Ateities švietimas pagal Keną Robinsoną Nr.1
Švietimas 2010/03/03, 01:25
(agawampublicschool.org/nuotrauka)
Naršydamas internete užtikau Keno Robinsono pranešimą. Pasitikrinau, video publikuotas plačiai. Nemažai tinklaraščių įdėjo konferencijos metu nufilmuotą pranešimą. Deja gilesnės analizės neteko sutikti, todėl pabandysiu pateikti (pridedant ir savo pastabų) Keno Robinsono išsakytas mintis.
Pirmasis įrašas skirtas dabartinės švietimo sistemos analizei.
- Ateitis priklauso kūrybiškumui. Galime turėti žinių, galime išmokti valdyti informacijos srautus, tačiau viskas priklausys nuo to, kaip kūrybiškai mes sugebėsime juos panaudoti.
- Nacionalinės švietimo sistemos ruoštas žmogus bijo suklysti. Atvirkščią procesą galime pastebėti vaikystėje. Vaikai nebijo klaidų. Jie veikia ir klysta, bet tam nesuteikia išskirtinumo. Deja suaugęs žmogus praranda šį gebėjimą ir pradeda manyti, kad klaidos tampa pačiu blogiausiu dalyku, kurį galima padaryti.
- Toks žmogaus auklėjimas numarina kūrybinius gebėjimus.
- Visos nacionalinės švietimo sistemos yra vienodos. Dalykų hierarchijoje stovi visagalė matematika, kiek žemiau įsitaisę humanitariniai mokslai ir tik po to keliauja menai. Lietuvoje ši hierarchinė sistema niekuo neišsiskiria nuo minėtos. Viso ko pagrindas – matematikos mokymas prie kurios prisišlieja gamtamoksliai. Po to seka socialiniai, o jų gale (kaip našlaitė Elenytė) geografija. Paskutiniu smuiku groja muzika, dailė ir pan.
- Kodėl vaikai PASTOVIAI nemokami teatro, šokių? Kodėl jie 5 dienas per savaitę kala matematiką? O gi todėl, kad švietimas nori paruošti žmones, kurie visada bus laikomi pažangiais, darys viską kas liepiama, visur surinks maksimalų balų skaičių… Švietimo tikslu yra tapęs universiteto profesorių ruošimas…
- Nacionalinė švietimo sistema yra paremta akademinių gebėjimų idėja, kuri atkeliavo iš XIX a. Jo metu, švietimo sistema buvo kuriama norint patenkinti industrializmo poreikius. Konstruojant mokomųjų dalykų hierarchija buvo atsižvelgta į tai, kad dalykai, kurie labiausiai naudingi darbinei veiklai, privalo būtų viršuje (juk mes ir dabar atkalbinėjame vaikus nuo “kvailų” pasirinkimų, kurie negarantuoja darbo vietos) bei tai, kad akademiniai gebėjimai privalo būti vyraujančiu intelekto rodikliu.
- Visa švietimo sistema tapo pailgintu stojimo į universitetus procesu.
2010/03/03,2:23 am
Mintis apie industrializmo poreikius labai gera visuomenės raidos aspektu, tačiau Lietuvoje tai tapo nieko kitu, o paskutiniame punkte pažymėtu dalyku. Moksleiviams jau dešimtoje klasėje yra brukama idėja, kad privalo mokytis idealiai, nes nebus galimybės įstoti į “prestižiškiausius” Lietuvos universitetus, o dar blogiau, kad nesirinktų bet ko, nes nebus darbo. Idealistų liko nedaug – žmonių, kurie aukotų savo laiką vien iš idėjos būti geru tos srities specialistu, nepaisant profesijos populiarumo ar nepopuliarumo. Kiek dabar rasime universitetuose žmonių, kurie 100% būtų atsidavę savo studijuojamam mokslui. Be abejo, nesakau, kad rinkos poreikis – viso ko blogis, bet pati situacija nusprendžia už žmogų, o tada – eini ten, kur didesni pinigai nepaisant savo norų.
2010/03/08,6:27 pm
Kūryba tikrai jėga. Tačiau be tam tikrų akademinių žinių ji neįmanoma. Mažai skaitantys ir niekuo nesidomintys žmonės beveik neturi fantazijos(svajoti apie gerbūvio pilną ir laimingą gyvenimą gulint ant sofutės – ne kūryba ir ne fantazija). Manot L.da Vinčis būtų sukūręs savo žymiuosius kūrinius neturėdamas akademinių žinių? Drįsčiau ginčytis.
Kaip atrinkti, sudėlioti ir pateikti tas žinias – atskiras klausimas.
Vaikai nebijo ne tik klaidų. Jų baimės ir savisaugos jausmas minimalus. Baimė atsiranda kartu su patirtimi, Tai natūralu. Sutikit, yra tokių klaidų, kurių tikrai reikia bijoti (pvz. vietoj gangrenuotos kojos nupjauti sveiką)
Apie meninius dalykus mokykloje. Pas mus šokio pamokos privalomos du kartus per savaitę. Manot visi laimingi? Dar ir tėvai padeda nuo jų išsisukti. Vaikai mielai liptų į sceną, tačiau ruoštis tam nenori. Repeticijos sunkus darbas, o dirbti tingi. Visko reikia čia, dabar, lengvai ir daug.
Dėl švietimo sistemos galima ginčytis iki užkimimo, tik tie, nuo kurių ta sistema priklauso nenori girdėti to, kas jiems neparanku