsiu gauti magistro diplomą…

2. Ar esi patenkintas savo studijų pasirinkimu?

Šioje vietoje iškyla labai svarbus klausimas: ar aš pasirinkau studijas ar studijos pasirinko mane? Kaip dabar atsimenu, nuo pat pirmų klasių buvau sportiškai aktyvus. Lankiau plaukimo užsiėmimus, kadangi mano mokykloje buvo plaukimo baseinas. Vėliau pradėjau žaisti futbolą, todėl daugiau dėmesio skyriau sportui nei mokslams. Atėjus laikui pasirinkti kur norėčiau tęsti mokslus, net neabejodamas pirmoje vietoje pasirinkau kūno kultūros specialybę tame pačiame pedagoginiame universitete. Tačiau likimas būna žiaurus, o gal kaip tik gailestingas, ir į taip trokštamą specialybę neįstojau. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Dabar labai džiaugiuosi, jog viskas taip pasisuko. Kodėl? Todėl, kad šios specialybės dėka dirbu mėgstamą darbą.

3. Gali paminėti keletą teigiamų ir neigiamų savo mokymo įstaigos pusių?

Tas teigiamas ir neigiamas puses paminėti yra labai sunku, nes kiekvienas asmuo turi individualią nuomonę. Jei man teigiamas bruožas būtų toks, jog mokinantis čia kartais buvo galima gana lengvai praslysti, tai kitam gali atrodyti atvirkščiai. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, mokslo srityje kaip ir viskas normaliai. Dirba tikrai puikūs specialistai, gerai išmanantys savo darbą. Aišku kaip ir visur vieni iš jų griežtesni, kiti atlaidesni. O visa kita, net nežinau ką ir pasakyti. Galbūt reikėtų atkreipti dėmesį ir pasimokyti iš kai kurių aukštųjų mokyklų, kaip pritraukti naujus, skatinti gerai besimokančius bei galų gale gerai sportuojančius ir garsinančius tos aukštosios mokyklos vardą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų studentus.

4. Kaip manai, ar tavo mokymo įstaiga turi išskirtinių bruožų, kurie viliotų joje studijuoti?

Kaip ir ankščiau minėjau galbūt kaip tik tų bruožų ir trūksta. Teko girdėti, kad ankščiau į VPU stodavo ne tik tie abiturientai, kurie būdavo tikri, jog nori dirbti mokytojais, bet ir tie, kurie niekur kitur neįstodavo. Šiuo metu manau ši situacija pasikeitė ir dabar dauguma įstojusių planuoja sieti savo gyvenimą su pedagogo profesija.

5. Kokį pažymį (iš 10-ies) galėtum parašyti savo mokymo įstaigai atsižvelgiant į kokybės kriterijų?

Cha.. Kaip vienas dėstytojas sakė: dešimtukui moka tik Dievas, devintukui Aš, o aštuntukui labai pažangus studentas. Todėl savo mokymo įstaigai parašysiu septynetuką, kad butų kur pasitempti.

6. Tai ar verta čia studijuoti?

Jei žmogus planuoja sieti savo ateitį su pedagoginiu darbu, tai manau tikrai tai yra puiki vieta studijuoti. Ko verta pedagoginė praktika atliekama mokykloje. Kai gali atsistoti prieš mokinius ir perteikti jiems savo žinias. Kiek verta tolimoji praktika, kai išvažiuoji į įdomiausias pasaulio vietas ir jas tyrinėji. Galų gale, kiek verta artimoji praktika, kai gimtojoje Lietuvoje pamatai tokiu vietų ir tokių gamtos paminklų, kurių net susapnuoti negalėtum…

7. Ką patartumei stojantiems į šią mokymo įstaigą?

Visas universitetas yra labai didelis. Atskiri fakultetai turi savo bruožus, todėl labai su sunku kažką patarti visiems, tačiau stojantiems į gamtos mokslų fakultetą, patarčiau nusiteikti įdomiam darbui.

8. Ką palinkėtum būsimiems studentams?

Palinkėsiu niekada neprarasti vilties ir pilnu pasiryžimu mokytis, kad ir kokia beviltiška situacija beatrodytų… Nes visada atsiras geri draugai pašonėje, kurie vienokiu ar kitokiu būdų stumtels tave į priekį, jei tau bus labai sunku…Sėkmės visiems!!!!

Ačiū Juozui

(axes.lt/nuotrauka)

Po įrašo, kuriame pasakojau apie S. Railos nelabai rimtą studijų pristatymą, surezgiau mintį. Nežinau kaip man seksis ją išplėtoti, bet pabandysiu.

Abiturientai rankasi egzaminus. Juos domina būsimos studijos. Todėl pamaniau, kad reikėtų pakalbinti esamus studentus. Tam reikalui, kiekvienam iš jų pateiksiu tuos pačius nesudėtingus klausimus apie jų patirtį studijuojant. Pabandysiu paklausinėti kuo platesnio rato studijuojančius žmones, pradedant pirmakursiais, baigiant magistrantais.

Šiandien pristatau pirmąjį interviu. Į klausimus mielai atsakinėjo kolegijos pirmakursė Monika. Žmogus turintis patirties tiek su universitetais, tiek su kolegijomis. Norintys ir turintys ko paklausti Monikos galite tai daryti komentaruose.

