(agdn.ac.uk/muotrauka)
Švietimo ir mokslo viceministras pradėjo diskusijas apie ekonomikos valstybinį egzaminą. Nesakau, kad tai tuščios kalbos. V. Bacys protingas žmogus, savo srities specialistas ir žino ką sako. Finansinio raštingumo gebėjimai reikalinga, sutinku su tuo.
Tik štai mane domina kodėl būtent ekonomika? Kodėl nekalbam apie kitus svarbius gebėjimus?
Dabartiniame ugdyme dominuoja du “karaliai” – lietuvių kalba ir matematika. “Karalaitės” vaidmenį atiduočiau istorijai. Šie trys dalykai sudaro kertinį išsilavinimo pagrindą. Stojimas į aukštąsias mokyklas be jų praktiškai neįsivaizduojamas.
Man tokia trivaldystė atrodo sustabarėjusi. Nereikia stebėtis, kad daugelis mūsų piliečių neturi elementarių ekonominių, teisinių, bendravimo, kultūrinių žinių ir gebėjimų. Padėtį taiso faktas, kad nuo 11-os klasės galima rinktis tam tikrus modulius (teisė, psichologija ir pan.). Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti – jiems neskiriamas deramas dėmesys.
Ruošiame žmones, mokančius rašyti, skaičiuoti ir žinančius žalgirio mūšio datą (na bent jau keliamas toks tikslas). Kiti gebėjimai nustumti į šoną. Stebimės, kodėl vaikai nenori eiti į mokykla, neturi motyvacijos mokytis. Atsakymas – nėra įdomu. Mes užmušame jauno žmogaus smalsumą mokytis kišdami žinias, kurių jiems nereikia. Matematikos mokytojai prieštaraus sakydami, kad šis dalykas lavina protą ir yra pagrindas kitų dalykų. Pritariu, bet ar teisė, ekonomika, sociologija, psichologija, demografija nelavina to? Čia ir yra skirtumas. Šie dalykai yra pragmatiniu požiūriu pranašesni, nes be sausų žinių skatina gebėjimus, kurių reikia daugelyje gyvenimo sričių.
Mes duodame bazinį išsilavinimą ir viską sukrauname aukštosioms mokykloms. Tik ar ne per vėlai viskas vyksta… Turėkim omenyje, kad nemažai mokinių išeina ir po 10-ies klasių. Dažniausiai jie iškart susitinka su tuo tikruoju gyvenimu, kuriame reikia mokėti elgtis su savo finansiniais ištekliais, žinoti savo teises ir mokėtis jas ginti, suprasti darbdavio mastymą ir t.t.
Gal jau laikas pagalvoti apie mokyklinių dalykų pertvarką atveriant galimybes pasireikšti pragmatiniam mokymui?
Posted in 
kuo maziau dalyku tuo lengviau mokytis, o dabar prikista privalomu nesamoniu tiek, kad e… Siaip tai Teise, psichologija tikrai nekelia susidomejimo(paskaitykit konstitucija. Idomu?) o mokykla dazaniausiai nenorima eiti del keliu dalyku, o ne del visu. Ir apskritai yra toks dalykas kaip internetas ir jai mokinys domisi ten teise kokia ar ekonomika, tai jis ir pasiskaitys. Nes turbut is 100 vienam patinka tokios pievos. Zodziu manau reikia leisti rinktis ar nori mokytis ten (daile, darbus, teise, etika/tikyba, psichologija, uzsienio kalbas, ect) lietuviu ir matematika manau nediskutuojamai turi buti nr1.
povilai, tavo pirmasis sakinys parodo koks tavo požiūris į mokymąsi. Todėl kažką daugiau diskutuoti su tavimi sunku…
Tau nekelia susidomėjimo – ok, rinkis kitus dalykus. Tau ekonomika, teisė, psichologija pievos – ateis laikas ir mąstysi kitaip. Tave gali išmokyti tik internetas – klysti.
Menkutė pastabėlė – nemokėjimas rašyti komentaro lietuviškai ir gi parodo išmanymą apie internetą.
Pritariu Povilui dėl interneto. manau reiktų mokinti asmenis kaip ieškotis informacijos, ją gauti, apdoroti ir pritaikyti sau. Internete informacijos klodai, kuriuos reikia paversti žiniomis.
Reikia skatinti domėjimąsi, o tai padaryti sunku, kai neturi konkretaus tikslo ateityje ar jis blankus.
Kitas dalykas mokyklos stebi aukštųjų įstaigų veiksmus ir reikalavimus. Jei jos reikalauja istorijos, matematikos ir lietuvių kalbos, tai norėdamas įstoti į norimą vietą tikrai nesimokysi per daug kitų dalykų. O kiekvieno mokinio norus įgyvendinti sunku – tsakoma demokratija pagal default visus štampuoja
Dėl informacijos paieškos pritariu. Gal mano minimi mokomieji dalykai kaip tik ir padėtų tai daryti?
Tarp mokyklų ir universitetų atskirtis didelė, reikėtų atskiros diskusijos…
Manau, kad tie trys karaliai ne veltui ten stovi. Realybė tokia, kad yra pakankamai daug tokių, kurie net ir su tais trim dalykais nesusitvarko taip, kaip derėtų. Kas iš tų autoriaus minėtų mokomų dalykų, jei žmonės neturės pagrindo tom žiniom, kurį ir sudaro tie trys karaliai. Gimnazinėse klasėse siūlomi moduliai yra pats tas, nes tiem kam įdomu ir kas nori mokytis gali pasirinkt tuos dalykus. Kaip minėjo autorius, dėmesio tokiem moduliam skiriama nedaug, bet taip yra, mano nuomone, dėl to, kad dalis juos renkasi ne tiek iš susidomėjimo, kiek papraščiausiai bandydami prisidurt valandų. Norintis mokytis net ir prasčiausiom salygom sugebės išmokt, o nenorinčio net ir privalomom pamokom kasdien neišmokysi tiek, kiek norėtųsi… Ir tas minėtas nenoras eit mokyklon ne visad kyla ne dėl žinių bevertiškumo, o papraščiausiai dėl mokytojų nesugebėjimo pateikt tų dalykų įdomiai. Tada aišku iškyla klausimas, kaip trigonometriją (ar dar kokį biesą, kuris kamnors gali pasirodyt nevertas dėmesio) įdomiai pateikt, kad vaikai susidomėtų ir atsimintų kažką. Ir vistik, teko susidurt su tokiais mokytojais, kurie pačias nuobodžiausias temas pateikia taip, kad net pačio nuostabai jos ilgam lieka galvoj, ir ne todėl, kad įkaltos jos ten, o todėl, kad buvo įdomu apie tai mokytis. Todėl ne mokomi dalykai yra didžiausia problema, o mokytojai, kurie nesugeba sudominti. Mokytojas, vistik, ne amatininkas, šiam darbui pašaukimas būtinas.
Dėl mokomų dalykų, manau, kad viskas yra pakankamai gerai. Geriau didesniu krūviu, bet įvairesnio mokslo ragavęs jaunimas, nei specializuoti siaurapročiai.
Puikus straipsnis, o Aurelijaus komentaras dar puikesnis.
# Man truputėli neaiškios tavo paminėtos sąvokos “įvairesnis mokslas” ir “specializuoti”.
# Pašaukimas lieka pašaukimu, jei pats dirbi mokykloje turėtum suprasti, kad kiekvieną pamoką padaryti įdomią – praktiškai neįmanoma ne fiziškai nei psichologiškai.
# Su išsakyta pozicija visiškai sutinku, bet matai Aurelijau, visuose dalykuose turi būti pusiausvyra… Išdėstei klasikinio mokymo pavyzdžius, bet ar jie vis dar veiksmingi?
Tuo “įvairesnis mokslas” norėjau pasakyt, kad geriau mokyti daug skirtingų dalykų, nors tai galbūt ir sunkiau vaikam, tačiau, manau, tai plečia akiratį, padeda suvokt pasaulį iš įvairesnių kampų, kai tuo tarpu profiliuotas mokymas susiaurina pateikiamų žinių įvairovę, nors tom sritim ir skiriama gerokai daugiau dėmesio. Tai aš pavadinčiau specializavimu ir tai derėtų palikt tik aukštosiom, paliekant visa tą neva nereikalingą informaciją vidurinės programoj.