1. Kur ir ką šiuo metu studijuoji?

Šiuo metu studijuoju Vilniaus kolegijoje, reklamos vadybą pirmame kurse.

2. Ar esi patenkinta savo studijų pasirinkimu?

Tai jau mano antrosios studijos, todėl turiu su kuo jas lyginti. Pirmąkart stodama, aukštąją mokyklą rinkausi kaip ir daugelis abiturientų – pagal miestą, aukštosios mokyklos „prestižą“ ir išlaikytų egzaminų rezultatus. Pasisekė įstoti į VU lietuvių filologiją, tačiau per metus laiko neaptikau savyje filologės pašaukimo, o ir kūrybinės veiklos bei aktyvesnio studentiškos gyvenimo labai norėjosi. Atėjus pavasariui nusprendžiau, kad nešvaistysiu laiko veltui ir rinksiuos antrąkart. Antrame mano prašyme stoti į aukštąsias Lietuvos mokyklas tebuvo vienas vienintelis įrašas – Vilniaus kolegija, reklamos vadybos specialybė.

Štai jau įsibėgėja antras semestras reklamos vadybos paslapčių labirintuose. Šiuokart jaučiu, kad mano pasirinkimas dešimteriopai artimesnis širdžiai, jau rezgu vizijas ateičiai ir tvirtai žinau – šias studijas TIKRAI baigsiu.

3. Gali paminėti keletą teigiamų ir neigiamų savo mokymo įstaigos pusių?

Labai džiaugiuosi tuo, kad Vilniaus kolegija turi apie šimtą dvišalių sutarčių su užsienio aukštosiomis mokyklomis, smagu, kad realiai gali susipažinti su būsima specialybę atlikdamas praktiką kas pusmetį. Vilniaus kolegijoje visada būsi išklausytas, dėstytojai mielai bendradarbiauja, pataria, vyksta intensyvus bendravimas su kuratoriais.

Tačiau kaip ir visose mokymo įstaigose yra ir šiokių tokių minusų. Vienas iš jų – mažas laisvųjų dalykų pasirinkimas. Renkamasi dažniausiai iš dviejų-trijų, specialybei labai artimų dalykų. Dargi vienas minusas, bent jau mano nuomone, kad teko susidurti su dėstytojais, kurių atsiskaitymuose ar net egzamino metu vyksta aktyvūs nusirašinėjimai.

4. Kaip manai, ar tavo mokymo įstaiga turi išskirtinių bruožų, kurie viliotų joje studijuoti?

Mano manymu, Vilniaus kolegijos vienas iš patraukliausių bruožų tas, kad ji turi apie šimtą užsienio mokymo įstaigų partnerių 20-tyje Europos šalių, su kuriomis sudariusi tarptautines sutartis, o tai puikiausia galimybė išvažiuoti pastudijuoti užsienyje.

5. Kokį pažymį (iš 10-ies) galėtum parašyti savo mokymo įstaigai atsižvelgiant į kokybės kriterijų?

Labai sunku vertinti aukštąją mokyklą, kai visoje šalyje švietimo sistema vertinama labai prastai. Objektyviausiai įvertinti Vilniaus kolegiją galėčiau tik pabaigusi studijas, nes dar visi mokslai prieš akis.

6. Tai ar verta čia studijuoti?

Vilniaus kolegijoje verta studijuoti tiems, kurie gali save vadinti žmonėmis-praktikais. Džiaugiuosi čia įgytomis praktinėmis žiniomis, organizuojamais praktiniais užsiėmimais, kadangi man pačiai visad svarbu kuo greičiau išysti savo darbo rezultatą.

7. Ką patartumei stojantiems į šią mokymo įstaigą?

Mano patarimas būtų toks – išnaudoti visas teikiamas galimybes, kurių čia yra tikrai daug: studijuoti pusmetį ar atlikti praktiką užsienyje, dalyvauti bent keliuose iš begalės siūlomų projektų, įsitraukti į „Vorutos“ tautinių šokių ir dainų kolektyvą, įsijungti į bendruomenės gyvenimą, kuris čia aktyviai „verda“.

8. Ką palinkėtum būsimiems studentams?

Renkantis aukštąją mokyklą labai svarbu pažinti save, realiai įvertinti savo galimybės, užsibrėžti tikslą, numatyti savo ateities viziją. Lietuvoje tikrai yra puikių specialybių ir puikių specialistų, galinčių Jums padėti jas perprasti. Nebūsime gerais medikais, net jei iš biologijos egzamino puikuosis aukščiausias įvertinimas, jei savyje neturėsime to vadinamojo pašaukimo. Kartais jį atpažįstame dar trindami mokyklinį suolą, o kartais tenka jo ieškoti praėjus keleriems ar dar daugiau metų po mokyklos baigimo. Linkiu atrasti savyje širdžiai artimą sritį, sutelkti visas jėgas ir intensyviai dirbant tapti specialistais. Drąsos, kūrybiškumo ir galybės svajonių, kurios vestų jus į priekį!

Ačiū Monikai