Na, kas per darbas tas mokytojavimas aš tikrai suprantu, tačiau žinau, kad nepaisant to, koks varginantis ir sudėtingas tai darbas, vistik įmanoma dirbti taip, kad mokiniam būtų įdomu ir praktiškai tai įmanoma. Aš nekalbu apie kažkokį tai cirko pasirodymą kiekvieną pamoką, kad visų dėmesys sukaustytas būtų. Kaikurie mokytojai tiesiog sugeba pažint klasę, vaikus taip, kad pamokas išdėsto paprastai ir įdomiai tiem, kurie eina į mokyklą ne vien laikui prastumt…
Ką būtent turi uomeny minėdamas tą “klasikinį mokymą”?
Dėl veiksmingumo, visų pirma reikia paklaust, o kokių rezultatų reikia tikėtis? Baiginėdamas dvyliktą klasę, švietimo sistemą dabar galėčiau vertinti pakankamai gerai, jei ne kelėtas nepakankamai kompetetingų mokytojų.
Kaip baiginėdamas dvyliktą klasę turi gerą supratimą apie švietimą. Pagirtina.
Mes skirtingai suvokiam specializaciją. Aš nekalbu apie teisės ar psichologijos mokymą kuris prilygtų matematikai. Tie “karaliai” yra visose nacionalinėse švietimo sistemose, todėl apie jų nuvertimą nėra ir kalbos. Bet… Pasakyk, ar tau nebūtų įdomu bent kartą savaitėje pakalbėti apie tai kur kreiptis norint patvirtinti vieną ar kitą dokumentą, ar ko reikia norint išvykti į užsienį; kur ir kaip pasiskaičiuoti savo pajamas bei išlaidas; padiskutuoti apie atskirų tautybių žmonių mentalitetų skirtumus; pakalbėti apie galimybes reikštis socialinėje erdvėje; susipažinti su mokymosi metodais ir t.t. Tik nereikia sakyti, kad visagalis internetas gali tau visa tą suteikti.
Dabartiniai mokomieji dalykai stipriai suvaržyti ugdymo programų, yra dalyko planas ir nuo jo negali nukrypti, tokia jau mūsų dabartinė sistema.
Na, dėl tos specializacijos, aš kalbėjau šiek tiek plačiau, labiau reaguodamas į pastebėjimą, kad mokiniai vis dažniau nenori į mokyklą dėl pateikiamų žinių nenaudingumo, pavadinkim… O man pačiam tamstos siūlomi dalykai nėra labai įdomūs, bent dalis (aišku, labai daug priklauso nuo žmogaus, kuris vestų tuos modulius, ir galbūt būtų įdomu eit vien dėl to, kaip žmogus vestų tas pamokas priedo gaunant naudingų žinių), tačiau neabejoju, kad tiek mano aplinkoj, tiek tarp tamstos mokomų vaikų būtų pakankamai daug mokinių tuo susidomėjusių gerokai labiau už mane. Kiekvienam savo. Ir jeigu turit įdėjų, sugebėjimų bei iniciatyvos, tai kodėl pačiam nepradėjus organizuot tokių modulių? Kad ir kokia sustabarėjusi ta sistema būtų, mano akim, norintys kažką daryt ras kaip to pasiekt. Kad ir kaip bebūtų, tas programas galima šiek tiek apeit, kad mokymo procesas taptų įdomesnis tiek mokiniam tiek pačiam mokytojui. Remiuosi tuo, kad mano paties tėvai mokytojai ir žinau koks sunkus yra darbas ir kiek vistik norint įmanoma pakeist bei stebėdamas pamokas vedamas mokytojų, kurie sugeba apeidami programas ar net dirbdami pagal jas mokymosi procesą padaryt didžiuliu malonumu.
Na matematika ne vien reikalinga skaičiavimams, o svarbiausias jos vaidmuo kaip svertinio koeficiento stojant į aukštąsias mokyklas yra tas , jog ugdo logika ( bent jau taip supratau iš “garbių” žmonių pasisakymų), nors aš ten jos per daugiausia neįžvelgiu, Lietuvių kalba tikrai yra nebūtina!!!! jeigu norėtų patikrint ar mokame valstybinę kalbą , tai galėtų duoti skyrybos rašybos testukus …. Ir dar, gerbiamasis autoriau, manau , kad turėjai sugiminiuoti anglų kalbą kaip sesę istorijai , nes daugumoje studijų programose ji būna lygiagreti istorijai ir lietuvių kalbai